Kraupiam okupantų planui – sunaikinti lietuvų tautos šviesuomenę – tiko bet kokios priemonės. Kelyje pasitaikė vaikai? Gerai, panaudosime juos kaip jauką tėvams pasiekti ir su jais susidoroti.
Daugelį dešimtmečių nuošalioje Jonavos gatvelėje gyvenančią gydytoją pediatrę Meilutę Mariją Raštikytę-Alksnienę miestelyje pažįsta daugelis. Moteriai teko nueiti kryžiaus kelius, kol įgyvendino vaikystės svajonę – tapo vaikų gydytoja.
Meilutė su dviem seserimis augo generolo Stasio Raštikio ir pradinių klasių mokytojos Elenos Smetonaitės-Raštikienės šeimoje. Iki Lietuvos okupacijos šeima gyveno kukliame nuomojamame bute Aukštojoje Panemunėje Kaune, Pušų gatvės 13A numeriu pažymėtame name.
Prasidėjus rusų okupacijai ir S.Raštikiui pasitraukus iš Lietuvos kariuomenės vado pareigų, juo pradėjo domėtis okupantų saugumiečiai. Tai pajutęs S.Raštikis nutarė šeimą apsaugoti nuo persekiotojų – slapta perėjo Vokietijos sieną tikėdamasis, kad žmona ir mažametės dukrelės bus paliktos ramybėje. S.Raštikio draugai mėgino padėti ir jo šeimai pereiti sieną, tačiau tai nepavyko.
„Su mama, vyresniąja sese Laimute ir nė metukų neturinčia Aldute apsigyvenome Aleksote pas senelius – Motiejų ir Barborą Smetonas, tačiau saugumiečiai greitai mus surado, suėmė mamą ir nuvežė į NKVD rūmus Kaune. Išvežamai mamai jos brolis dailininkas Adomas Smetona prižadėjo pasirūpinti mumis – uždirbti piešdamas žurnalui „Šluota“, – pasakojo dabar pensininkė M.M.Raštikytė-Alksnienė, vidurinė generolo dukra, gyvenanti Jonavoje.
Auštant 1941 m. birželio 14-osios rytui, į akmenskaldžio M.Smetonos ir jo žmonos Barboros namelio duris pasigirdo kraupus beldimas, kuris tą naktį buvo girdėti įvairiuose Lietuvos kampeliuose.
Kūdikius maitindavo krauju
Į Smetonų namelį įsiveržę enkavėdistai davė pusvalandį pasirengti kelionei, tačiau nepaaiškino, kur sunkvežimiu veš senelius ir vaikus. Išsigandę Smetonos nepasiėmė nei šiltų drabužių, nei reikalingiausių daiktų. Atsisukusi į paliekamus namus 80 metų B.Smetonienė (kartu buvo išvežtas ir jos sūnus Adomas) juos peržegnojo. Mostas buvo toks platus, jog atrodė, kad moteris peržegnojo visą Lietuvą.
„Iš močiutės pasakojimų žinau, kad pirmas tremtinių ešelonas važiavo lėtai. Prasidėjus karui teko laukti šalutiniuose keliuose: pro šalį dundėjo armijos reikalams skirti traukiniai. Visą kelionę mažoji sesutė Aldutė viduriavo ir vėmė, nes buvo įpratusi prie motinos pieno, o traukinyje gaudavo tik vandens ir duonos.
Buvo jau liepa, kai išlaipino Barnaule ir nuplukdė garlaiviu Obės upe į tremties vietą. Apgyvendino ilgame barake, šeimą nuo šeimos skyrė tik kabančios paklodės, kurių buvo pasiėmę apdairesni tremtiniai. Maitinančios motinos, kurios nebeturėjo pieno, įsipjaudavo rankas ir tekančiu krauju maitindavo kūdikius“, – sunkiais prisiminimais dalijosi Meilutė.
Nusikaltimo liudininkė
Raštikyčių seneliai neturėjo jėgų dirbti ir užsidirbti maisto daviniui, tad juos šelpė likimo broliai ir sesės. Nepaisant to, mažosios Aldutės gyvybė užgeso praėjus maždaug dviem savaitėms, kai visi buvo išlaipinti iš traukinio. Tai buvo pirma tremties į Altajaus kraštą auka vaikas. Jos laidotuvių nuotrauką išsaugojo ne tik mažosios kankinės seserys, bet ir kiti tremtiniai – matyt, tuo metu iš represuotųjų buvo atimti dar ne visi fotoaparatai.
Dauguma šių istorinių laidotuvių dalyvių – vaikai. Ne vienas jų, perėjęs stalininio režimo pragarus, gyvas iki šiol. Kaune gyvena Jūratė Marcinkevičienė (nuotraukoje ketvirta iš kairės), su broliu Algimantu Vaičiūnu (pirmas iš dešinės) ir sese Nijole (stovi už Jūratės nugaros) ištvėrę Dalios Grinkevičiūtės aprašytą tremtį prie Laptevų jūros. Iš stalininio pragaro grįžo gyvi ir dabar Kupiškyje gyvena Julius Skemundis (nuotraukoje antras iš dešinės), ir Vilniuje – Julija Pėžaitė-Vaicekauskienė (nuotraukoje stovi už Nijolės Vaičiūnaitės nugaros). Neaiškus priekyje stovinčios dailiai aprengtos mergaitės likimas. Manoma, kad tai Antano Merkio brolio Jono, nukankinto Rešiotų lageryje, dukrelė Emilija.
Mirusiosios sesuo Meilutė stovi jos galvūgalyje, o už Meilutės – vyriausioji sesuo Laimutė.
Saugumiečiai viliojo grįžti
„Senelis Sibire mirė po poros metų, o 1946 m. pavasarį mus, tris išbadėjusias tremtines, aplankė aukštas, gražiu kostiumu vilkintis lietuviškai kalbantis vyriškis. Jis padovanojo močiutei ir mums drabužių, batų, maisto. Sakė, kad mūsų tėvai gyvena Vokietijoje, ir klausė, ar norėtume, kad jie grįžtų į Lietuvą ir pasiimtų mus. Žinoma, mes to labai norėjome“, – prisiminė M.Raštikytė.
Tuomet mergaitės, „gerojo dėdės“ paprašytos, tėvams parašė jo diktuojamą laišką. „Gerasis dėdė“ pažadėjo laišką nuvežti į Vokietiją, tačiau tėvas perprato NKVD triuką parvilioti jį į Lietuvą panaudojus jauką – vaikus.
S.Raštikis atsisakė Vokietijoje aplankiusiems pasiuntiniams įduoti dukroms bet kokį raštelį, nes žinojo, kad NKVD sugebės ir tai panaudoti prieš jį. Po šios nesėkmės NKVD rankų nenuleido –
1946 m. spalį pas Raštikytes ir B.Smetonienę vėl apsilankė „gerasis dėdė“. Jis dabar tvirtino atvažiavęs išpildyti mergaičių tėvo reikalavimo – parvežti iš Sibiro neteisėtai ištremtų dukrų.
„Mus gražiai aprengė ir nuvežė į Maskvą, maitino neregėtais valgiais, apgyvendino prašmatniame viešbutyje, vežiojo automobiliu po miestą, aprodė Kremlių ir visur fotografavo. Pagaliau parvežė į Kauną ir apgyvendino pas mirusio senelio sūnų Antaną Smetoną. Su mumis buvo parvežta ir senelė Barbora“, – pasakojo M.M.Raštikytė.
Ši antra NKVD operacija taip pat nepavyko – S.Raštikis nepatikėjo ir šiuo saugumiečių žygiu. Tuomet NKVD griebėsi keršto – nutarė išsiųsti atgal į Sibirą devintą dešimtį įpusėjusią B.Smetonienę ir abi jos anūkes.
Parūpino naujus dokumentus
Kai Lietuvą pasiekė žinia, jog S.Raštikis atsisako grįžti į okupuotą Lietuvą, artimieji suskubo slėpti jo dukras Laimutę ir Meilutę nuo NKVD keršto – išvežė į skirtingus Lietuvos pakraščius. Kaune likusią B.Smetonienę ir jos sūnų Antaną su šeima okupantai vėl išvežė į Sibirą.
Po Stalino mirties į Lietuvą grįžo tik Antanas, o Barbora su vyru ir sūnumi Adomu mirė Sibire.
„Mamos bendramokslė kaunietė Ona Salikienė padėjo sesutei Laimutei pasiekti Naująją Akmenę, paskui ir Šapnagių kaimą. Parapijos bažnyčioje gavusi netikrą, bet klebono oficialiai antspaudu patvirtintą gimimo liudijimą, sesuo tapo Irena Ginčiauskaite. Ji dirbo kolūkyje sąskaitininke, vyriausiąja buhaltere. Aš taip pat greitai buvau išvežta iš Kauno“, – prisiminė Meilutė.
Padedama garsios kauniečių medikų Neniškių šeimos M.Raštikytė pateko į gydytojos Elenos Šabanaitės namus Žeimelių miestelyje Pakruojo rajone. Čia Meilutė tapo E.Šabanaitės „brolio dukra“. Liuteronų kunigas Erikas Leijeris pa-rūpino mergaitei naujus dokumentus ir ją pats mokė, kad nereikėtų leisti į mokyklą. Taip M.Raštikytė ilgam tapo Marija Neryte. Jai teko pakeisti daug Lietuvos vietovių ir namų, kol pagaliau 1961 m. įstojo į Kauno medicinos institutą, jį baigusi tapo vaikų gydytoja, ištekėjo, susilaukė dviejų vaikų.
Susitiko po 50 metų
S.Raštikis su žmona, su kuria susitiko vokiečių okupacijos metais Lietuvoje, iš Vokietijos 1949 m. išvyko gyventi į JAV. Po aštuonerių metų dukros parašė jiems laišką, adresą sužinojusios per giminaičius. Mergaitės susirašinėjo tik su motina, ši laiškus pasirašydavo Ele Stonis vardu. Tėvas atsiuntė tik kelis nepasirašytus laiškus, nes bijojo pakenkti dukroms. Beje, S.Raštikis visur vaikščiojo su žmona, nes ši po tardymų Kaune ir tėvų bei dukrų netekties labai bijodavo pasilikti viena.
Su motina Raštikytės susitiko beveik po pusšimčio metų JAV. Pasimatė ligoninėje likus porai dienų iki sunkios E.Raštikienės operacijos. Susitikimas buvo jaudinamas: vos palatos duris pravėrusias dukras mama pažino ir pašaukė vardais. „Mano senutės dukrelės“, – ištarė E.Raštikienė pro ašaras.
E.Raštikienė mirė 1990-aisiais, sulaukusi 88 metų. Nerūkęs ir nevartojęs svaigalų S.Raštikis taip pat sulaukė garbingo amžiaus – mirė nuo infarkto 1985 m. būdamas beveik 90 metų. „Šią žinią išgirdome per anuomet draustą JAV užsienio radijo laidą, – kalbėjo M.Raštikytė, rankose laikydama šeimos relikviją – motinos draugės sovietmečiu išsaugotą porcelianinę Vyčio skulptūrėlę. Šalia ant stalo gulėjo Meilutės sesutės Aldutės laidotuvių dienos nuotrauka.
Su sesers Aldutės laidotuvių dalyviais Raštikytės, dabar abi gyvenančios Jonavoje, dažniausiai pasimato birželio 14-ąją, kai aplanko Petrašiūnų kapines, kuriose perlaidotos urnos su tėvų palaikais, atvežtais į Lietuvą šaliai atgavus nepriklausomybę. Toje pačioje kapvietėje palaidota ir urna su žemės sauja iš Sibiro vietos, kur kelias savaites ruseno mažylės Aldutės gyvybė. Kapinės, kuriose ji buvo palaidota, dabar užstatytos, kaip įprasta Rusijoje, pastatais.
Naujausi komentarai