3,8 mln. litų – tiek Vilniaus rajonas sumokės verslininko Tautvydo Barščio koncerno valdomam paukštynui už Rudaminos kaimo šildymo trasas, lietvamzdžius, gatveles, jų apšvietimo tinklus. Belieka trūkstamus milijonus pasiskolinti.

Derėjosi kelerius metus

Kam visą šį nekilnojamąjį turtą nuomotis ir per metus verslininkams už jį atiduoti apie trečdalį milijono? Turtą reikia nusipirkti – taip dar ir sutaupysime! Tokią išeitį šioje pinklioje situacijoje surado Vilniaus rajono taryba. Tiesa, pirkiniui reikiamų milijonų rajonas kol kas neturi – ilgą laiką jokių skolų neturėjusi savivaldybė šiuo metu priversta varstyti bankų duris.

Visa centrinė Rudaminos kaimo infrastruktūra – kanalizacija, vandentiekis, apšvietimas, šaligatviai ir gatvelės – jau beveik 20 metų priklauso bendrovei Vilniaus paukštynui. Pastaruosius trejus metus savivaldybė šį turtą nuomojosi.

Ilgametė rajono merė Marija Rekst pasakojo, kad su Vilniaus paukštyno savininkais dėl turto pardavimo derėtasi kelerius metus – buvo sudaryta speciali komisija, pasitelkti ekspertai. Galiausiai prieš porą savaičių sutarta dėl galutinės kainos ir patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartis, kurios vertė – 3,8 mln. litų.

„Išpirkti šį turtą mes suinteresuoti. Nagrinėjome šį klausimą jau kelerius metus. Iš pradžių kalbėta apie 8 mln., dar vėliau – 5 mln. litų. Nenorėjome mokėti tokių didelių pinigų, tad derybos užsitęsė. Galiu tik pasidžiaugti, kad mums kainą pavyko sumažinti“, – „Vilniaus dienai“ aiškino M.Rekst.

Rajonas netgi prašė minėtą turtą savivaldybei perleisti už simbolinę sumą – vieną litą. Bet Vilniaus paukštyno savininkai, pasak merės, buvo neperkalbami. O rajonas Rudaminos gatvių, šilumos ir apšvietimo tinklų negalėjo nei remontuoti, nei kitaip tvarkyti, nes tai – ne savivaldybės turtas.

„Dabar mes galėsime dalyvauti ES projektuose, investuoti į infrastruktūrą. Paukštynas šio turto neprižiūrėjo, į jį šiek tiek investavo komunalininkas, tvarkė seniūnija“, – kalbėjo rajono merė.

Nepigios gatvelės

Daugiausia rajonas paklos už beveik 5 tūkst. metrų šilumos tiekimo vamzdyną. Jis, kaip nurodyta sutartyje, įvertintas 2,12 mln. litų. Kaimo lietaus kanalizacijos tinklai atsieis beveik 160 tūkst. litų, šalto vandens vamzdynas – 375 tūkst. litų. Gatvelės – priklausomai nuo ilgio – įvertintos ir 170 tūkst., ir 25 tūkst. litų sumomis. Jų apšvietimo tinklai atsieis dar 90 tūkst. litų.

Pirkimo–pardavimo sutartis ir tokios sumos Vilniaus rajono taryboje buvo patvirtintos vienbalsiai. Merė M.Rekst nurodė, kad pirkinių kainos – adekvačios, buvo konsultuotasi su nepriklausomais turto vertintojais.

Ar ne per daug bus sumokėta už tokį turtą? „Yra tokia situacija, kokia yra. Taryba tam pritarė. Rajone vykdomas didelis ES projektas, ir jei tai bus ne mūsų turtas, negalime pretenduoti į ES pigus“, – argumentus dėstė M.Rekst.

10 km nuo Vilniaus esančiame Rudaminos kaime gyvena apie 4 tūkst. žmonių, yra 17 daugiabučių. Pastaruosius trejus metus Vilniaus rajonas inžinerinius tinklus iš bendrovės Vilniaus paukštyno nuomojosi. Nuoma rajonui pasirodė per brangi.

„Vien už elektros tinklų nuomą per mėnesį tekdavo mokėti apie 13 tūkst., dar vėliau – 15 tūkst. litų. Esame suskaičiavę, kad visų tinklų ir komunikacijų nuoma per metus savivaldybei atsieina daugiau nei 300 tūkst. litų. Dalį pinigų moka seniūnija, dalį – komunalininkas“, – taip dienraščiui teigė Rudaminoje gyvenanti tarybos narė Janina Šimkuvienė.

Aiškinosi ir prokurorai

Sovietmečiu Rudaminoje apsigyvenusi tarybos narė aiškino, kad miestui nusipirkti centrinės Rudaminos dalies infrastruktūrą buvo būtina: „Paukštynas čia nieko netvarkė. Gudriai buvo parašyta ir nuomos sutartyje: kas nuomoja, tas ir tvarko. Be to, labai daug kainuoja nuoma, tai jau geriau mokėti paskolą.“

Rudaminos gyventojai prieš kelerius metus buvo kreipęsi ir į prokurorus. Klausta, ar Vilniaus paukštynas teisėtai privatizavo minėtą turtą. Tarybos nariams prokurorai atsakė, kad pagal 1992–1993 m. galiojusią privatizavimo tvarką sandoris buvo teisėtas.

J.Šimkuvienė prisiminė, kad prieš daugiau nei 15 metų paukštyno savininkai yra siūlę minėtą turtą perduoti savivaldybei, tačiau ši atsisakė. Rajonui tuomet vadovavo Leokadija Počikovska, buvusi Seimo narė.

Tarybos narė, anksčiau priklausiusi Tvarkos ir teisingumo partijai, pasakojo kadaise ėjusi prašyti paties Rolando Pakso, kad šis padėtų susitarti su T.Barčiu, Vilniaus paukštyno akcininku. „Nieko jis man nepadėjo. Tik pinigai, pasirodo, jiems buvo reikalingi, nors jie nieko į minėtą turtą neinvestavo – gatvės baisios, neįmanoma nė privažiuoti, o dabar, įsigijus šį turtą, bus galima rašyti projektus, viską tvarkyti“, – kalbėjo A.Zuoko sąjungai „Taip“ priklausanti J.Šimkuvienė.

„Vilniaus diena“ susisiekė ir su T.Barščiu, bet jis situacijos komentuoti nepanoro ir pasiūlė kreiptis į paukštyno vadovus. Tačiau ir šie atsitvėrė tylos siena.

Pirkimo–pardavimo sutartis įsigalios tik tada, kai Vilniaus rajonas Vilniaus paukštynui perves milijonus. Šio metu pinigų bandoma pasiskolinti – laukiama bankų pasiūlymų. Ilgą laiką skolų neturėjęs rajonas rengiasi imti 7,2 mln. litų paskolą. Skolą bankui planuojama grąžinti iki 2015-ųjų.

Komentarai

Vladislavas Kondratovičius

Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas

Buvo padarytas šio turto vertinimas. Negaliu pasakyti, – tai didelė ar per maža suma. Tiesiog yra padaryti vertinimai. Manau, suma atitinka realybę. Kada turtas pereis į mūsų rankas, kol kas sunku pasakyti. Paskelbėme paskolos konkursą, tai gali užtrukti ir du tris mėnesius. Pagal pirkimo–pardavimo sutartį per 20 dienų nuo pirkimo apmokėjimo bus pasirašoma turto perdavimo sutartis. Jei skaičiuotume, kiek sumokame už nuomą, ši savivaldybės investiciją gali atsipirkti per 10 metų.

Gediminas Paviržis

Vilniaus rajono tarybos narys, socialdemokratas, opozicijos atstovas

Pirkinys neišvengiamas – kito kelio savivaldybei tiesiog nebuvo. Paukštyno savininkai tiesiog prievartavo jau daug kartų, trejus metus vyko derybos, galų gale nusileido. Kainas už nuomą jie kelia, tinklų neprižiūri. Iš pradžių už šį turtą reikalavo daugiau pinigų. Pirkimą inicijavo savivaldybė, nes paukštynas ją visąlaik „dusino“. Ir ką galima buvo daugiau padaryti? Anksčiau ten gyveno dauguma paukštyno darbininkų, tačiau dabar namai perduoti savivaldybei. Paukštynas, matyt, šio turto norėjo atsikratyti jau seniai, bet žinodamas, kad iš savivaldybės galima išpešt pinigų, ilgai derėjosi.