Dešimtmečius nenaudojamus rūmus administruojantis Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) pasirašė 3,46 mln. eurų vertės sutartį su bendrove „Ekstra statyba“, kuri darbus planuoja pradėti artimiausiu metu.

Įmonė sutvarkys į valstybės saugomų nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtraukto pastato pietinį ir vakarinį fasadus, matomus iš parko ir L. Sapiegos gatvių.

„Rūmai dabar tikrai neatrodo išsaugoti, dėl to labai svarbu, kad prieš atveriant juos visuomenei bent du fasadai būtų sutvarkyti ir atskleistų visą savo grožį, jie buvo labai puošnūs, baroko požiūriu – iškalbingi, tam tikros istorijos jais pasakojamos. Tie darbai ir turėtų parodyti, kas išsaugota“, – BNS sakė ŠMC vadovo pavaduotoja Gintautė Žemaitytė.

Pasak jos, ta pati bendrovė atlieka ir pastato vidaus darbus, kuriuos užbaigus tikimasi rūmus atverti visuomenei.

Siekiant atkurti unikalų rūmų fasado puošnumą buvo atlikti specialūs architektūriniai, cheminiai ir kiti tyrimai, o tvarkant išlikusį barokinį dekorą ir lipdybą bus pasitelkti restauratoriai.

Rūmus XVII amžiaus pabaigoje pagal Giovannio Battistos Fredianio (Džiovanio Batistos Fredijano) projektą statė Lietuvos didysis etmonas Kazimieras Jonas Sapiega, kuris, pasak ŠMC atstovės, nenorėjo nusileisti to meto karaliams.

„Tai ne tik to meto mada – Kazimieras Jonas Sapiega rūmus perstatė pagal naujausias baroko tendencijas, tai tarsi jo pretenzija, siekiant konkuruoti su karaliumi, jis pats gal net turėjo tokių planų tapti Lietuvos–Lenkijos valdovu. Todėl rūmai turėjo parodyti jo statusą, jo paties didybę, norą būti matomu“, – kalbėjo G. Žemaitytė.

Sapiegoms rūmai tarnavo kaip užmiesčio rezidencija, statant ją šeimininkas, kaip ir kiti to meto Europos lyderiai, lygiavosi į Versalio rūmus – Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV išpuoselėtą rezidenciją šalia Paryžiaus.

„Buvo lygiuojamasi į to laikotarpio užmiesčių rezidencijas, kurių prototipas turbūt yra Versalio rūmai. Turėjo būti puošnūs ir ištaigingi rūmai vasarai praleisti arba pobūviams iškilmingomis progomis. Dirbo iškiliausi to meto meistrai“, – pasakojo G. Žemaitytė.

Rūmai tikriesiems šeimininkams priklausė apie tris dešimtmečius, vėliau perėjo į carinės Rusijos kariuomenės rankas ir  nuo to laiko jų grožis ėmė nykti, kuris tarpukario, sovietmečio ir jau nepriklausomoje Lietuvoje keičiantis savininkams ir paskirčiai nebuvo atkurtas.

Pastatą G. Žemaitytė lygina su Lietuva: perspektyvūs, gražūs, vėliau niokojami ir vėl atgimstantys.

„Rūmų istorija tokia pati skaudi, kaip ir Lietuvos, man atrodo, kad yra tokia paralelė. Labai graži ir daug žadanti pradžia, paskui pereita per labai sudėtingus etapus, o dabar vėl tampa rūmais, išpuoselėti iš naujo. Galima visa tai apmąstyti“, – sakė G. Žemaitytė.

Valstybės saugomą kompleksą, be Sapiegų rūmų, taip pat sudaro trinitorių vienuolynas ir buvusi ligoninė, tačiau jie, anot G. Žemaitytės, priklauso kitiems savininkams.