Švietimo situacija tokia prasta, kad nors prikurta begalė institucijų, rimtai apie švietimą nėra net su kuo pasikalbėti.

– Užimtumo tarnybos duomenimis, šiuo metu šalies mokyklos ieško apie 400 mokytojų, matematikai – tarp tų, kurių trūksta labiausiai. Kas ir ką čia pražiūrėjo?

– Prieš vienuolika metų, kai stojo mano sūnus, Vilniaus universitete Matematikos fakultete pasirinkusiųjų matematikos mokytojo specialybę buvo 30, baigė apie 20. Tai normali grupė. Šįmet tokių neatsirado nė vieno. Tarp tūkstančių šalies pirmakursių nėra nė vieno būsimo matematikos mokytojo!

Kryptingo, koncentruoto matematikos mokytojo rengimo nebeliko. Akivaizdu, kad su Lietuvos edukologijos universiteto panaikinimu ant švietimo, ant mokytojų rengimo padėtas kryžius. Viskas ištapšnota, išmėtyta – rengs ir tas, ir anas. Kai einu pro buvusį Pedagoginį, man kaskart suvirpa širdis. Ten buvo visko – ir gėrio, ir blogio, bet mokytojų rengimo centrą turėjome.

Dabar man, mokytojui, nebeliko net su kuo pasikalbėti. Tarkim, man kyla klausimų dėl buvusių egzaminų kokybės. Ko klausti? Nacionalinis egzaminų centras pats jų nerengia, tik samdo egzaminus parengiančią grupę. Vilniaus universitete katedros nebeliko. Švietimo ir mokslo ministerijoje nežinau nė vieno žmogaus, kuris būtų atsakingas už matematiką.

Ten viską valdo pliurpologai. Rimtas pokalbis neįmanomas ne tik apie matematiką, bet ir apie švietimą apskritai. Jie moka šnekėti, jie užkalba dantis – tiek projektų parengta, tiek pinigų įsisavinta, tiek visokių švietimo įstaigėlių susikurta. Bet mane domina, kas gero padaryta mokyklai per 30 metų. Kas šiandien yra kitaip nei tada, kai mokiausi aš pats ar mano vaikai? Vienintelis rimtas dalykas, kurį galiu įvardyti, – tai Nacionalinis egzaminų centras. Dėkite man ant stalo bent vieną projektą, kuris davė švietimui, tai yra mokymui, naudos. Dėti nėra ko, nes nieko išskirtinio nepadaryta. Tik atsirado daug daugiau dalykų. Iš visų pusių tave atakuoja, reikalauja mokinio rezultatų. Jie dabar yra mokyklos veidas.

– Ir tas veidas turbūt nekoks. Šįmet matematikos abitūros egzaminas laikytas labai prastai, jo rezultatai blogesni nei pernai. Kodėl?

– Pagal tai, kokios buvo egzamino užduotys, rezultatai net per geri. 30–40 proc. mokinių jo turėtų neįveikti. Bet ministerija bijo didelio neišlaikiusiųjų procento. Jai lygiai taip pat reikia rezultatų kaip ir licėjui ar bet kuriai kitai mokyklai. Nebebus, tai, žiūrėk, dar kokį valdininką atleis.

Jei norime įvertinti egzamino sunkumą, surinkime visus matematikos mokytojus ir susodinkime jo laikyti. Neabejoju, 30 proc. šimtukų negautų. Tektų juos atleisti.

Viską valdo pliurpologai. Rimtas pokalbis neįmanomas ne tik apie matematiką, bet ir apie švietimą apskritai.

– Bet mūsų egzaminų užduotys, lyginant jas su vokiečių moksleivių laikomais egzaminais, atrodo vaikiškai lengvos. Galbūt turime tą bėdą, apie kurią vis garsiau kalba pedagogai, – dabartinė moksleivių karta nebemoka mokytis?

– Lengviausia kaltę suversti mokiniams. Bet aš visada kartoju, kad jų vienintelių mes pakeisti negalime. Ne jie kalti, kad mūsų matematikos žinios tėra vidutinio lygio, gal net dar prastesnės. Kol jos mokoma taip, kaip šiandien, daryk, ką nori, padėtis tikrai nepagerės.

Matematika – kaip žmona, ne kaip meilužė. Kiekvieną mielą dieną privalai pas ją grįžti. Padaręs pertrauką kaskart turėsi prisiminti, pakartoti, susieti. Bet kaip yra mokykloje? Devintos klasės tvarkaraštyje – keturios pamokos. Dvi pirmos pirmadienį, kai mokinys dar miega, dvi paskutinės penktadienį, kai jis jau miega. Tos savaitės dienos apskritai dažnai iškrinta iš mokymo proceso. Vienaip ar kitaip bus išdėliotos tos keturios pamokos, vis vien tai tik fragmentinis matematikos mokymasis.

Bet blogiausia net ne tai. Didžiausios bėdos prasidėjo tada, kai ministerija leido mokyklose naudotis skaičiuotuvais. Šiandien jie patys nebeskaičiuoja. Yra tekę po pamokų mokyti vienų savo pažįstamų vaiką. Klausiu, kiek bus 11 x 15. Tėvas pasako, o jis, geriausias klasės mokinys, šimtukininkas, – ne. Padauginti du dviženklius dabartinei kartai jau per sunku.

Asociatyvi „Shutterstok“ nuotr.

– Koks skirtumas, ar padaugini pats, ar skaičiuotuvu? Juk rezultatas – tas pats?

– Manęs klausia: mokytojau, kaip man išmokti tą matematiką? Sakau, aš skaičiuoju. Kiek žuvų pagavau, kiek bulvių pasodinau, kiek žingsnių žengiau. Mintinai dauginu, daliju. Aš jaučiu skaičių.

O mokiniui yra sakoma: vaikeli, nesvarbu, kad nieko nesupranti, bet turi skaičiuotuvą, – atsakymą rasi. Tik kad iš to atsakymo – jokios naudos.

Skaičius – tai abstraktusis mąstymas. Fizikoje, chemijoje tu gali pačiupinėti, įpilti, nupilti... O čia 2 + 3 = 5, kas tai yra? Kažkiek gali įdvasinti – 2 bobutės + 3 bus 5 bobutės, bet iš esmės matematika yra abstraktusis mokslas.

O mokiniui yra sakoma: vaikeli, nesvarbu, kad nieko nesupranti, bet turi skaičiuotuvą, – atsakymą rasi. Tik kad iš to atsakymo – jokios naudos.

Smegenyse yra vienintelė sritis, atsakinga už abstraktųjį mąstymą. Jeigu ji savu laiku nepajudinama, viskas. Matematikos pagrindas dedamas penktoje klasėje. Kokį pažymį mokinys gaus penktoje klasėje, tokį gaus ir dvyliktoje. Praleistas laikas nebesugrąžinamas. Čia tas pats, jei treneris iš manęs, Vanago, šiandien imtų daryti Meilutytę. Kiekvienas suprastų, kad tai neįmanoma.

Jei aš noriu, kad vaikas mokėtų bėgti, jis turi bėgti, kad vairuotų – turi imti ir vairuoti. Pasodintas prie kompiuterio jis nieko neišmoks. Mokydamasis matematikos jis turi spręsti. Bet dabar to niekam nereikia. Protingas būdamas aš galiu pasiimti oficialų skaičiuoklį ir naudodamasis juo surinkti pusę egzamino taškų. Tai didžiausias absurdas.

Vienas esminių dalykų matematikoje – jausti skaičių. 3 – viskas aišku. O 2/3, šaknis iš 2, skaičius pi? Daug kam tai absoliutus kosmosas. Kaip dirbti su skaičiais, kurių nesuvoki, kaip iš jų kažką konstruoti? Jeigu galva skaičių priima kaip draugą, matematika nėra sudėtinga. Bet tam turi skaičiuoti. Kasdien, be pertraukos.

– Kaip tai veikia mūsų protavimą apskritai?

– Kai kažko nesimokome atmintinai, mūsų atmintis nedirba. Kai atmintis nedirba, daug ko neatsimename. Anksčiau eilėraščius mokėmės dešimtimis. Šiandien tam nebėra laiko. Ir užsienio kalbos žodžių niekas nekala, jų mokomasi iš konteksto. To rezultatus matau kiekvieną dieną – kai noriu, kad mano mokiniai ką nors įsimintų, turiu jiems pakartoti dešimt kartų. O kadaise užtekdavo trijų.

To rezultatus matau kiekvieną dieną – kai noriu, kad mano mokiniai ką nors įsimintų, turiu jiems pakartoti dešimt kartų. O kadaise užtekdavo trijų.

Kalbėjau su buvusia savo dukters, baigusios mokyklą prieš aštuonerius metus, klasės auklėtoja angliste. Ji sakė, kad nuo to laiko mokiniai labai pasikeitė ir dirbti su jais reikia visiškai kitaip. Visus atsakymus jie randa išmaniuosiuose įrenginiuose čia, dabar ir staiga. Tai, kas trunka ilgiau nei 10 sek., jiems neįdomu, ilgesniam laikui sukaupti dėmesio nebemoka. Technologijos iš esmės pakeitė žmogų.

Nuo pat pirmos klasės turi būti griežtai uždrausta naudotis skaičiuotuvais. Bet ministerija daro priešingai – juos siūlo, bruka, mokytojams padalija už dyką. Paimu aš jį – o, Viešpatie, viską daro! Net lygtis sprendžia. Gali nieko nesuprasti, bet atsakymus gausi. O juk net dvidešimčiai matematikos egzamino uždavinių reikia tik atsakymo, patys sprendimai nėra tikrinami.

– Pats naudojatės skaičiuotuvu?

– Savo net neturiu. Ir naudojuosi tik tada, kai reikia suskaičiuoti klasės kontrolinio darbo pažymių vidurkį.

Kasdieniame gyvenime man jo nereikia. Atėjęs į parduotuvę susimetu į krepšį prekes ir žinau, kiek maždaug kainuos. Vaikas pirko automobilį, klausiu, ar jam reikia, ar žino, kiek per metus kainuos. Ne, nežino... Aš – vienas du, ir suskaičiavau. Kiek firmai reikia turėti pinigų, kad išgyventų? Skaičiuoja prezidentai susėdę, per dienas svarsto, dėlioja. Man, matematikui, tai penkių minučių darbas. Klausia: ir kaip tu šitą suskaičiavai? Suskaičiavau, nes mano galva skaičiuoja.

Jeigu grybaudamas atskirai skaičiuoju baravykus, raudonviršius ir dar voveraites, išlaikau galvoje tris skaičius. Tai jau smegenų mankšta. Kai mankštos nebėra, jos nedirba.

– Kiek skaičių išmanymas susijęs su mūsų verslumu, valstybės finansais, jų valdymu?

– Skaičiai – visa ko pradžia. Yra formulė, ji man nieko nesako, bet įvedu duomenis ir išeina geras rezultatas. To pakanka? Ne, nes jei noriu tapti geriausias, turiu suprasti, kaip ta formulė veikia, kad galėčiau patobulinti, sukurti dar efektyvesnę. Tai jau kiti skaičiai, kitas mąstymas, bet jis veikia.

Pasiklausau kad ir prezidento ir iš kelių sakinių suprantu, kad ta jo smegenų sritis neveikia. "Jeigu" – apie miltus, "tai" – jau apie tiltus. Kaip įvertinti, kuris ten Seime dabar protingas? Skaičiuoji: tas taip sakė, bet daro kitaip. Iškart tampa aišku, kad kažkas jam negerai su galva, būtent su ta sritimi – su logika.

Suvokdamas abstraktųjį matematikos grožį, tą logiką perkeli ir į gyvenimą. 3 kvadratu + 4 kvadratu bus 5 kvadratu. Pratęsk šitą eilutę toliau, dar toliau. Kai susidėlioji tokią piramidę, gali daryti išvadas, tada gali ir su valstybe, ir su žmona, vaikais elgtis teisingai. Tau nereikia galvoti, ką čia turiu padaryti, tau automatiškai gyvenimas pasufleruoja. Tai yra bazė, visa ko pagrindas.