Sovietmečiu atsiradę kolektyviniai sodai dabar daugeliui kauniečių yra tapę ne tik savo sklypu, kuriame auginamos daržovės, bet ir vienintele atostogų vieta.

Nėra kada gulinėti

„Esu gimęs kaime, todėl ir išėjęs į pensiją geriausiai pailsiu gamtoje, dirbdamas, - šypsojosi sodininkas Vytautas Žlioba, kurį radome savo kolektyvinio sodo sklype netoli Kauno marių renkantį alyvinius obuolius. – Visą vasarą čia su žmona praleidžiame. Ir derlių surenkame, ir sąnarius išjudiname.“

Kitame sklype besidarbuojantis Vytautas Januškevičius mažiau linkęs vadinti darbą sode poilsiu. „Štai jaunieji kaimynai čia tikrai pramogauti atvažiuoja: jų draugai savaitgaliais atvyksta su palapinėmis, kepa šašlykus, geria alų, dainuoja. Jiems daržai nerūpi, - numojo ranka jis. – O aš čia darbų per akis turiu: žolę pjaunu, betonavau suskilusią takelio dangą. Poilsio čia mažai, nėra kada hamake gulinėti.“

V.Januškevičius sakė anksčiau vasarą važiuodavęs su žmona į Palangą. „Dabar, kaip ir daugelis pensininkų, sau to leisti negaliu, nebent vienai dviem dienom, - apgailestavo vyras. – Bet iš tikrųjų ir čia neblogai.“

Vasaroja kelios kartos

Kai kurie sodininkai poilsiauja su suaugusiais vaikais, anūkais. Skarupskai pasakojo, kad šią vasarą kolektyviniame sode gyvena su sūnumi ir dukros šeima. „Ji su vyru ir trimis dukromis atostogauti iš Airijos grįžo į Lietuvą, - pasakojo Robertas Skarupskas. – Čia visiems daug geriau nei toje dėžutėje, vadinamoje butu, trokšti.“

R.Skarupsko anūkės mėgsta maudytis netoliese esančiame sodų bendrijos „Berželis“ tvenkinyje. „Kartais dar pliuškenamės savo pripučiamame arba kiemo baseine“, - kalbėjo Kamilė, viena iš anūkių trijulės.

Nedidelį lauko tvenkinį R.Skarupskas prieš daugelį metų iškasė su tėvu. „Tėvas jį papuošė iš betono lietu drakonu, Batuotu katinu, - pasakojo vyras. – Visas sodas išpuoštas jo gamintomis figūromis, todėl pro mūsų sklypą einantis takas pavadintas Pasakų alėja.“

Sezonas prasideda gegužę

„Berželio“ sodų bendrijos pirmininkė Daina Adomaitienė sakė, kad daugelis sodininkų gyventi į savo namukus pradeda kraustytis nuo gegužės.

„Jokia nupirkta daržovė ar vaisius neprilygs paties užaugintoms gėrybėms, - įsitikinusi ji. – Kai kas mano, kad sode verta tik pievelę sėti. Pastebiu, kad jaunesni sodą įsigiję žmonės iš pradžių taip ir daro. Bet kitais metais, žiūrėk, jau pasodina lysvę braškių, svogūnų, kitais metais - dar vieną lysvę, nes įsitikina, kad be chemikalų užaugintos daržovės turi visai kitą skonį.“

D.Adomaitienės neįtikina kai kurių architektų nuomonė, kad sodų bendrijos sunyks ir jas pakeis gyvenamųjų namų kvartalai. „Daug jaunų žmonių sodus įsigyja poilsiui, - teigė ji. – Čia randame ramybę, gryną orą. Užsiaugintų daržovių užtenka ne tik vasarai, bet ir žiemai. Vyresniojo amžiaus žmonėms tai ir puiki mankšta“.

D.Adomaitienė teigė, kad jų bendrijoje vasaroja keliolika šeimų. „Vyrai mėgsta pažvejoti bendrijos tvenkinyje, jame galima ir maudytis, - kalbėjo ji. – Netoli yra Šlienavos gyvenvietė, kur yra trys maisto prekių parduotuvės. Daugelis sodininkų apsipirkti važiuoja ir į prekybos centrą Vaišvydavoje.“

D.Adomaitienė su vyru taip pat daug laiko vasarą praleidžia sode.