Kaip pranešė miesto spauda, vilniečiai nusprendė nušluoti nuo Taurakalnio apdegusį stalininį paveldą ir pagaliau sumūryti Tautos namus, kuriuos savo vizijose lygiai prieš 100 metų regėjo Jonas Basanavičius ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Kas gi tie taurieji šių dienų vilniečiai, besirūpinantys tautos idealais? Ogi vicemeras Paleckis ir verslininkai. Sakysite, pastaraisiais nėra ko pasitikėti – sukurs dar vieną slibiną vietoje gyvybiškai svarbaus objekto? Tačiau vertėtų nesikarščiuoti ir į reikalą pažvelgti blaiviai: dabartiniai Profsąjungų rūmai, kurių vietoje iškils didingasis statinys, nekybo ore – stovi ant brangios Vilniaus žemės. O visa brangi žemė su visokiais klibančiais visuomeniniais pastatais nuo neatmenamų laikų – profesorius Bumblauskas pasakytų: istoriš-kai – priklauso verslininkams. Ant medžių viršūnių ar debesų Tautos namų nesuręsi.

Ir nieko keista, kad pati tinkamiausia vieta priklauso apsukriems žmonėms, kurie kadaise sąžiningai savo krauju ir prakaitu tas dykynes, apstatytas visokiomis degti pasiryžusiomis griuvenomis, susiparceliavo. Koks skirtumas – prie Zuoko, prie Pakso ar prie kito mero, vis vien geri dalykai ilgai nebūtų mėtęsi. Jei ne vieniems, tai kitiems galiausiai būtų atitekę. Taip buvo, yra ir bus – per amžius. Juk žmonės esam.
Nesunku atspėti – visokio plauko visuomenininkai ir dykaduoniai ims plyšauti, neva kur tai matyta, kad Tautos namai būtų privatūs. Neva Tautos namai turi būti vieši, prieinami be bilieto, nesunkiai privažiuojami, nerakinami ir taip toliau.
O jūs, brangieji, pasvarstykit: kas tuose Tautos namuose turėtų būti? Muziejai? O jei būsimosios vyriausybės neduos po 10 mln. kasmet eksponatams? Be to, pasaulyje ir taip nėra ko pirkti. Gerų daiktų (margų gobelenų, senų kailių, prabangių etažerių, taros iš andainykštės aukštuomenės puotų ir panašių gėrybių) niekas ant kiekvieno kampo nepardavinėja – tuo įsitikino Valdovų rūmų eksponatų pirkliai. Kai Brazauskas baigs statybas, apskaičiuota, kad bent pusėje menių nebus ko statyti ir kabinti. Mačiūno eksponatus išdėlios Guggenheimo centre, kurį netrukus pastatys Mekas su Zuoku. Tai ką Tautos namuose – šventą ugnį vaidilutėms kūrenti? Kur jų šiais laikais paimsi?
Reikia žvelgti moderniškai. Kas yra tauta – aiškinti turbūt nereikia. Tauta – tai mes. Namai – tai tokie statiniai, kuriuose galima gyventi, dirbti, valgyti arba pramogauti, kitaip sakant, namai yra nekilnojamasis turtas. Kokio nekilnojamo turto Vilniuje labiausiai trūksta? Patalpų, tinkančių biurams, bei nebrangių viešbučių. Naudingi šios rūšies plotai ir bus Tautos namų šerdis.
Menininkams bet kokiu atveju neįtiksi ir jiems žmoniškai progreso neišaiškinsi, taigi kad jie būtų patenkinti, Tautos namų rūsyje po požeminiu garažu bus įrengtos dvi gerai ventiliuojamos salės: viena koncertams, kita – vaidinimams. Normalūs žmonės gyvens viešbutyje.
Didžioji dalis Tautos namų viešbučio kambarių bus ekonominės klasės. Juose po kelis mėnesius per metus galės nemokamai apsistoti komunalinių mokesčių neišgalinčios susimokėti kultūros darbuotojų šeimos: bibliotekininkų, muziejininkų, nepaklausių, į TV nepatenkančių artistų ir taip toliau, bei kitų socialiai remtinų sluoksnių atstovai: policininkai, gaisrininkai, slaugytojos, mokytojai,dirbantys mažiau nei dviem etatais, smulkūs ūkininkai ir visi kiti bėdžiai. Be to, Tautos namų viešbučio ekonominės klasės gyventojai bus trissyk per dieną maitinami.
Paklausite: kas mokės už jų suvartotą elektros energiją, maisto produktus, vandenį ir – galų gale, atsiprašant – rusiškas dujas? Skaitykite straipsnį nuo pradžių – už viską sumokės Tautos namuose įrengtuose biuruose sėdėsiantys verslininkai. Arba dar kas nors, pavyzdžiui, iš miesto ar šalies biudžeto. Nes, patikėkite, bus verta.
Į ką išore bus panašūs Tautos namai – dar neapsispręsta. Akropolių turim, Ermitažą – irgi. Babilonas stovi prie Panevėžio. Liko arba indiškas Tadž Mahalas, arba persiškas Zikuratas. Labiau linkstama prie antrojo varianto – Čiurlionis tokius paišė.
Simboliška, kad netoli būsimųjų Tautos namų viešbučio stūkso „Draugystės“ viešbutis. Viešbutis šiuolaikinėje lietuvių mitologijoje užima centrinę – šventyklos poziciją. Pakanka prisiminti, kad vienam mitais apipintam prezidentui draugystė su viešbučio vedėja netgi išvirto į šeimyninę sąjungą arba part-nerystę vardan viešbučio.
Todėl Tautos namų viešbutį, jei liks laisvų kambarių, būtų galima pritaikyti visų luomų ir specialybių vienišių reikmėms. Juk viešbutis – tai vieta, kurioje susijungia ne tik rankos, širdys, bet ir likimai. Tautos namai galėtų smarkiai sumažinti vienišių skaičių ir pataisyti nekokią mūsų šalies demografinę kreivę.
Suderinti viešas ir privačias erdves ne taip paprasta. Svarbu nepažeisti subtilios pusiausvyros. Kas nutinka, kai namai tampa per daug vieši, turbūt aiškinti nereikia. Užtai ir gerai, kad vieši Tautos namai bus privatūs, suklestės dora ir sveikata.