„Šį kartą atsitiko taip, kad Vilniuje bėda didžiausia ir kažką reikia daryti. Bet matote, jeigu pasižiūrėtume, kad buvo prieš dvidešimt metų panašūs dalykai daromi – atidedamas mokėjimas, tai paskui buvo tik nereikalingas vargas, rūpesčiai ir kritika tam buvusiam merui, kuris tai sugalvojo. Tai tada pagalvokime, kad prieš dvidešimt metų galbūt atlyginimai buvo tris kartus mažesni. Dabar yra tikrai labai gera kompensacijų sistema, kuri tiems, kurie negali susimokėti, garantuoja subsidijas. O tai, ką siūlo Vilnius, manau, kaip tik šią sistemą šiek tiek sujaukia, nes jeigu išdėstysime mokėjimus per visus metus, tai atitinkamai žiemą mokėjimai sumažės. Jeigu sumažėja mokėjimai, tai pagal tą formulę kažkuris vartotojas, kuris būtų patekęs į tą remiamų skaičių, dabar nepateks. Reiškia vartotojai yra irgi nuskriaudžiami, jie būtų gavę subsidiją, šiuo atveju jie subsidijų negaus“, – situaciją komentavo energetikos ekspertas.

Čia reikėjo galvoti kelerius metus iki tol. Paskutiniu momentu nieko nepadarysi.

– Ką jūs siūlote? Sakote, kad žmonės, kurie negali susimokėti didesnių sąskaitų, turėtų prašyti kompensacijų, bet nesiekti, kad tie mokėjimai būtų išdėlioti?

– Tikrai taip. Dar kartą sakau: jeigu jie dabar yra visiškai ant ribos skaičiuojant jų pajamas ir skaičiuojant, kiek reikės mokėti, ir jeigu jiems išdėliojama per metus, tada jie patenka į tą (grupę, – red. past.), kurie turi mokėti visą sumą. Taip kad ši sistema nėra teisinga.

– Tai ar išvis čia yra kuo džiaugtis? Nes jau buvo skambių frazių, kad Vilniaus valdžia ėmėsi pažaboti šildymo kainas, kai realiai mes liktume skolingi jai ilgesnį laikotarpį. Man tai tiesiog nepanašu į sprendimą, o situacija yra tokia, kad Vilniuje šildymo kainos brangsta 60 proc., tuo tarpu Kaune – 20 proc. Vilniuje yra naudojamos dujos, Kaune – kitas kuras. Tai galbūt čia mes nepasidarėme namų darbų ir kas dabar yra kaltas dėl to, kad vilniečiai sulauks tokių didelių sąskaitų?

– Bėda yra ta, kad Vilnius yra sostinė. Atitinkamai jame yra per daug politikų. Tikrai buvo siūlomos priemonės, investicijos ir prieš dešimt metų, bet tada buvo labai blogas „Vilniaus energijos“ savininkas, prisimenate. Negalima jam buvo leisti. Paskui buvo reformos, atidavė savivaldybei. Paskui irgi nepavyko laiku pastatyti kogeneracinės elektrinės. Ir todėl Vilnius taip labai atsiliko su investicijomis. Kaip dabar jūsų paminėtas Kaunas praktiškai šildosi vien biokuru, kurio kaina šiek tiek padidėjo, bet tikrai ne taip drastiškai kaip dujų, gali visiškai ramiai pergyventi žiemą, su šiek tiek gal didesne kaina, bet ne taip, kaip Vilnius.

Viskas užsitempė, dabar turime tokią situaciją – pačią prasčiausią Lietuvoje. Niekur nėra tokios didelės dalies gamtinių dujų, kurių kaina taip drastiškai išaugusi.

– Bet turint omenyje, kad daugiau nei pusę kuro Vilniuje sudaro dujos, o ne biokuras, kaip kitur, ar iki šio šildymo sezono buvo galima kažką padaryti? Ar Vilniaus valdžia galėjo kažką padaryti? Ar čia reikėjo kelerius metus iki tol galvoti apie tai?

– Čia reikėjo galvoti kelerius metus iki tol. Paskutiniu momentu nieko nepadarysi. Aš jau sakiau, iš dalies nepasisekė tai, kad kogeneracinė elektrinė turėjo būti pastatyta ir turėjo kūrenti ne tik atliekas, bet ir biokurą. Nepavyko laiku pastatyti, čia bėda. Bet sakau, galime grįžti dešimt–penkiolika metų atgal, kai Vilnius, po to kai buvo nuotaikos, jog išvarysime tą privatų investuotoją, nes jis labai blogas, tai investicijų taip ir nesulaukė. Ir negalėjo ateiti, nes laukėme, kada „Dalkija“ išeis iš Lietuvos, po to kažkas bus daroma. Viskas užsitempė, dabar turime tokią situaciją – pačią prasčiausią Lietuvoje. Niekur nėra tokios didelės dalies gamtinių dujų, kurių kaina taip drastiškai išaugusi.

– Ką reikėtų daryti? Per kiek metų įmanoma pereiti prie biokuro Vilniuje? Kiek užtruktų, kol mes pasivytume Kauną ar uostamiestį?

– Negali sakyti, kad Kaune viskas lengvai įvyko. Iš pradžių ten buvo privati iniciatyva, statėsi privačios biokuro katilinės. Paskui sukruto miesto valdžia. Ir „Kauno energija“ pasistatė keletą ar transformavo katilines deginti biokurą. Ir tai užtruko kelerius metus. Dabar jie turi geriausią situaciją. Aišku, mažiems miestams tai galima lengvai įgyvendinti, tą padarė visi mažesnieji miestai. Vilniuje yra sunkiau, todėl čia ne vienerių metų darbas, bet per kelerius metus galima tikrai padaryti.

Plačiau – vaizdo įraše: