Vilniečiai į darbą keliauja be automobilio – kaip ir kodėl keičiasi įpročiai?

Požiūrį keičia ir verslo įmonės – siekdamos paskatinti darbuotojus atkimšti spūsčių kamščius, jos sukuria unikalias motyvacines sistemas, taip įtraukdamos vis daugiau žmonių rinktis alternatyvias susisiekimo priemones.

„Visi norime judėti taip, kad kuo mažiau strigtume spūstyse – tuomet ir nuotaika pakilesnė, ir sveikata geresnė“, – tikina SĮ „Susisiekimo paslaugos“ direktorė Modesta Gusarovienė.

Efektyviai išvystytas susisiekimas, kad judėti mieste pavyktų greitai ir patogiai kad ir kokią transporto priemonę pasirinkus – įmonės prioritetas. Apie tai ji pasakojo ir menų fabrike „Loftas“ šią savaitę surengtoje, verslo įmonėms skirtoje idėjų mugėje „Verslas juda. Darni patirtis“.

Idėjų mugė „Verslas juda. Darni patirtis“

Idėjos virsta darbais

„Renginį pavadinime muge, nes tai erdvė, kurioje žmonės dalijasi idėjomis, pasakoja apie savo darnias patirtis. Tai pirmas kartas, kai nusprendėme paskatinti verslo atstovus, darbdavius pakalbėti apie tai, kaip jie mato miestą, kaip juda jų darbuotojai, kokias susisiekimo priemones renkasi ir kokius realius pokyčius jau įgyvendino. Idėjų mugės tikslas – pasidalinti gerosiomis praktikomis ir atrasti naujų minčių, ką daryti, kad sumažintume automobilių spūstis, kad įmonės spręstų parkavimo vietų trūkumo darbovietėje klausimus, paskatindamos rinktis alternatyvas, taip pat – motyvuotų darbuotojus“, – sakė M. Gusarovienė.

SĮ „Susisiekimo paslaugos“ direktorė Modesta Gusarovienė

Verslo atstovams skirtame renginyje ji pristatė iškalbingus skaičius: pavyzdžiui, kad per metus kiekvienas Vilniaus gyventojas maždaug 5,5 paros praleidžia spūstyse, arba kad nors vienu automobiliu įprastai galėtų važiuoti 5 žmonės, juo statistiškai keliauja vos 1,32 žmogaus. Ir nepaisant to, kad automobilis jo savininkui per mėnesį net be išskirtinės priežiūros atsieina apie 130 eurų sostinėje kasdien į gatves išvažiuoja maždaug 210 tūkst. automobilių, o dar 149 tūkst. atvyksta iš kitų miestų.

„Vilnius – yra miestas, kuris sparčiai auga. Esame atsakingi už miesto augimą, susisiekimo koordinavimą jame – nuo mažų dalykų prasideda dideli“, – tikina M. Gusarovienė ir pabrėžia, kad tas augimas neįsivaizduojamas be pokyčių, susijusių su alternatyvių susisiekimo priemonių vystymu.

Vilnius – jauniausią autobusų parką turinti sostinė

Dar 2017 metais startavęs viešojo transporto atnaujinimas davė stiprų postūmį – šiuo metu Vilniuje važiuoja daugiau nei 300 naujų viešojo transporto priemonių: 265 nauji autobusai ir 41 naujas troleibusas. 6 iš 10 Vilniaus gatvėmis riedančių autobusų yra visiškai nauji, o iš viso atnaujinta daugiau nei pusė viešojo transporto parko.

Per ateinančius metus autobusų parką planuojama papildyti dar 120 naujų autobusų, kurių dalis – hibridiniai, taip pat ir 8 naujais troleibusais. Planuojama, kad per 2020 metus sostinėje neliks senesnių nei 7 metai autobusų ir Vilnius taps kone jauniausią autobusų parką turinčia ES sostine. Daugėja ir viešajam transportui skirtas A juostų tinklas, šiuo metu jis sudaro 36 kilometrus.

Keliavimo ne automobiliu galimybes didina ir didėjančios galimybės važiuoti dviračiu: per ketverius metus buvo naujai nutiesta 40 kilometrų dviračių trasa, 2019 metais ji išaugo iki 80 kilometrų, o iki 2023 metų planuojama, kad sieks 160 kilometrų.

„Dviračių takų proveržį galima matyti plika akimi, apie 70 proc. gyventojų sako, kad pastebėjo pokytį, o tai yra didžioji dauguma. Lygiai taip ir su viešuoju transportu – džiaugiamės, kad jei anksčiau gyventojai viešojo transporto kokybę vertino 6–7 balais, dabar skiria 8 balus.

Šiandien skaičiuojame 6 proc. augimą besinaudojančių viešuoju transportu – turint omenyje, kad per dieną yra atliekama 520 tūkst. kelionių viešuoju transportu, tai labai didelis pokytis. Situacija kasmet gerėja. Ir jei prieš 5 metus buvo svarbu, kad autobusai laiku išvyktų į savo reisus, dabar mūsų tikslas – kad juose veiktų šildymo ir vėdinimo sistema, Wi-Fi ryšys – kokybės pavara aukštesnė“, – 15min sakė M. Gusarovienė.

Modernios technologijomis vis plačiau įtraukia ir vartotojus – maždaug pusę besinaudojančių viešuoju transportu bilietus perka išmaniuoju telefonu.

Geri įpročiai formuojasi palaipsniui

Tačiau darnus judumas – nėra dirbtinis noras išsodinti žmogų iš automobilio tada, kai jo tikrai reikia. Tai esą labiau skatinimas pagalvoti apie alternatyvas, kurių mieste yra nemažai. „Dviračiai, paspirtukai, atsinaujinantis viešasis transportas. Tokioms alternatyvoms yra ir galimybės, ir infrastruktūra – žmogus gali pasirinkti, kas jam konkrečiu atveju patogiausia, greičiausia“, – 15min sakė „Susisiekimo paslaugos“ Komunikacijos vadovė Miglė Bielinytė.

Ir taip, važiuoti automobiliu yra patogu, tačiau įpročio pakeitimas – kaip išėjimas iš komforto zonos, kur sunkiausia žengti patį pirmą žingsnį. Todėl ir idėjų mugėje akcentai buvo dedami ne ten, kad greitu metu neliks automobilių ar kad mieste stengiamasi sąmoningai jų atsisakyti – čia buvo kalbama apie būdus bent retsykiais juos pakeisti kitomis susisiekimo priemonėmis, galvoti apie keliavimo būdo pokytį, kuris padėtų gyventi sveikiau, ekologiškiau, galvojant ir apie savo, ir apie kitų miestiečių gyvenimo kokybę.

SĮ „Susisiekimo paslaugos“ komunikacijos vadovė Miglė Bielinytė

Įmonėse atliekame kasdieninių keliavimo įpročių apklausas. Nagrinėdami ir pristatydami jų darbuotojų rezultatus, įvertiname, kokie bendri veiksmai gali padėti darbuotojams pasirinkti darnesnius būdus atvykti į darbą. Tai gali būti ir tam tikros viešojo transporto tvarkaraščio korekcijos, dviračių ar pėsčiųjų takų probleminių vietų sprendimas, įmonės darbo laiko liberalizavimas, dviračių ar paspirtukų saugojimo vietų ir persirengimo vietų įrengimas ar kitos priemonės.

Dauguma įmonių nuomodamos parkavimo vietas, kaip tai įprasta jau ilgą laiką, net nesusimąsto apie alternatyvias darbuotojų keliavimo galimybes. Džiugu tai, jog sąmoningumas ir noras skatinti judėti darniau verslo pasaulyje tikrai auga.

„Verslo įmones pakvietėme pasidalinti idėjomis kaip jos prisideda prie darnesnio miesto judėjimo. Siekiame užmegzti dialogą su verslu – aiškinamės, kokie įmonių darbuotojų poreikiai aktualūs, ką galime padaryti, kad daugiau jų naudotųsi viešuoju transportu, į darbą važiuotų dviračiais. Tas bendradarbiavimas nėra tik teorinis – atlikę apklausas siekiame išsiaiškinti, ką galima pakeisti, patobulinti – norime, kad rezultatas būtų naudingas abiem pusėms“, – kalbėjo M.Bielinytė

Tas bendradarbiavimas nėra tik teorinis – atlikę apklausas siekiame išsiaiškinti, ką galima pakeisti, patobulinti – norime, kad rezultatas būtų naudingas abiem pusėms“, – kalbėjo M.Bielinytė.

Dviračiu iki Tokijo ir atgal

Savo patirtimi idėjų mugėje „Verslas juda. Darni patirtis“ pasidalino ir įmonių vadovai. „Arimex“ direktorius Gražvydas Jukna kalbėjo apie per sezoną darbuotojų dviračiai įveiktą iššūkį – nuvažiuotus daugiau nei 16 tūkst. kilometrų, kuris prilygsta atstumui iki Tokijo ir atgal, „Walk15“ IT vystymo vadovė Daina Bilkštytė pasakojo apie mobilios žingsnių skaičiavimo programėlės naudą. Ėjimo iššūkį darbuotojams iškėlė ir verslo centrų „Vertas“ ir „3 Burės“ direktorė Rūta Narutavičė, pasak jos, tai tapo gera praktika, kaip motyvuoti darbuotojus daugiau judėti.

Įmonėje dirbančius išjudino ir „Vilniaus šilumos tinklai“ – Turto valdymo skyriaus vadybininkas Vaidas Matkus ir Komunikacijos skyriaus vadovė Edita Sirutienė pasakojo, kad į sportines veiklas per metus įsitraukė 20 kartų daugiau žmonių, kai jiems buvo tinkamai pristatyta motyvacija. Darnaus judėjimo idėjoms pritarė ir „Finėjas“ vystymo ir operacijų skyriaus vadovas, „Sporto progresas direktorius“ Andrejus Dolgovas, „Manpower Lit“ verslo vadovė Živilė Švežauskienė bei „DO Architects“ partneris Algimantas Neniškis.

Originaliai pranešimą pristatė ir „Susisiekimo paslaugos“ Tvaraus susisiekimo skyriaus vadovas Anton Nikitin, jis kalbėjo apie taip vadinamą „gatvių dietą“, itin svarbią siekiant subalansuoti skirtingus keliavimo būdus.

Patogesniam miestui – gatvių dieta

Dieta jis vadina sąmoningą pasirinkimą atsisakyti automobilio ir keliaujant po Vilniaus miestą, ypač centrinę jo dalį, dažniau rinktis alternatyvų transportą – autobusus, troleibusus, dviračius paspirtukus.

„Tokios „dietos“ tikslas – atsisakyti automobilio tuomet, kai jo galima atsisakyti. Ir tai anaiptol nereiškia, kad niekada nebesėsime į automobilį ir laimingi važiuosime dviračiu net jei sninga į veidą. Kaip ir nereiškia, kad sveikai maitindamiesi negalime suvalgyti burgerio ir užgerti jo kola. Kalbame apie tai, kad keliavimo būdai gali būti įvairūs ir kiekvienoje situacijoje svarbu pasirinkti tinkamiausią“, – sakė A. Nikitin.

Pasak jo, erdvės panaudojimas šiuo metu lenkia svarstykles į automobilių pusę ir taip gerokai nusveria viešąjį transportą, dviračių infrastruktūrą, pėsčiuosius. Tačiau per artimiausią dešimtmetį prioritetų piramidė turėtų kardinaliai apsiversti – automobiliams skirta erdvė esą turėtų būti išnaudota efektyviau.

„Šiandien automobiliai yra gatvių karaliai, viešasis transportas nėra toks patrauklus, dviračių takams apskritai skiriama tik tai „kas liko“. Mūsų tikslas – kad iki 2030 metų pėstieji ir dviratininkai mieste jaustųsi geriausiai, jiems turėtų būti sukurta daugiausia naudos, o, galiausiai, „kas liko“ – atiteks automobiliams“, – kalbėjo A. Nikitin.

Pašnekovas išvardijo ir automobilių sukuriamo poveikio pasekmes: triukšmas, oro tarša, sveikatos problemos, spūstyse veltui praleidžiamas laikas, saugumas gatvėse ir galiausiai – finansai, – tik tai dalis svarbių aspektų.

„Žmonės vis mažiau juda. Jie stovi kamštyje tam, kad nuvažiuotų į sporto klubą paminti dviratį, vietoje to, kad patys sėstų ant dviračio“, – pastebėjo A. Nikitin. Kalbėdamas apie tai, kaip svarbu plėsti alternatyvaus judėjimo mieste kultūrą jis pacitavo istoriką Lewisą Mumfordą išskirdamas jo mintį apie tai „Eismo juostų didinimas kovai su spūstimi tolygu diržo atsegimui kovojant su nutukimu“.

Architektų užduotis – išsaugoti paveldą ir kurti patogią infrastruktūrą

Tam pritarė ir Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis. Jo teigimu, šiandien pagrindinis architektų uždavinys – formuoti tokį Vilnių, kad ir po kelių šimtų metų juo miestiečiai galėtų didžiuotis. O miestas išlaikytų savo identitetą net po daugelio metų. „Dirbdami architektai formuoja Vilnių ir tą jiems daryti tenka labai atsakingai – juk tai, ką darome dabar po 200 metų gali būti įtraukta į pasaulio paveldą arba... gali būti nugriauta“, – sakė jis.

„Dirbdami architektai formuoja Vilnių ir tą jiems daryti tenka labai atsakingai – juk tai, ką darome dabar po 200 metų gali būti įtraukta į pasaulio paveldą arba... gali būti nugriauta“, – sakė jis.

M. Pakalnis susirinkusiems priminė, kad pokyčiams prisijaukinti visais laikai reikėjo laiko. Kai po kadaise Vilnių siaubusių gaisrų suklestėjo barokas, tuomet esą netrūko kritikų – čia atvykę italų architektai sulaukė nemažai pasipriešinimo, nors dabar Vilniaus barokas įtrauktas į UNESCO paveldą. Panašiai nutiko ir tuomet, kai iškilo šiandien miesto simboliais laikomi klasicizmo šedevrai – Lauryno Stuokos-Gucevičiaus Vilniaus projektuota arkikatedra, Rotušė. Didžiulę įtaką padarė ir sovietmečiu suklestėjęs modernizmas, kurio pavyzdžiai – Operos ir baleto teatras, Seimas.

„Tačiau šis laikotarpis suformavo ir dar kitokį miestą – miegamuosius rajonus, kuriuose šiandien gyvena didžioji dalis Vilniaus gyventojų, jų – apie 350 tūkst. Nuo šių rajonų ateities priklauso viso miesto ateitis“, – sakė architektas.

Biurų plėtra – koja kojon su Europos didmiesčiais

Pasak jo, per pastaruosius kelis metus Vilniuje stipriai išaugo biurų plėtra, atsirado pastatų, kurie atitinka vakarietiškus standartus, kurie savo kokybe prilygsta tiems, kurie iškyla didžiuosiuose, tendencijas diktuojančiuose Europos miestuose. Tačiau būsto kokybe Vilnius nuo milijoninių miestų dar gerokai atsilieka.

„Vilnių galima suskirstyti į tris dalis: yra istorinis miestas senamiestyje, yra sovietinis ir priemiestinė zona, kur šiandien gyventi keliasi didžioji dalis gyventojų. Įdomu, kad tie, kurie gyvena už miesto, sako – mums trūksta žalių zonų. Tačiau tiesa ta, kad jiems trūksta miesto sistemos elementų – aikščių, skverų, kur būtų galima susitikti, aptarti bendruomenės reikalus“, – kalbėjo M. Pakalnis.

Architekto teigimu, dėl to svarbu į miesto plėtrą pažiūrėti skirtingais pjūviais – vystyti infrastuktūrą kvartaluose, tačiau tuo pat metu skirti daugiau dėmesio miesto centro plėtrai. Esą kuo centre ji bus geriau išvystyta, tuo viešojo transporto poreikis bus didesnis.

Užmiesčio gyventojai miesto ieško už miesto

„Vilniuje yra šeši periferiniai centrai, kuriuose siekiame sukurti paslaugas taip, jog žmonėms nereiktų kaskart važiuoti į centrinę miesto dalį norint skaniai pavakarieniauti, nueiti į baseiną. Šie centrai su miesto centru turėtų jungtis greituoju viešuoju transportu – tarkime atvykstantiems iš Riešės ar Gulbinų automobiliu užtektų nuvažiuoti iki Santariškių, o tada jau keliauti viešuoju transportu.

Taip pat siekiame, kad gyventojams reiktų kuo mažiau judėti po miestą, kad svarbiausios paslaugos būtų arčiau namų. Norime išplėsti ir paties centro teritoriją – laikui bėgant ji apims Žirmūnus, Žemuosius Panerius, Žvėryną, Šnipiškes, turės miesto centrui būdingą infrastruktūrą“, – sakė M. Pakalnis.

Architektas pabrėžė ir dar vieną svarbų žingsnį – miesto plano žemėlapyje suinventorizuotas mokyklas, darželius, žaliąsias zonas – šios į bendrą planą įtrauktos kaip neliečiamos.

Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos užsakymą. Turinys apmokėtas.