Ar Lietuva gali pritraukti aukštos kvalifikacijos imigrantų ir taip papildyti greitai išseksiančią darbo jėgos pasiūlą? Ar čia atvykę užsieniečiai gali jaustis, kaip namie ir ilgainiui tapti visuomenės dalimi, dalyvauti politiniame gyvenime? Į šiuos klausimus atsako jau ketvirtus metus Vilniuje gyvenanti, dvylikametį sūnų Janą auginanti dano Nicolai`aus ir baltarusės Anastasijos šeima.

Verslą Danijoje turinčiam Nicolai`ui Lietuvoje nepatinka bent du dalykai – nepakankamai įsisąmonintas šalies dalyvavimas Holokauste ir naujasis nacionalizmas. Su abiem šiais reiškiniais jis pasakojo susidūręs, kai 2011 metų pavasarį atsikraustė gyventi į Vilnių.

„Atsimenu, važiavau turistiniu autobusu atviru stogu ir užsidėjęs ausines klausiausi angliškai pasakojamos Vilniaus istorijos. Nustebau, kai neišgirdau, jog dabartinis Gedimino prospektas nacių okupacijos laikais buvo vadinamas Hitlerio gatve, nors apie Sovietų Sąjungos okupacijos metų Stalino ir Lenino pavadinimus man papasakojo, – sakė pašnekovas. – Manau, tai tik vienas ir simbolinis požymis, kad lietuviai ne visus savo istorijos laikotarpius vertina adekvačiai.“

Kitas daną papiktinęs įvykis atsitiko per vieną iš Kovo 11-osios eitynių. Jis kartu su savo įsūniu Janu nusprendė pasižiūrėti, kaip atrodo tas patriotiniu vadinamas paradas. „Buvau šokiruotas, nors Janui visi tie būgnai labai patiko, supratau, kad jie rėkauja „Lietuva – lietuviams“, kad tai kažkokia neonacistinė chunta“, – kalbėjo Nicolai`us.

Vis dėlto jam gyventi Vilniuje patinka: „Savo pirmąją dieną čia prisimenu kaip pasaką: su šeima stovėjome Katedros aikštėje, buvo puikus oras, švietė saulė ir aš žvelgiau į šį puikų miestą su daugybe jaukių kavinukių, begale laimingų žmonių. Iškart pagalvojau: tai – nuostabi vieta“.

Tokį įspūdį Nicolai`ui susidaryti padėjo kontrastas, nes vienerius metus iki tol jie gyveno Minske. Jo žmona Anastasija, gyvendama Vilniuje, taip pat sako esanti laiminga.

„Čia jaučiu kur kas daugiau laisvės, ypač vertinu galimybes reikšti savo nuomonę, sutikti įvairių žmonių, galiu sugalvoti kokį nors projektą ir iškart sulaukti palaikymo, pagalbos. Baltarusijoje visos viešosios erdvės priklauso režimui, kuris neleidžia jokios kūrybinės laisvės“, – pasakojo Europos humanitariniame universitete (EHU) grafinį dizainą studijuojanti Anastasija.

Vilniaus tarptautinę mokyklą lankančiam, laisvai rusiškai ir angliškai kalbančiam Janui Vilniuje irgi smagu. Jis sakė turintis daug draugų.

Meilės istorija

Anastasija su Nicolai`umi susipažino Varšuvoje, kai ji su speleologų (urvotyros) klubu, kuriam priklausė gyvendama Minske, lankėsi Lenkijos sostinėje surengtoje konferencijoje. Po oficialiosios dalies ji ir būrys kolegų leido vakarą viename restorane, kur ją Nicolai`us ir užkalbino.

„Jis sugebėjo išprašyti mano elektroninio pašto adresą, po to maždaug pusę metų vyko procesas, kurio metu jis įkalbinėjo ir vėl su juo susitikti – taip prasidėjo mūsų istorija“, – pasakojo moteris.

„Tai buvo klasikinė „vaikinas sutiko merginą“ istorija“, – šypsodamasis atsiliepė 36 metų vyras.

Vilnių šeimą savo namais pasirinko dėl kelių priežasčių. Janui čia nėra streso integruotis – daugelis žmonių kalba rusiškai, Baltarusijoje gyvenantys seneliai taip pat netoli. Nicolai`ui nesunku pasiekti Kopenhagą – per dieną iš Vilniaus oro uosto galima rinktis tris tiesioginius skrydžius. Anastasijai buvo aktualus pasiūlymas studijuoti EHU, kur daug dalykų galima mokytis rusų ir anglų kalbomis.

Migracijos departamentas privedė iki ašarų

Tačiau ne viskas Vilniuje šeimai ėjo, kaip sviestu patepta. Prieš atsikraustydami jie čia neturėjo jokių ryšių – tik kelis draugus iš Anastasijos speleologų klubo, kurie galėjo šiek tiek patarti.

Sudėtingiausia buvo sutvarkyti dokumentus. „Čia be Anastasijos teisininkės išsilavinimo būtume pražuvę“, – sakė Nicolai`us.

Teisininkės išsilavinimą Anastasija įgijo Baltarusijos universitete. Tai ir gyvenimo Baltarusijos biurokratijos sąlygomis patirtis padėjo šeimai nepasiduoti.

„Migracijos departamente dirbantys žmonės yra siaubingi, su kažkokia postsovietine trauma, tokie pat, kaip Baltarusijoje, – piktinosi vyras, – jie beveik niekuo nepadėjo, sėdėjo už savo stalo ir tikrai nebuvo malonūs“.

Anastasija teigė, kad dokumentų, kuriuos reikėjo sutvarkyti, kiekis buvo didžiulis. Nicolai`ui tai padaryti buvo lengviau, nes jis yra Europos Sąjungos pilietis, tačiau problemų kilo su Janu.

„Mūsų situacija nebuvo sklandi. Nicolai`us nėra Jano biologinis tėvas, todėl, net ir esant tuo metu susituokusiems, reikėjo specialių popierių iš Baltarusijos, kurie leistų Janui būti priimtam lietuviškos sistemos“, – sakė Anastasija.

Šeimai į departamentą reikėjo kreiptis kelis kartus, ten dirbo skirtingi žmonės, kurie davė skirtingus atsakymus. Kai moteris paruošė visus dokumentus ir kartu su Janu nuėjo į įstaigą, jie buvo atmesti, nes kažkas buvo netvarkoje. Ji labai nusiminė, pradėjo verkti.

„Tai nebuvo jos klaida, nes ji tiesiog įvykdė, kas buvo liepta. Tai buvo žiaurus pokštas, absurdas, visiškas neprofesionalumas, man trūksta žodžių“, – keikė Nicolai`us.

„Esu įpratusi prie panašių situacijų Baltarusijoje, tačiau čia tiesiog emociškai palūžau“, – prisiminė Anastasija. Galų gale šeimai pavyko visus dokumentus sutvarkyti.

Gyvenimas Rytų Europoje

Prieš atsikraustydamas į Vilnių Nicolai`us apie Lietuvą nežinojo beveik nieko. Žinojo tik tiek, kad tai viena iš Baltijos šalių, o Danijoje labai daug kas domėjosi šiuo regionu Šaltojo karo metais, ypač tada, kai griuvo Berlyno siena.

„Jei prieš ketverius metus kas nors būtų paklausęs apie Lietuvą, būčiau galėjęs pasakyti matęs tik kelis vaizdo klipus apie televizijos bokštą ir Rusijos tankus prie jo. Galbūt dar ką nors apie tai, kad Lietuva 2004 metais tapo ES nare, nes tada Danija pirmininkavo – viskas“, – kalbėjo pašnekovas.

Mentaliteto problemų danas pastebėjo ne tik Migracijos departamente. Kitas pavyzdys – patirtis techninėje automobilių apžiūroje, kur reikėjo apsilankyti norint pasikeisti daniškus automobilių numerius į lietuviškus.

„Laukiant eilėje prie vairuotojų kabinėjosi vyrukai, bandantys parduoti draudimą. Tačiau juk tai privatus verslas, atimantis žmonių laiką (kartu ir pinigus). Jei kažkas panašaus vyktų Danijoje, žiniasklaida iškart tai pasmerktų“, – piktinosi danas.

Paklaustas, ar Lietuva gali pritraukti kvalifikuotų imigrantų, jis sudvejojo. Nicolai`aus manymu, iš vienos pusės, tikrai ne, tačiau iš kitos – labai daug dalykų per pastaruosius 20 metų pasikeitė į gera.

„Lietuvos privalumas – maži mokesčiai. Pajamų mokestis – tik 15 proc., kai Vakaruose jis svyruoja nuo 45 iki 50 proc. Tai gali pritraukti nemažai žmonių“, – sakė vyras.

Anastasija pastebėjo, kad Vilniuje yra kelios organizacijos, kurios padeda jauniems žmonėms, taip pat ir užsieniečiams, pradėti verslą, ir ji ketina po studijų tuo pasinaudoti.

Kuo geriau už kitas ES šalis?

Dar vienas Lietuvos privalumas, anot Nicolai`aus, yra tai, kad „čia pigu“. Vienintelis mokestis, toks pat aukštas, kaip Vakaruose, yra pridėtinės vertės mokestis.

Vis dėlto abu šeimos nariai sutiko, kad palyginti maži atlyginimai žmones, neturinčius pradinio kapitalo, gali atgrasyti. Tačiau ir tai verslininkas pavadino savotišku privalumu – esą dėl to galima mažiau mokėti savo darbuotojams, jei esi įmonės savininkas.

Anastasija sakė, kad, neturint pinigų, atvykus į Lietuvą dirbti vietinėje įmonėje iš pradžių būtų sunku.

Ne tik Vilnių, bet ir Kauną, Nidą, Trakus aplankiusi šeima pasakojo pastebėjusi, jog kiti šalies miestai nuo sostinės gerokai skiriasi.

„Pastebėjome, kad jie nėra tokie gražūs, jų gyventojai, bent jau iš išvaizdos, atrodo ne tokie pasiturintys“, – sakė Nicolai`us.

Tačiau, pasak jo, tai anokia problema. Užtenka nuvažiuoti keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus į pietryčius ir pamatyti, kaip atrodo tikras skurdas, kaip Lietuva atrodė prieš atgaudama nepriklausomybę.

„Baltarusijoje žmonės neturi laisvės, gyvena skurde, o skurdas juk nėra tik apie tai, ar gali nusipirkti bokalą alaus artimiausiame bare, bet ir apie laisvę“, – samprotavo vyras.

Jo teigimu, neturtingiems žmonės svarbiausias dalykas yra ne tai, ar žiniasklaida yra laisva, bet ar gauna savo pensiją, ar gali sumokėti nuomą, nupirkti vaikams valgyti.

Nicolai`us taip pat gyrė tai, kaip Lietuva sugebėjo pergyventi paskutinę finansų krizę, kuri parklupdę daugelį Europos šalių.

„Lietuvos premjeras netgi pasakojo apie tai Danijos žiniasklaidai. Gerai tą pamenu, nes mums tai paliko didžiulį įspūdį“, – komentavo pašnekovas.

Lygindama gyvenimą Lietuvoje ir Baltarusijoje Anastasija patvirtino, kad čia gyventi yra geriau, tačiau, kai pakalba su taksi vairuotojais, gali pasirodyti ir kitaip – jie visada skundžiasi.

„Aš gyvenu pakankamai gerai, tačiau kiti nėra tokie laimingi, turi kitokias pajamas, kitokias problemas“, – atsiduso ji.

Visuomenės dalimi nesijaučia

Šeima teigė nesekanti Lietuvos politinių aktualijų, nors ir žino, kad gegužės pabaigoje vyks antrasis Prezidento rinkimų turas.

Nicolai`us sakė, jog domisi labiau visos Europos lygmenyje vykstančiais procesais, stebi tarptautinio pobūdžio žiniasklaidą. „Save laikau Europos danu“, – savo tapatybę nubrėžė jis.

Tuo metu jo žmona domisi labiau vietinės reikšmės aktualijomis – kelis kartus per savaitę peržvelgia rusišką naujienų portalo DELFI.lt versiją. Jai labiausiai patinka komentarų skiltis, nes taip gali geriau suprasti, kaip žmonės jaučiasi, kokia yra bendra atmosfera.

„Bet informacijos šaltinių man trūksta, negaliu pasigilinti labiau, vienintelė išeitis – „Google Translate“ vertimas“, – nuogąstavo pašnekovė.

Ji pasakojo kartais pastebinti mieste vykstančius renginius, demonstracijas prie Seimo, tačiau negali sužinoti, kas ten vyksta, nes „DELFI tyli“.

Nicolai`us pastebėjo, kad ji vis dar skaito nepriklausomus Baltarusijos šaltinius, į ką Anastasija atsakė: „Taip, man smalsu“. Pirmojo Baltijos kanalo sutuoktiniai nežiūri, televizorių, prijungtą prie „Xbox“ žaidimų konsolės, savo kambaryje turi tik Janas.

Paklausti, ar jaučiasi Lietuvos visuomenės dalimi, abu pašnekovai gūžtelėjo pečiais. „Lietuva yra nacionalinė valstybė, tik Berlyne ar Londone gali pasijusti, kaip tautų katile“, – pasakė Nicolai`us.

Kitiems baltarusiams persikraustyti į Lietuvą trūksta drąsos

Anastasija Vilniuje pažįsta tik dar vieną baltarusį, tačiau ir jis čia negyvena nuolat, nors ir turi butą. Pagrindinė priežastis – verslas Baltarusijoje, kurį išplėtoti, Anastasijos manymu, padėjo tam tikri ryšiai ir šešėlinė ekonomika, o persikraustęs į Lietuvą, jis to paties veikti nebegalėtų, nes čia ryšių neturi.

Nicolai`aus manymu, nemažai baltarusių apie geresnį gyvenimą Lietuvoje net nepagalvoja. Anastasija dar pridūrė, kad, norint persikelti, reikia ir pinigų, kurių aukštos turtinės nelygybės Baltarusijoje turi tik mažuma.

Pilietybės nesieks

Nicolai`us sakė norintis gyventi stiprioje valstybėje, pavyzdžiui, tokioje, kokios yra Skandinavijos šalys. Tačiau, jo manymu, Lietuvai iki tokio lygio – dar ilgas kelias.

„Jūsų maži mokesčiai yra privalumas, tačiau, nesurenkant pakankamai pajamų, negalima tikėtis, kad valstybėje bus geros sveikatos apsaugos, švietimo sistemos, geri keliai“, – dėstė jis.

Danijai pasiekti dabartinį lygį reikėjo 150 metų, o Lietuvai šiandien, jo manymu, svarbiausia – išlikti vieninga valstybe, turėti savo kultūrą, investuoti į švietimą, ugdyti istorinį sąmoningumą.

Jis su savo šeima kol kas nekuria planų ilgesniam nei 4 metai laikotarpiui – būtent tada Janas baigs mokyklą, ir reikės priimti sprendimą, ką veikti toliau.

„Argi ne puiku, kad galime veikti ir vykti, kur tik norime?“ – pokalbį užbaigė jis.