Seimo narys Vytenis Povilas Andriukaitis gimė ir ankstyvąją vaikystę praleido lietuvių tremtinių Golgotos viršūnėje – už poliarinio rato. Dabar V.P.Andriukaitis norėtų, kad Gedulo ir Vilties – didžiųjų tautos netekčių – diena taptų visuomenės solidarumo, atleidimo už padarytas skriaudas ir susitaikymo diena.

Poliarinė vaikystė

„Šiandienėje Lietuvoje jaučiuosi taip, tarsi gyvenčiau pafrontės valstybėje – pavargau nuo visuomenės susiskaldymo, nesibaigiančių rietenų, kaltinimų, didėjančios valdžios ir visuomenės priešpriešos. Norėčiau, kad juodu kaspinu prie vėliavos pažymėta diena taptų mūsų valstybėje gyvenančių žmonių vienijimosi, susitaikymo diena. Juk gedime visų Lietuvos netekčių, ne tik jų dalies. Viltį turime suteikti visiems Lietuvos žmonėms, o ne tik kuriai nors vienai jos daliai. Antraip mes negalėsime su pasitikėjimu žvelgti į savo ir šalies ateitį“, – įsitikinęs V.P.Andriukaitis.

Jo tėvai, pedagogas ir pašto tarnautoja, su dviem mažamečiais vaikais 1941 m. birželį buvo ištremti į Sibirą, prie Uralo, o po metų – nuplukdyti prie Laptevų jūros. Ten buvo siunčiami per Tit Ary, Trofimovsko, Kisiūro, Buluno salų šalčio ir bado pragarus, kur prabėgo ir ankstyvoji Vytenio vaikystė. „Aš buvau penktas vaikas šeimoje – gimiau tik po dešimties metų nuo tremties pradžios. Šioje platumoje vasarą saulė, kaip ir anksčiau, sukosi ratu 24 valandas – tai poliarinė diena. Rudenį ji artėjo prie horizonto, ir oras vis šaltėjo – artinosi 24 valandų poliarinė naktis, kuri trukdavo visą gruodžio mėnesį. Poliarinės dienos ir poliarinės naktys buvo mano gyvenimo įprasta, normali dalis, nors gimusiems kitose geografinėse platumose tai neatrodo normalu“, – kalbėjo pašnekovas.

Atrodė tarsi pasaka

„Kai 1955 m. su šeima persikraustėme į Jakutijos pietus, sugriuvo mano vidinės laiko koordinatės – negalėjau atsistebėti tuo, kad, pavyzdžiui, saulė leidžiasi ir kyla visai kitomis paros valandomis, nedingsta mėnesiui iš horizonto. Pirmą kartą tada išgirdau prabylantį nuo stulpo garsiakalbį, pamačiau sunkvežimį, paragavau obuolį. Šios permainos mums, vaikams, pripratusiems prie atšiauraus Jakutijos klimato, atrodė nuostabios. Kaip gyvenimas Lietuvoje, apie kurią pasakodavo tėvai“, – teigė V.P.Andriukaitis.

Kai tėvai jam pasakodavo apie Lietuvą, ten pavasarį baltais žiedais apsipilančias obelis ir slyvas, visokias kitokias grožybes, skanėstus, augančius žemėje ir ant medžių, krūmų šakų, apie medų ir kitus gardumynus, kvapus, miškus ir žolynus, viskas toje tolimoje tėvų šalyje atrodė tikrų tikriausia pasaka, nes tai, ką mažasis Vytenis matė savo ledo gimtinėje, nė kiek nepanėšėjo į tą tolimą rojaus šalį prie Baltijos jūros.

Lietuviška „knyga“

Vaikai nekantriai laukdavo tėvelių, grįžtančių iš darbo, žvejybos arba iš šunų kinkinio prie nartų važnyčiojimo, tų akimirkų, kada tėvai vėl papasakos ką nors apie Lietuvą, jaunystės dienas joje, padainuos.

„Iš mamos ranka perrašytų tekstų mokėmės lietuviškų raidžių. Kadangi neturėjome jokių lietuviškų knygų – tik rusiškas ir jakutiškas, mama sąsiuvinyje buvo prirašiusi lietuviškų eilėraščių. Tai buvo mūsų vaikystės lietuviška mokykla, o pirmą tikrą lietuvišką knygą pamačiau Lietuvoje, būdamas septynerių. Tėvai mus tremtyje auklėjo tautiškai, sekė liaudies pasakas, sakmes, kalbėjo apie šalį, kurioje gera lyg danguje. Tuo tarpu mums blakės, utėlės ir tarakonai buvo įprastas gyvenimo barakuose užpoliarės Jakutijoje “zoologinis„ fonas. Maža to, tuos mūsų kankintojus priversdavome mus linksminti, pakinkę, pavyzdžiui, armiją tarakonų į “nartas„ – tuščią degtukų dėžutę. Tai būdavo labai smagios lenktynės, teikdavusios mums, vaikams, gerų emocijų“, – prisiminė V.P.Andriukaitis.

Nelinki likti be Tėvynės

Tremtyje šiaurėje gyveno įvairių tautų žmonių. Vaikai tarpusavyje kalbėjosi gal net septyniomis kalbomis, o namie, žinoma, lietuviškai – to niekas nedraudė. Maža to, kiekviena šeima, tauta puoselėjo savo tradicijas, šventė šventes, meldėsi. „Tai matydami, sugyvendami su kitataučiais savo likimo broliais, puikiausiai supratome, kas yra tautiškumas. Gyvendami svetimoje, necivilizuotoje erdvėje, keli tūkstančiai lietuvių sudarė Lietuvą, estai – Estiją, suomiai – Suomiją. Tautinius lietuvių jausmus žadino Maironio, Vinco Kudirkos dainos. Dainos “Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus / Ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus..." žodžiai mums buvo kaip himnas. Tėvai dainuodavo, o mes, klausydami jų, labai norėjome kada nors sugrįžti į Tėvynę.

Paradoksas, bet už poliarinio rato ištremti iš Lietuvos žmonės, ko gero, jautėsi labiau lietuviai negu dalis dabar gyvenančių gimtinėje. Nejaugi reiktų iš kai kurių trumpam atimti Tėvynę, kad suprastų, kas ji yra ir ką tai reiškia? Tik aš to niekam nelinkiu", – tikino V.P.Andriukaitis.

Sėskim prie bendro stalo

Pašnekovo nuomone, šiuo metu Lietuvoje labai trūksta Baltijos kelio dvasios, vilties. Trūksta ir tautos vienybės. Todėl, V.Andriukaičio manymu, būtina baigti visas rietenas, kaltų paieškas ir bendromis visų Lietuvoje gyvenančių žmonių pastangomis pastatyti kryžių netektims atminti, o Viltį gaivinti pagarbos kiekvieno mūsų kančiai dvasia.

"Gedulo ir Vilties diena sieja visas Lietuvoje gyvenančių tautų pokario netektis. Niekas neturėtų už prarastą nuosavybę, patirtą moralinę žalą gauti ar reikalauti kompensacijų įvairiomis formomis. Aš, pavyzdžiui, neimsiu man pagal galiojančius įstatymus priklausančios tremtinio pensijos, nes nesijaučiu labiau nuskriaustas nei, pavyzdžiui, Emanuelio Zingerio mama, kurią jos bendrapiliečiai lietuviai, ginkluoti šautuvais, varė į getą. Nesijaučiu labiau nuskriaustas už nužudytų ir išniekintų aikštėse lietuvių partizanų motinas ar savųjų nukirsdinto ir nušauto skulptoriaus Vinco Grybo artimuosius.

Aš kviečiu visus Lietuvos gyventojus, patyrusius netektis istorijos verpetuose, sėsti prie bendro stalo vardan Vilties. Mes turime būti kilnūs, atleisti vieni kitiems ir nematuoti netekčių pinigais. Kitokio kelio į ateitį aš nematau", – tvirtino V.P.Andriukaitis.