Kodėl Žirmūnai neįvertinti? Atsakymo ieškome kartu su Vilniaus tyrinėtoju, netradicines ekskursijas miegamuosiuose sostinės rajonuose rengiančiu gidu Albertu Kazlausku.

Pirmas žingsnis į dešinę

Žirmūnams nuo pat pradžių nebuvo lemta sužibėti. Iš dalies prie to prisidėjo dešimtmečiu jaunesni Lazdynai, 1974-aisiais gavę aukščiausią – Lenino premiją. Žirmūnams teko tenkintis žemesnės kategorijos valstybine premija, ir net ne visam rajonui, o tik Neries pakrante besidriekiančiai jo daliai.

1961 m. prasidėjusios Žirmūnų statybos, galima sakyti, perkėlė Vilnių į dešinįjį Neries krantą. Pirmieji sovietiniai gyvenamieji rajonai buvo formuojami kitapus – Antakalnyje, Naujamiestyje, Savanorių prospekte. Kaip ir vėlesnieji, iškilę abipus Laisvės prospekto. 1965 m. nutiestas tiltas tarp Žirmūnų ir Olandų žiedo, kurį architektai pagal jo formą praminė šokančiu elniu, jau niekam neleido suabejoti miesto plėtra dešiniajame upės krante.

"Tai ir yra kone didžiausias Žirmūnų išskirtinumas. Jie yra savotiška dešiniojo kranto senųjų statybų sala. Anuomet, pačioje blokinių namų eros pradžioje, rajonas darė didelį įspūdį, bet vėliau, kai pradėjo augti kiti miegamieji rajonai, jis išblėso. Išliko vienintelis pranašumas – artumas miesto centrui", – pasakojo A.Kazlauskas, neseniai pristatęs savo antrąją knygą "Vilniaus gatvės gyvos. Atgal į periferiją".

Žavesio šiame rajone nedaug, pripažino gidas, bet įdomių dalykų yra. Vienas iš jų – pati rajono koncepcija. Jis buvo apskaičiuotas konkrečiam gyventojų skaičiui ir pagal tai planuojami visuomeniniai objektai – mokyklos, prekybos centrai ir t. t. Iki jų turėjo būti einama ne ilgiau nei 8 minutes.

Arčiausiai parduotuvių anuomet buvo statomi koridorinės sistemos daugiabučiai, skirti viengungiams arba mažoms šeimoms. Žirmūnuose jie susispietę toje vietoje, kur anais laikais veikė parduotuvė su restoranu, o visą kompleksą puošė rajono simboliu tapusi Kazimiero Kisieliaus skulptūra "Saulės džiaugsmas". Viengungius aplink tokius centrus sumanyta įkurdinti ne atsitiktinai. Siekta, kad jie valgytų ne namuose, o eitų į prekybos, viešojo maitinimo vietas, kur galėtų susipažinti.

Naujovės viską tik pablogino

Įsukus tarp Žirmūnų daugiabučių, pavaikštinėjus jo kiemais, atsiveria erdvės. Nesvarbu, kad nelabai prižiūrėtos, nelabai išpuoselėtos, bet jos yra didelis pranašumas prieš kitus, labiau suspaustus rajonus.

Gidas siūlo pažvelgti į miesto žemėlapį. Kuo naujesnis rajonas, tuo jo tankumas didesnis, net jei imtume vien sovietmetį. Panagrinėjus Laisvės prospekto ašį matyti, kaip atokiai vienas nuo kito namai stovi Lazdynuose, o kylant į šiaurę, Pašilaičių link, rajonai vis labiau tankėja, pastatai aukštėja. Ir anoje epochoje kuo toliau, tuo labiau buvo taupoma tiek statant namus, tiek tiesiant gatves. Kuo toliau šiaurės kryptimi naujesnių rajonų link, tuo Laisvės prospekte daugiau šviesoforų.

Žirmūnai, atsiradę dar iki statybų Laisvės prospekte, tankumo prasme – vis dar komfortiškas rajonas. Tačiau ir jų veidas keičiasi.

Kokie dabar Žirmūnai? Čia tas pats, jei žmogus apsivilktų treningą, geltoną liemenę, apsiautų kostiuminius batus ir dar pasirištų peteliškę.

"Man galbūt sunku kai kuriuos dalykus vertinti objektyviai, nes nesu labai senas žmogus. Bet dabartinėse statybose man labiausiai trūksta kompleksiškumo. Čia tas pats, jei žmogus apsivilktų treningą, geltoną liemenę, apsiautų kostiuminius batus ir dar pasirištų peteliškę. Kai žiūri į naujai statomus ar renovuojamus pastatus – vieni atrodo vienaip, kiti kitaip. Liūdnokas vaizdas", – pripažįsta A.Kazlauskas, tokį vaizdą matantis ir Žirmūnuose.

Šiaurės miestelio "getas"

Ypač jam gaila Šiaurės miestelio. Tą didžiulę teritoriją, kuri priklausė valstybei, galima buvo sutvarkyti daug geriau. Ji atsivėrė miestui po sovietinės kariuomenės išsikraustymo, bet tada buvo nueita pačiu paprasčiausiu ir primityviausiu keliu – tiesiog užstatant, asfaltuojant. Ir dabar, A.Kazlausko vertinimu, geroje miesto vietoje turime sugadintą teritoriją, kurioje, atrodo, viskas nauja, bet nėra nei žalių zonų, nei vietų automobiliams.

Šiaurės miestelio pašonėje stūkso šiuolaikinių daugiabučių kompleksas. Bet ir jis nėra nei rajono puošmena, nei patogi vieta gyventi.

"Dar praeis kiek laiko, ir žmonės, pagyvenę tokiose suspaustose erdvėse, tiesiog nebepirks jose butų. Jie supras, kad formuojamas būsimas getas, o ne, kaip skelbiama, patogus gyvenamasis rajonas. Dabar tebesitęsia eksperimentinis metas, kai užtenka tiesiog naujumo. Nesvarbu, kaip tas namas suspaustas, bet viskas nauja, šviežia, kvepia dažais. Bet tai ilgai netruks", – įsitikinęs A.Kazlauskas.

Žirmūnams sunku išsaugoti savitumą. Šiais laikais jie plėtojami smarkiai keičiant pirminį rajono siluetą, išnaudojant kiekvieną laisvą plotą. Pašnekovas mano, kad šiuos procesus lėmė pokyčiai valstybėje, kurių nesugebėta suvaldyti: "Tai bėda dėl per staigaus perėjimo, kai viskas yra vienose – valstybės rankose, o po to atsiranda daug smulkesnių žaidėjų, kurių interesas, aišku, yra iš vieno kvadratinio metro pasidaryti kuo daugiau pelno."

Vilnius – ne guminis

Kitose miesto vietose ne geriau nei Žirmūnuose. Visuose anksčiau statytuose miegamuosiuose rajonuose, nors juos priimta laikyti neestetiškais, nepatogiais ir visaip kitaip nemaloniais, nauji įterpiniai situaciją tik pablogina.

A.Kazlauskas svarsto, kas galėtų miestą nuo to apsaugoti. Atiduoti valstybei statyti daugiabučius – neįmanoma, vienam vystytojui paskirti didesnį kvartalą, kad jis gražiai, tolygiai jį užpildytų, irgi būtų neteisinga. Atrodytų, gero sprendimo ir negali būti. Bet akivaizdu, ko tikrai trūksta, – miesto valdžios, vyriausiojo architekto institucijos aiškesnės vizijos, nubrėžtų ribų, kas bus ateityje ir kaip kas turi būti statoma.

"Ir valstybiniu mastu turėtume visi pasikalbėti. Šiandien Lietuvoje turime tik vieną augantį miestą – Vilnių. Visi kiti, deja, merdi. Galbūt reikėtų kažkokių priemonių, stabdančių Vilniaus plėtrą. Šiandien jis per daug lengvai pasiekiamas. Manau, niekas per daug nenukentės, jei gyventojų skaičius stabilizuosis ar trauksis kokiais trimis procentais, juolab kad kitiems miestams tie žmonės būtų gyvybiškai svarbūs", – svarstė A.Kazlauskas.

Sostinėje brangu gyventi, lyginant su kitais šalies miestais, bet čia ir atlyginimai didesni. Neveikiant regioninės politikos mechanizmams, visi plūsta į Vilnių ir laikosi jo įsikibę, net jei čia neturi jokių šaknų. Daugėja automobilių? Puiku, mes platinsime gatves ir viską išspręsime. Bet toks požiūris miesto neišgelbės. A.Kazlauskas siūlo užbrėžti raudoną liniją, iki kurios galėtų augti gyventojų skaičius, ir jos neperžengti. Taip gelbstint ir Vilnių, ir kitus miestus.