„Kauno dienos“ žurnalistų kalbintas Vilniaus universiteto (VU) baudžiamosios teisės ekspertas, kriminologas doc. dr. Gintautas Sakalauskas pastarosiomis dienomis viešai įvairiais rakursais narstomą žinią apie du seksualiniais nusikaltimais prieš vaikus įtariamus kunigus sakė vertinantis dvejopai.
Teisingumas gali būti įgyvendintas
„Tai, kas paaiškėja, yra geriau, negu tai, kas neaišku. Iš atliktų tyrimų žinome, kad prievartos prieš vaikus atvejų yra daug daugiau, negu registruota. Kai atvejis yra registruojamas, jis – tiriamas, pareiškiami kaltinimai ir byla atiduodama teismui. Tai – ledkalnio viršūnė. Tokie faktai (apie pastarąjį pedofilijos skandalą, kuriame įtariamieji – du kunigai, – aut. past.) glumina, bet ir rodo, kad teisingumas gali būti įgyvendintas“, – sakė pašnekovas.
Minimais atvejais, pridūrė jis, gera žinia ir tai, kad teisėsaugos institucijos bei bažnyčia bendradarbiauja tiriant galimus dviejų dvasininkų seksualinius nusikaltimus prieš vaikus. „Šį kartą komunikacija buvo gera, nes svarbu pripažinti, galvoti apie perspektyvą – kad tokių atvejų būtų kiek įmanoma mažiau, kad jie būtų pastebimi ir užkardomi, nors kalbėti apie tai yra sunku. Prieš kelerius metus, kai buvo panašus įvykis, bažnyčios komunikacija, mano supratimu, buvo nekokia“, – akcentavo kriminologas.
Kunigai nėra neliečiamieji
G. Sakalauskas neslėpė – jam keista, kad vienas iš pastarosiomis dienomis eskaluojamų kunigų seksualinių nusikaltimų prieš vaikus atvejų į viešumą iškilo tik po daugiau kaip dviejų dešimtmečių.
„Prieš 30 metų, kai pasirodė pirmieji tokie atvejai – ypač pokaryje – tada apskritai nebuvo atliekama daug tyrimų, mažai kas apie tai žinojo ir negalėdavo patikėti, kad vaikai gali būti seksualiai išnaudojami – ypač bažnyčios kontekste. Tai buvo naujas ir netikėtas dalykas, bet dabar mes turime ir Europos tarybos konvenciją prieš vaikų išnaudojimą seksualiniams tikslams, ir visokiausių tyrimų, apie tai kalbama, todėl tai, kad tokie dalykai buvo nepastebėti 20 metų, man yra labai keista“, – stebėjosi pašnekovas.
„Galbūt bažnyčia kaip institucija seksualiniams nusikaltėliams, šiuo atveju, kunigams, yra kaip tam tikra asmeninio saugumo garantija, nes gyventojai neretai idealizuoja dvasininkus?“ – pasiteiravome.
„Pasitikėjimo santykis, kur tai bebūtų – bažnyčioje, globos namuose ar šeimose, kurių struktūros – uždaresnės, visuomet atveria daugiau galimybių. Kuo daugiau santykio ir turimos galios kito žmogaus atžvilgiu, tuo rizika yra didesnė. Bažnyčia – viena iš jų, nes dvasininkai yra autoritetai, jie dirba su vaikais, įgauna pasitikėjimą. Todėl labai svarbu, kad institucijos turėtų kontrolės mechanizmus – neslėptų tokių dalykų ir būtų aiški tokio pobūdžio nusikalstamo elgesio priešiškumo kultūra. Tai yra, kad būtų aišku, jog tokie dalykai nėra toleruojami, nebus slepiami ir bus išaiškinami. Tai – svarbu“, – vardijo kriminologas.
Pasak G. Sakalausko, kiekvienam žmogui galioja tos valstybės, kurioje jis gyvena, įstatymai. Kunigams – taip pat. Jie turi žinoti, kad už tam tikrus nusikalstamus veiksmus yra numatyta baudžiamoji atsakomybė ir ji bus pritaikyta.
Labai svarbu ir tai, kokia žinia yra siunčiama iš bažnyčios hierarchų – kontrolės mechanizmai institucijos viduje kažkaip turi suveikti.
„Kaip sakiau, labai svarbi yra institucinė kontrolė – kad būtų suvokiamos grėsmės ir veiktų tam tikri kontrolės, priežiūros algoritmai, kurie nulemtų, kas bus daroma, jei tokie dalykai, pavyzdžiui, paaiškės. Jei, šiuo atveju, žmogus daugiau nei dvidešimt metų dirbo dvasininku skirtingose parapijose, bet niekas apie tai (seksualinius nusikaltimus prieš vaikus, – aut. past.) nežinojo, man sunku įsivaizduoti. Labai svarbu ir tai, kokia žinia yra siunčiama iš bažnyčios hierarchų, – kontrolės mechanizmai institucijos viduje kažkaip turi suveikti. Kodėl tai nesuveikė, sunku pasakyti“, – detalizavo G. Sakalauskas.
Mato tik vieną pusę
Šiame fone ne mažiau glumina ne tik nesuveikę institucinės kontrolės mechanizmai, bet ir vietinių gyventojų, išgirdusių apie galimus kunigų seksualinius nusikaltimus prieš vaikus, atmetimo reakcija. Pavyzdžiui, 15min.lt žurnalistams nuvykus į Vilniaus arkivyskupijai priklausančią Kalesninkų parapiją, kurioje klebonu dirbo vienas įtariamųjų – kunigas T. Švedavičius – dvi kalbintos garbaus amžiaus moterys rėžė: „Tokių nesąmonių prigalvojo, aš aštuonerius metus jį pažinojau, vaikščiojau su juo, gėles tvarkiau. Visi mylėjo jį. Labai geras kunigas buvo. Labai geras kunigas kaip žmogus buvo. Kai perskaičiau, vos nenualpau, netikim ir netikėsim“.
Kriminologo teigimu, analizuojant tokį kontekstą, svarbūs du dalykai.
„Žmonių manymas, kad nusikaltėlis turi būti kažkoks kitoks – turėti tam tikrus bruožus, pagal kuriuos būtų galima iš karto jį atpažinti, yra labai dažnas ir nepagrįstas realybe. Kitas svarbus dalykas – žmogus visuomet yra daugiau negu pavienis arba keli jo veiksmai. Gali būti, kad jis buvo geras, dėmesingas kunigas, bet tai nepaneigia to, ką jis padarė kitame kontekste. (...) Žmonės mato arba žino tik vieną žmogaus pusę, kuri yra gera, ir nori ją matyti toliau, tai – jų pasirinkimas, bet aš pasitikėčiau teisėsaugos darbu. Jei teismas nuspręs, kad nusikaltimai tikrai buvo, turbūt netikinčių sumažės. Bet jei sakys: „Vis tiek netikime“, tegul mato tą vieną žmogaus pusę, tačiau tai – neobjektyvu“, – pažymėjo pašnekovas.
Kada už grotų?
Anksčiau paviešintų seksualinių nusikaltimų prieš vaikus atvejų, kurių epicentre buvo atsidūrę dvasininkai, teismo nuosprendžiai baigėsi baudomis kaltinamiesiems arba atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. To, kad kunigas atsidurtų kalėjime, nei pastaruoju metu, nei anksčiau Lietuvoje nebuvo.
Kalbėdamas apie tai, G. Sakalauskas pridūrė, kad seksualinės prievartos prieš vaikus sąvoka yra plati. Bausmių už tokius nusikaltimus taip pat yra įvairių.
„Ši sąvoka apima sunkiausią seksualinį smurtą – lytinį santykiavimą, arba seksualinį mažamečio prievartavimą. Už tai numatytas laisvės atėmimas iki penkiolikos metų ir, šiuo atveju, bausmės vykdymas netgi negali būti atidėtas. Tačiau į sąvoką patenka ir tvirkinimas, kurį daug kas painioja su lytiniais santykiais. Nors dažniausiai tvirkinimas reiškia intelektualinį tvirkinimą – pornografijos rodymą, seksualinius veiksmus vaikų atžvilgiu. Tai – lengvesnis nusikaltimas ir jis nebūtinai reiškia įkalinimą. Už tai numatyta laisvės atėmimo bausmė iki penkerių metų, bet numatytas ir laisvės apribojimas, pavyzdžiui, areštas, arba bausmės vykdymo atidėjimas. Taip pat ir pornografijos turėjimas – kai randama, tam nereikia papildomų įrodymų – už tai asmuo gali būti baudžiamas. Kadangi tai – apysunkis nusikaltimas, numatyta laisvės atėmimo bausmė iki ketverių metų, bet gali grėsti ir laisvės apribojimas, arba areštas, arba bauda, arba bausmės vykdymo atidėjimas“, – akcentavo pašnekovas.
Du dešimtmečiai tylos
Primename, kad teismams perduotos dviejų kunigų bylos, kuriose dvasininkai kaltinami seksualiniais nusikaltimais prieš vaikus.
Vienas kunigas kaltinamas seksualiniais nusikaltimais prieš 11 nepilnamečių. Teisėsaugos duomenimis, fiksuoti 34 nusikalstami epizodai, nusikaltimai daryti 23 metus – nuo 2002 metų iki 2025 metų, jo byla perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Kitoje Vilniaus miesto apylinkės teismui perduotoje byloje dar vienas kunigas kaltinamas disponavimu vaikų pornografija, šioje byloje nukentėjusiųjų nėra.
Delfi.lt ir „Liteko“ teismų tvarkaraščių sistemos duomenimis, kaltinamieji yra T. Švedavičius ir R. Peciunas.
Vilniaus arkivyskupija teigia apie galimai nusikaltusius kunigus sužinojusi iš prokuratūros, šiai pradėjus ikiteisminį tyrimą. Tuomet dvasininkai buvo nušalinti, jų atžvilgiu pradėti ir kanoniniai tyrimai.
(be temos)
(be temos)
(be temos)