– Beveik prieš metus viename interviu sakei, kad pažįstami rašytojai ragino baigti bastytis po pasaulį, surimtėti ir išleisti knygą. Per tą laiką tavo debiutinis eilėraščių rinkinys „Mėlynieji malonumai“ buvo ne tik išleistas, bet ir palankiai sutiktas skaitytojų. Ką tiems pažįstamiems atsakytum šiandien?

– Nieko neatsakyčiau. Mane tie pasakymai, aišku, trikdė, atrodė tiesiog nejautraus žmogaus komentarai – lyg knygos išleidimas tebūtų spragtelėjimas pirštais. Tai kitų projekcijos, jų lūkesčiai. Suprantu, kad šitas gyvenimas ir jo ritmas yra tik mano. Man knyga, turbūt kaip ir kiekvienam rašančiam, nėra mechaninis aktas, to proceso metu vėl ir vėl susiduri su savo kūriniu. Kadangi poezija yra jautrus žanras, tu daug būni su savimi. Nežinau, kas yra surimtėjimas, tačiau visada atsiranda žmonių, kurie savo gyvenimo įsivaizduojamą projekciją labai mėgsta apvilkti ant tavęs. Kyla jausmas, kad jie tavo gyvenimą nugyventų išmintingiau, prasmingiau, efektyviau ir visaip kitaip „-iau“, o tu toks mažas, nerimtas, net nesugebi išleisti knygos. Nesu iš tų, kurie nagais, greičiu į viską kabinasi: esu gan lėta, man viskam reikia nemažai laiko, dėl to procesas pareikalauja daugiau vidinių resursų. Man atrodo, kiekvienas gyvena savo laike: kiekvieno tėkmė, pojūtis skiriasi.

Dirk Skiba nuotr.

– Vis daugiau debiutantų savo rankraščius patiki ne „Pirmosios knygos“(PK) konkursui (Rašytojų sąjungos leidykla), bet kitoms leidykloms. Mudvi – ne išimtis. Kodėl pasirinkai „Bazilisko ambasadą“ ir kaip vertini PK konkursą?

– „Bazilisko ambasados“ nepasirinkau, ji pati mane pasirinko. Sulaukiau jų pasiūlymo bandyti teikti paraišką knygos finansavimui gauti, ir sutikau. Kadangi leidykloje dirba kūrybingi, talentingi žmonės, jie leido savo kūryba patikėti ir man pačiai. Kartais pasitikėjimo tiek savimi, tiek savo kūryba, man stinga, todėl labai svarbi nuomonė iš šalies, iš žmonių, kurie literatūros lauke jau yra užėmę tam tikrą vietą. Jei kurčiau, bet nesulaukčiau atgalinio ryšio, apie knygą tikrai nebūčiau pagalvojusi: būtų užtekę rašyti sau, į sąsiuvinį. PK konkursą vertinu teigiamai, gerai, kad yra galimybė debiutuoti. Man kasmet smalsu, kokios konkurso knygos pasirodys. Tačiau tai nėra vienintelis kelias ir nemanau, kad šis ar kitas būdas yra prestižiškesnis. Reikia būti kantriam, neskubėti, tada ir atsiveria daugiau kelių. Kalbu iš savo patirties – viskas, ką bandžiau daryti skubotai, nepavykdavo. Viskas, ko noriu, man nutinka per lėtumą.

Dirk Skiba nuotr.

–  Tavo gyvenimas neatsiejamas nuo kelionių, kuriose kaskart susipažįsti su naujais žmonėmis. Ar keliaudama palaikai ryšį su bičiuliais, gyvenančiais Lietuvoje? Ar nepasigendi savo „genties“ – ta pačia kalba rašančių, kuriančių?

– Ryšį per atstumą, kiek pavyksta, visada palaikau. Turiu keletą artimiausių draugų. Savo „genties“ keletą metų tikrai nepasigedau, bet dabar jaučiu, kad laikui bėgant tai keičiasi, ir nepasiilgimas yra laikinas ir apgaulingas. Iš tikrųjų nesu tokia jau nepriklausoma, po kelerių metų pasiekiu ribą, kai pradedu ilgėtis – būtent lietuvių autorių knygų, bibliotekų, bendros dvasios. Mane ištiko toks reiškinys, kad Lietuvoje labiau gręždavausi į užsienio autorius, bet dabar, būdama už Lietuvos ribų, tiesiog baisiai, nežmoniškai noriu skaityti, domėtis lietuvių autoriais. Todėl, neturėdama lengvos prieigos prie lietuviškų kūrinių, pradėjau mūsų autorių knygas pirkti būdama Lietuvoje, vežtis su savimi. Pastaruoju metu kuprinėje įprastai vežuosi ne drabužius, o knygas. Stebiu, kaip keičiuosi, kaip keičiasi mano požiūris, kaip vis tiek grįžtu prie savo šaknų, savo „genties“. Žemė turbūt ne veltui veikia magneto principu, ir gimties vieta yra jo centras. Tai ji mane dabar stipriai traukia atgal.

Dirk Skiba nuotr.

– Kokių knygų lauki, kurių autorių kūryba domiesi? Ką skaitai šiuo metu?

– Dabar skaitau daug poezijos: tiek lietuvių, tiek užsienio autorių, o būtent šiuo metu turiu Louise’os Glück eilėraščių rinkinį, C. K. Williamso poemas, Tomo Petrulio „Daikto kūną“, Simono Bernoto „Pasakų parką“, Ilyos Kaminsky „Kurčiųjų respubliką“. Įsiminė Olgos Tokarczuk romanas „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Žavi Annie Ernaux drąsa tekste apsinuoginti. G. Grajausko eilės, Gretos Ambrazaitės „Adela“, Virginijos Kulvinskaitės romanas „Kai aš buvau malalietka“. Linos Buividavičiūtės „Tamsieji amžiai“, Vytauto Pliuros poezija. Man patinka atviri, tamsūs, drąsūs, sąmojingi tekstai. Dabar skaitau Hanyos Yanagiharos „Mažą gyvenimą“ – nors knyga kelia įvairių jausmų, suprantu pagrindinį veikėją Džudą, jo uždarumą.

– Kokias vietas pirmiausia aplankai grįžusi į Vilnių, ko pasiilgsti labiausiai?

– Ilgiuosi senamiesčio, nes jame užaugau. Jeigu reikėtų išskirti keletą vietų, tai būtų Adomo Mickevičiaus biblioteka, Bernardinų bažnyčia, siauras takelis palei Vilnelę nuo Malūnų gatvės, Vilniaus universiteto senieji kiemai, Šventosios Dvasios cerkvė. Patinka sugrįžus praeiti pro bažnyčias, per senamiestį ir Užupį, užlipti į Bekešo kalną ir pamatyti raudonus stogus ir bažnyčių bokštus iš viršaus. Kadangi gyvenau senamiestyje, tos gatvės man kaip namų tęsinys, širdyje nusėdę koridoriai. Visi tie besilupantys sienų dažų sluoksniai, supeliję užkampiai, vidiniai kiemai – man atrodo, niekur nėra nieko gražesnio. Aišku, atmintis saugo ir vietas, kurių jau nebeliko, – tai senasis Reformatų skveras, Lietuvos kino teatras ir šalia jo veikusi viešoji pirtis, gan laukinis Sereikiškių parkas, Profsąjungų rūmai.

Austėja Jakas. Dirk Skiba nuotr.

– Gyvenai daugybėje skirtingų miestų. Kaip miestai pakinta tavo sąmonėje, kai juos palieki, išsikraustai?

– Daugiausia gyvenau ne miestuose, bet mažuose miesteliuose, kaimuose. Tos vietos nepasikeičia, atmintis jas prisimena tokias, kokias jas palieki. Keista būna grįžti ten pat ir pamatyti, kad tos vietos po mano išvykimo keitėsi, ten toliau vyko nenutrūkstamas gyvenimas. Tada suprantu, kad pati jose buvau tik mažas sraigtelis, mažas apsireiškimas, įvykis, ir kad ta vieta puikiai laikosi ir be manęs. Gal taip tą pasaulį ir priimi: suvoki, kad nors ir nesi jo centras, gyvenimas tau pačiam sukasi aplink tave. Dėl to atrodo, kad, palikus tas vietas, jos kaip ledas sustings, o atitirps tik tau grįžus. Tačiau taip nėra. Kaip gyveni pats, taip gyvena ir tavo paliktos vietos, jų žmonės.

– Prisimenu du mūsų susitikimus. Pirmasis įvyko minint rašytojos Jurgos Ivanauskaitės gimimo metines, antrasis – per poeto Ramūno Liutkevičiaus knygos pristatymą. Savo knygai pradėti panaudojai Clarice’os Lispector epigrafą. Visos šios trys asmenybės man pirmiausia siejasi su laisva, ribų, primetamų normų nepaisančia saviraiška. Ar jautiesi viena jų? Kiek tau svarbios kūrybinės bendrystės?

– Sunku pasakyti, ar jaučiuosi viena jų, turbūt taip, nors negaliu teigti, kad esu visiškai išsivadavusi iš primetamų normų. Kad ir koks laisvas ir normų nepaisantis būtum, gyveni pagal šio pasaulio taisykles, kai reikia vienokiu ar kitokiu būdu funkcionuoti, kam nors paklusti. Gal iš šalies galiu atrodyt vienokia ar kitokia, bet iš tiesų žmonės niekada nežino, kaip tu jautiesi, koks esi, kas dedasi tavo viduje. Pavyzdžiui, dažnai juokiuosi ir juokauju. Vien dėl šių savybių, kurias įgijau dar mokyklos laikais ar vaikystėje, žmonėms iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad esu labai linksma ir pan. Tačiau man kartais atrodo, kad šios savybės man buvo įteiktos kaip savipagalbos priemonė, kai bus sunku, kai pasaulį, save matysiu per skaudžiai, bet reikės truputį išversti odą ir pažvengti, viską bandyti nuleisti juokais, o tos pačios savybės aplinkiniams siųs signalą, kad tau viskas gerai. Man atrodo, saviraiška yra mano pačios gyvenimo atspindys: kokias jo spalvas gavau, tas pats atsispindi ir kūryboje. Nemokėčiau kalbėti įsivaizduojamu balsu ar pasakoti apie tai, kaip spindi brangakmeniai. Aš juk nežinau, to nepažįstu. Kūrybinės bendrystės man svarbios, tai bendras pulsas, rodyklės, kryptys. Nesi sutvertas vienas pats, iš savęs, esi lipdinys, drėbtas iš daugybės skirtingų dalių, iš to tavo paties prisijaukinto pasaulio. Bent aš taip save jaučiu, gal kiti jaučia kitaip, nežinau. Tas bendrystės jausmas svarbus, viduje stipriai jį jaučiu, į jį remiuosi.

Dirk Skiba nuotr.

– Tavo eilėraščių siužetai kupini įvairiausių istorijų, kurias poetas Marius Burokas apibūdina kaip šiuolaikines sakmes, pasakėčias ar pasakas. Vis dėlto pati esi minėjusi, kad eilėse retai randi vietos fikcijai. Ar tiki, kad grožinėje literatūroje įmanoma atpasakoti  istoriją ir jos nesusintetinti, nepaversti fikcija?

– Taip, mažai vietos fikcijai, bent dabar taip yra, tačiau nenoriu būti suprasta tiesiogiai. Rašant pasakojimas vis tiek įgauna tam tikrą formą, tai nėra nuoseklus atpasakojimas. Buvęs neužčiuopiama mintimi, tekstas įgauna formą, tampa knygos puslapiu. Nelengva kalbėti apie poeziją, tai nėra architektūra, kurią gali narstyti, paaiškinti, pateikti brėžinius.

– Knygoje publikuojami ne tik tavo tekstai, bet ir iliustracijos. Kūrybiškumas – pirmiausia abstrakti būsena, kuri tik procese įgyja materiją. Kaip pasirenki, ar kūrybinis impulsas taps eilėraščiu, ar iliustracija?

– Šie du pomėgiai yra lyg dvi skirtingos planetos, kurios sukasi labai savarankiškai, ne išvien. Man rašymas yra žymiai galingesnė priemonė, kuria galiu save visiškai išreikšti, nepalikdama per daug vietos interpretacijoms. Kai stebi vizualų kūrinį, tas efektas būna kitoks, bet čia, vėlgi, sunku lyginti, nes tai kita medija, kitoks pojūtis. Nesu patyrusi jausmo, kad rašyčiau ir kiltų mintis, jog tai turėčiau nupiešti. Studijavau grafinį dizainą, bet savo vizualia kūryba nepretenduoju į aukštąjį meną, nenoriu jo sureikšminti, man tai labiau pačiai svarbu. Gerai jaučiuosi kurdama, dėl to tai ir darau.

Dirk Skiba nuotr.

– Įdomu, kad knygoje kalbi pirmu asmeniu, kuris gali būti tiek ji, tiek jis. Skaitant kyla įspūdis, kad taip atsisakai konkrečiai apibrėžti pasakotoją / lyrinį subjektą, vaizduoji jį tarsi fragmentišką asmenybę. Kas lemia tavo tekstų žiūros perspektyvą, jų kismą iš moters į vyrą ir atvirkščiai?

– Rašymo metu pats pasakojimas man parodo, ar tai vyras, ar moteris, rašydama imu jausti lytį. Nusprendžiu ne aš, bet pats tekstas, aiškiai jaučiu, kada aprašau vyro patirtį, tada jau tikrai nedrįstu sąmoningai keisti, pvz., vyro į moterį, būtų nesąmonė. Gimiau moterimi, bet turiu tris brolius (kitos priežasties ar paaiškinimo nerandu) ir jaučiu, kad galiu žvelgti į šitą pasaulį ir vyro žvilgsniu. Tai nesusiję su kokiu nors gender fluid reikalu, čia yra kažkas visai kito. Man lyg viskas ir aišku, bet paaiškinti nelengva, tai pavyksta natūraliai. Anksčiau, kai pati pastebėdavau, kad rašau iš vyro perspektyvos, kartais bandydavau keisti lytį, bet supratau, kad negaliu: tada tas pasakojimas griūtų, visaip kitaip jaustųsi, būtų kažkoks melas.

– Įdomu, kad knygoje kalbi pirmu asmeniu, kuris gali būti tiek ji, tiek jis. Skaitant kyla įspūdis, kad taip atsisakai konkrečiai apibrėžti pasakotoją / eil. žmogų, vaizduoji jį tarsi fragmentišką asmenybę. Mėlyna spalva neretai siejama su liūdesiu. Nuo populiarios frazės „Feeling blue“ iki Mėlynojo pirmadienio. Pamenu vaikystėje įkyrėjusią „Eiffel 65“ hito „Blue (Da Ba Dee)“ melodiją. Tik vėliau sužinojau, kad daina – ne tik apie mėlyną pasaulį, bet ir apie slegiančius jausmus („blue are the feelings that live inside me“). Dabar tai atrodo juokinga, bet vaikystėje skambėjo rimtai. „Mėlynųjų malonumų“ pasakotojai taip pat grįžta į vaikystę, prisimena mamą, brolį, tėtį, ieškodavusį virvės, kad galėtų pasikarti. Aprašomos situacijos vienu metu atrodo tiek slegiančios, tiek komiškos, liūdnai juokingos. Koks vaikas buvai?

Dirk Skiba nuotr.

– Buvau labai padykęs, neramus vaikas, visada ieškojęs, ką dar iškrėsti. Trečioje klasėje mane svarstė išmesti iš mokyklos. Neišmetė, bet pervedė į kitą klasę. Ta istorija tokia liūdna, komiška, absurdiška. Jeigu glaustai, mano aplinka buvo saugi, o vėliau – nesaugi. Dūkau, pokštavau, buvau labai užknisantis vaikas. Paskutinėse klasėse kažkuri  mano asmenybės dalis tiesiog nuvyto, buvo metas, kai praradau norą gyventi. Kūnas tiesiog pilnai, sklidinai prisipildė nerimo. Pamenu, su klasioke grįždavome po pamokų pas mane, aš guldavausi į lovą, ji norėdavo kažkur eiti, kažką veikti, o aš nenorėjau nieko. Draugės ėjo į barus, šokius, o aš gulėjau. Žvelgiant į tą etapą, tuos metus, šiandien kyla jausmas, kad mano gyvenime tuomet tiesiog kažkas sulūžo, griuvo, o mano kūnas dingo, išnyko. Liūdniausias ir didžiausias iššūkis buvo tai išgyventi ir viską išjausti.

– Pastelinis liūdesys, šviesi melancholija (o gal tai, kas portugališkai vadinama „saudade“) ir vienatvė  – ryškios „Mėlynųjų malonumų“ temos: „ilgiuosi jausmo, kada nustosiu ilgėtis / ypač ilgėtis to, ko iš tikrųjų nėra, bet mano protas sako / kad yra“ (p. 26). Literatūros kritikė ir rašytoja Virginija Cibarauskė, apžvelgdama tavo knygą, pastebi, kad drįsti klausti ir pripažinti, kad atsakymų nėra, leistis į keliones be tikslo, ieškojimus, nežinodama, ko tiksliai ieškai. Ar poezija yra vienas iš būdų rasti atsakymus, prasmę? Gal priešingai – rašymas tik dar labiau sujaukia protą?

– Poezija gal ir nepateikia atsakymų, bet užduoda, formuoja klausimus. Rašydama prisimenu, kad poezija man yra apie atmintį, fiksavimą to, kas ilgainiui bus pamiršta. Rašymas proto nesujaukia, atvirkščiai, suteikia ramybės, priėmimo jausmą. Bent jau rašydama eilėraščius labai gerai jaučiuosi. Jeigu reikėtų įvardyti, poeziją jaučiu kaip kokias pėdas, ant kurių stoviu – sąjunga tarp kūno ir pasaulio, kažkokia man labai svarbi jungtis.