– Kristina, kokia tavo ukrainietiška-lietuviška istorija?

– Gimiau Mykolajive. Tai miestas tarp Odesos ir Chersono. Dabar Mykolajivas priefrontės zona, bet apskritai tai yra gražus ir šiltas miestas. Iš jo kilusi mano mama ir beveik visa jos giminė. Prieš 30 metų mano tėtis su draugu, kaip daugelis to meto lietuvių, veždavo į Ukrainą automobilius, drabužius ir pan. Toks buvo laikas. Mama tuo metu dirbo su nekilnojamuoju turtu. Tėčio draugas norėjo pirkti butą ir susipažino su mano mama. Vėliau su ja supažindino ir mano tėtį. Iš pradžių jis mamai visai nepatiko, bet vėliau ji pamatė, kad lietuvis labai skiriasi nuo daugelio Mykolajive gyvenančių vyrų. Jis aukštas, gražus, inteligentiškas ir turėjo labai didelę vidinę laisvę, nes buvo iš laisvos šalies. Žinoma, tėtis pradėjo rodyti jai dėmesį, dovanoti gėlių, dažnai lankytis Mykolajive, nors nuo Kauno iki Mykolajivo yra apie 1,5 tūkst. km. Kai tėvai nusprendė kartu apsigyventi, iškilo klausimas, kur – Ukrainoje ar Lietuvoje, bet mama pasakė, kad nevažiuos į Lietuvą, nes ten šalta jūra.

Kristina Kiseliovaitė. P. Korzun nuotr.

– Tavo mamai patiko tėčio laisvė, tai kodėl ji nenorėjo gyventi tos laisvės šalyje?

– Patiko, bet mano mama yra labai stipri moteris ir norėjo, kad būtų jos valdžia. Kai pirmą kartą apsilankė Lietuvoje, suprato, kad ten valdžios neturės. (Šypsosi.) Be to, mama turėjo sūnų iš pirmos santuokos ir nenorėjo jo palikti.

Po ketverių metų santykių mama jau laukėsi manęs ir taip susiklostė, kad jie nusipirko namą ir tėtis liko gyventi Mykolajive. Tėvai tikėjosi, kad ir Ukraina augs, klestės kaip Lietuva – greitai, laisvai, drąsiai, gyvenimas gerės. Kai man suėjo metai, tėvai susituokė. Iki šiol turiu vestuvių vaizdo įrašą. Viskas buvo labai gražu.

Nors tėtis jau 30 metų gyvena Ukrainoje, bet išliko didelis patriotas – visur su Lietuvos vėliava, lietuviškomis dainomis, yra didžiulis „Žalgirio“ aistruolis. Man gimus, su manimi kalbėjo lietuviškai, skaitė lietuviškas pasakas. Visada būdavo dvejos Kalėdos su įvairiomis tradicijomis, tradiciniu maistu. Jaučiau, kad manyje tarsi teka dvigubas kraujas – ukrainietiškas ir lietuviškas. Aišku, tada negalvojau, kad kada nors man labai pravers lietuvių kalba.

Kristina Kiseliovaitė. P. Korzun nuotr.

– Nuo vaikystės mokėjai lietuviškai?

– Šiek tiek mokėjau. Kol gyvenau su tėvais, iki man suėjo aštuoniolika metų, daugiau bendravau lietuviškai. Kalbą primiršau, kai persikėliau į Kyjivą. Niekada nesimokiau gramatikos, o kai prasidėjus karui metus gyvenau Lietuvoje, supratau, kad lietuvių kalbą moku intuityviai.

– Ar augdama supratai, kad esi, kaip sakai, dvigubo kraujo?

– Man tai patiko. Manęs klausdavo, kodėl mano tokia pavardė. Prašydavo ką nors lietuviškai pasakyti. Kalbėdama ukrainietiškai, visada turėjau nežymų akcentą, kuris tikriausiai ir yra dėl lietuvių kalbos. Kol neatvažiavau ilgesniam laikui į Lietuvą, man tai buvo savaime suprantama. Tik pagyvenusi Lietuvoje pradėjau galvoti: kas manyje dominuoja – lietuvė ar ukrainietė?

– Kaip dabar galvoji?

– Visi geriausi mano projektai buvo sukurti su lietuviais. Lietuvoje turiu labai daug draugų. Ukrainos teatre, kur šiuo metu dirbu, vyksta panašūs procesai, kokie Lietuvoje vyko prieš 20 metų. Man įdomu dabar būti Ukrainoje, nes čia galiu sukurti ką nors naujo, esu istorijos virsmo liudininkė. Buvimas karo metu Ukrainoje suteikia daug adrenalino. Lietuvoje man padeda tas faktas, kad turiu ukrainietiškų šaknų, o Ukrainoje – lietuviškų.

Su  režisieriumi Oskaru Koršunovu. Y. Radionov nuotr.

– Iš kur žinai, kas buvo Lietuvos teatre prieš 20 metų? Netgi ne prieš 20, o beveik prieš 35-erius.

– Žinau iš istorijos, iš vaizdo įrašų. Man naujasis Lietuvos teatras prasideda nuo Oskaro Koršunovo spektaklių. Beje, panašiu metu ir Ukrainoje kūrė labai modernus režisierius Andrijus Žoldakas. Tačiau Ukraina nepriėmė tokio teatro ir jis išvažiavo dirbti į Vokietiją. Taip ir baigėsi Ukrainos teatro modernizmas, pradėjome žiūrėti į Maskvą ir tai buvo labai bloga kryptis.

– Koks buvo tavo kelias iki teatro?

– Aš nuo ketverių metų šokau, mokykloje statydavome spektaklius. Turėjome geras užsienio literatūros pamokas, ten kasmet užduodavo pastatyti spektaklio eskizą. Man labai patiko režisuoti, skaityti, mąstyti, nors nieko nežinojau apie teatrą.

– Ar Mykolajive tuo metu buvo teatras?

– Buvo, bet labai neįdomus. Kostiuminis, patosiškas, apie kažkokius kitus žmones, ne apie mus.

– Kas įdomaus vykdavo tavo gyvenime?

– Beveik visą dieną praleisdavau mokykloje. Nuo aštuntos klasės dar pradėjau žaisti tinklinį ir krepšinį, ir laisvo laiko iš viso neliko. Namai, mokykla, būreliai, įvairūs konkursai – toks buvo mano gyvenimas iki aštuoniolikos metų. Nebuvo jokių minčių apie gėrimą, rūkymą, vakarėlius ar pan. Buvau angeliukas. (Juokiasi.) Nors ne visada. Mokykloje dažnai konfliktuodavau, kovodavau už teisybę, keldavau revoliucijas.

P. Korzun nuotr.

Dešimtoje klasėje supratau, kad matematika, chemija, fizika ne man ir kad mane traukia menas. Nenorėjau būti aktorė, norėjau režisuoti. Kai pasakiau tėvams, kad noriu stoti į režisūrą, jie pasakė, kad galiu stoti, jei įstosiu į nemokamą vietą. O už mano mokslą jie mokės tik tokiu atveju, jei stosiu į tarptautinius santykius.

Taigi, nusprendžiau stoti į Kyjivo Nacionalinį Ivano Karpenkos-Karo teatro, kino ir televizijos universitetą. Prieš stodama beveik nieko nežinojau apie teatrą. Net nežinojau, kas yra etiudas, bet gana neblogai išmaniau literatūrą. Prieš konkursą kažką paskaitinėjau apie Bertoldo Brechto teatrą, bet per stojamuosius man pasakė, kad man nereikia stoti į režisūrą: „Tu graži moteris, stok į aktorinį.“ Man buvo didelis stresas, bet įstojau pirmu numeriu.

– Įstojai, nes esi graži moteris?

– Gal ne tik dėl to. Neblogai pasiruošiau. Išsirinkau gerą eilėraštį, paruošiau gerą šokį. Dainuoti sekėsi prasčiau, nes neleido dainuoti prancūziškai, paprašė atlikti kokią nors ukrainiečių liaudies dainą. Be to, į stojamuosius atėjau su labai gražia suknele, tai tikriausiai įstojau dėl jos. (Šypsosi.).

– Kaip sekėsi mokytis?

– Važiuodama laikyti stojamųjų egzaminų, išeidama iš metro sumaišiau išėjimus ir patekau prie Lesios Ukrainkos nacionalinio akademinio dramos teatro. Vėliau šis teatras mano gyvenime turėjo gana didelę reikšmę, bet tuo metu aš apie jį nieko nežinojau. Pamačiau, kad tai yra teatras, ir pagalvojau, kad konkursas vyks čia. Buvau kažkokiame kosmose. Pasibeldžiau į duris ir pasakė, kad ne čia pataikiau. Paskui greitai radau universitetą ir vos įėjusi supratau, kad čia praleisiu ketverius metus. Man patiko universiteto aura – visi kažką daro, kažkur bėga, kuria, kalba. Taip pat buvo puikus kurso vadovas. Greitai susipažinau su aktoriais, kurie jau dirbo Lesios Ukrainkos teatre ir taip gana anksti užmezgiau ryšį su šiuo teatru.

Su „Tartiufo“ trupe. T. Ivanausko nuotr.

– Jūs buvote ruošiami konkrečiam teatrui?

– Taip. Mūsų kursas buvo ruošiamas būtent Lesios Ukrainkos teatrui. Tuo metu tai buvo garsiausias, geriausiai finansiškai aprūpintas teatras Ukrainoje, remiamas oligarchų. Jame 2017 m. režisierius Jonas Vaitkus pastatė Henriko Ibseno „Visuomenės priešą“. Tai buvo pirmasis lietuvių režisieriaus spektaklis, kurį pamačiau gyvai.

– Ar tuo metu statydavote ukrainiečių dramaturgiją?

– Mūsų kurse statėme Nikolajų Gogolį, bet, aišku, daugiausia buvo Antonas Čechovas, Aleksandras Ostrovskis. Kadangi kurso vadovas labai gerai išmanė A. Čechovo „Žuvėdrą“, tai nuolat ją statydavo. Tačiau jau pirmame kurse draugė parodė vakarietiško teatro vaizdo įrašus – Thomo Ostermeierio, Krzysztofo Warlikowskio, Oskaro Koršunovo, Krystiano Lupos, Eimunto Nekrošiaus spektaklius. Pamačiau E. Nekrošiaus „Hamletą“ ir negalėjau patikėti, kad žmogus sukūrė tokį spektaklį. Buvo labai stiprus įspūdis – visai kitoks teatras, nei tuo metu matydavau Ukrainos teatre. Kai įstojusi pamačiau pirmąjį spektaklį Lesios Ukrainkos teatre, pagalvojau: „O, Dieve, kaip baisu.“ Aš per jį užmigau, o paskui galvojau, ką aš ten darysiu. Man labai nepatiko ir su dėstytojais pradėjau kalbėti, kaip būtų galima kurti tokį teatrą, kokį mačiau vaizdo įrašuose. Tuo metu dar negalėjau paaiškinti, kas man nepatiko, tai tiesiog pasakiau: „Nuobodu ir negyva.“

– Kada pradėjai pati vaidinti?

– Daug skaičiau: Jerzy Grotovskį, B. Brechtą, labai nemėgau Konstantino Stanislavskio sistemos. Per pirmus studijų metus peržiūrėjau pagrindinių Kyjivo teatrų repertuarus, o trečiame kurse Lesios Ukrainkos teatras mane pakvietė dirbti oficialiai, pagal etatą. Tačiau man niekada nepatiko eiti į sceną, labai sunku, daug streso. Nepatiko dirbti nė su vienu režisieriumi.

– Prasidėjus karui, atvykai į Lietuvą.

– Taip. Į Kauną atvažiavau 2022 m. kovo 14 d., o jau 17 d. ėjau į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Tiesiog atėjau pas teatro direktorių Egidijų Stanciką ir pasakiau, kad šiek tiek kalbu lietuviškai ir viską žinau apie teatrą. (Šypsosi.) Galėjau dirbti bet ką, nes supratau, kad jei nieko neveiksiu, tiesiog išprotėsiu. Kaune supratau, kad teatre galima dirbti ir kitaip – organizuoti, užsiimti vadyba, megzti tarptautinius ryšius. Pirmasis mano projektas buvo, kai į Kauną pakvietėme vieną garsiausių Ukrainos režisierių Ivaną Uryvskyi statyti spektaklio „Žemė“ pagal ukrainiečių dramaturgės Olhos Kobylianskos romaną.

Po kurio laiko viena pažįstama pasiūlė atvykti į Vilnių ir susipažinti su Mariumi Ivaškevičiumi. Aš tada nežinojau, kas jis toks. Susipažinome ir jis pasakė, kad planuoja rašyti pjesę apie Manto Kvedaravičiaus mirtį Mariupolyje ir pridėti tikrų Ukrainos moterų istorijų. Tuo pat metu Andrius Tapinas ir „Laisvės TV“ kūrė laidą „Laikykitės ten“ ukrainiečių kalba ir pakvietė mane ją vesti ir rašyti naujienas iš Ukrainos. Taip nusprendžiau keltis į Vilnių, nors neturėjau kur gyventi. Su tuo susijusi labai smagi istorija. M. Ivaškevičius pasakė, kad parašys žinutę feisbuke, jog ukrainietė ieško buto. Parašė ir jau po valandos skambina, kad butą rado. Sako, važiuok į Vilnių, ten susitiksi su vyru, kuris tau paduos buto raktus. Aš paklausiau, koks tai vyras ir kaip man jį atpažinti? O Marius sako: „Pasigūglink, kas toks Oskaras Koršunovas.“ (Šypsosi.)

Su Oskaru Korsunovu per „Tartiufo“ repeticiją. Y. Radionov nuotr.

– Tačiau tu jau žinojai, kas yra O. Koršunovas?

– Žinojau, bet tai buvo labai netikėta. Man atrodė, kad tokie žmonės, kurių spektaklius mačiau tik žiūrėdama vaizdo įrašus, jau negyvena. Taip kavinėje susitikome su Oskaru, kurį mano draugė pavadino čigonų baronu. (Šypsosi.) Susipažinome, pakalbėjome, nuėjome iki buto ir Oskaras sako: „Einame, surengsiu tau ekskursiją po Vilnių.“ Lyja lietus, šalta, aš visai nenoriu niekur eiti, bet juk mane kviečia pats O. Koršunovas!

– Kai atvykai į Lietuvą, pamatei daugiau lietuviškų spektaklių. Koks buvo skirtumas tarp lietuviško ir ukrainietiško teatro?

– Didžiulis! Pirmiausia – labai atviri ir geri žmonės. Dirbti Lesios Ukrainkos teatre buvo didžiulis stresas – užkulisiniai žaidimai, skandalai, su direktoriumi iš viso neįmanoma pakalbėti, nes didžiulė hierarchija. Susitikimui reikia užsirašyti iš anksto, kabinete didžiulis stalas, kaip pas Putiną. Atėjęs į kabinetą pasijauti ne žmogumi, suspaudžia gerklę ir negali ištarti nė žodžio.

Kaune – direktorius paprastas žmogus, visi labai draugiški. Svarbiausia – visai kitas repertuaras: dramaturgija iš viso pasaulio, šiuolaikinė, aktuali, stato jauni režisieriai ir jų daug. Ukrainoje daugiausia dirba tik keli režisieriai. Jaunam režisieriui ateiti į teatrą buvo beveik neįmanoma, labai uždara ir konservatyvi sistema. Scenoje – klasikinė, negyva vaidyba. Vadovybėje – autoritarizmas, kurio aš tiesiog negaliu toleruoti.

Su „Tartiufo“ trupe. Y. Radionov nuotr.

– Gal tai dėl tų lietuviškų laisvės genų?

– Galbūt. Mano smegenys tiesiog nesupranta autoritarinio ar totalitarinio vadovavimo. Hierarchija gerai, gali būti, vadovas turi būti ryžtingas. Kitas dalykas – Ukrainos teatre buvo didžiulė korupcija, apie kurią visi žinojo. Apskritai, teatras egzistavo kaip pramoga močiutėms, nes jaunų žiūrovų teatre išvis nebuvo.

– Kaip yra dabar?

– Daug kas teatre pasikeitė per karą. Atsimenu, dar prieš karą Kyjivo Ivano Franko teatras pakvietė dirbti du jaunus režisierius. Atsirado naujos dramaturgijos, spektaklių. Atsidarė nauji, nepriklausomi teatrai, buvo įkurtas festivalis „Gogol Fest“.

Būdama Ukrainoje girdėjau, kad yra tokie pasauliniai teatro festivaliai kaip Avinjono ir kt., bet niekas iš Ukrainos nėra juose dalyvavęs. Dirbdama Vilniuje prie M. Ivaškevičiaus pjesės „Dievų aušra“, pati turėjau galimybę pamatyti, kas yra Avinjono festivalis, ir man buvo visiškas šokas. Pamačiau visai kitą teatrinį gyvenimą ir supratau, kad kažką reikia daryti su Ukrainos teatru. Kaip tik tuo metu pasikeitė Lesios Ukrainkos teatro vadovas ir aš pasiūliau surengti tarptautinę rezidenciją, mainus su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru. O. Koršunovas pasiūlė lydėti jį į Ukrainą, kur norėjo susipažinti su teatro situacija, pasikalbėti dėl galimų projektų. Visiems buvo šokas, kad O. Koršunovas atvyksta į Ukrainą ir visi teatrai norėjo, kad jis ką nors čia pastatytų.

– Ar O. Koršunovas buvo žinomas Ukrainoje?

– Taip, teatro pasaulyje jį puikiai žinojo. Kaip ir apskritai lietuvišką teatrą, kuris Ukrainoje buvo labai gerai žinomas. Kelionė su Oskaru man buvo puiki mokykla, mes daug kalbėjomės apie teatrą, jis pamatė Ukrainos teatro situaciją ir pasakė, kad aš turiu visas reikiamas savybes šią situaciją pakeisti. Taigi, mes surengėme tą rezidenciją. Buvo labai geras, bet kartu ir labai sunkus projektas. Tai buvo 2023 m. gegužės mėnuo, kai Kyjivas buvo intensyviai apšaudomas kiekvieną dieną. Lietuvės režisierės dvi savaites kiekvieną naktį miegodavo metro, o iš ryto eidavo repetuoti. Buvo labai sunku. Tačiau po šios rezidencijos, po metų, praleistų Lietuvoje aš supratau savo lietuviškas šaknis ir tą vidinę laisvę. Į Ukrainą grįžau jau ne kaip aktorė, bet kaip prodiuserė, vadybininkė. Nors taip save pristatyti buvo labai sunku. Man buvo tik 24-eri ir visi į mane žiūrėdavo tarsi klausdami: „Kas tu tokia, mergaite?“

Kristina Kiseliovaitė. P. Korzun nuotr.

– Koks, tavo nuomone, turėtų būti Ukrainos teatras?

– Šiuo metu Ukrainos teatre viskas keičiasi, vyksta pertvarka – tiek kūrybinė, tiek administracinė, struktūrinė, keičiasi temos, auditorija. Teatras vaduojasi iš kiauto. Aš pati jame veikiu gana intuityviai, ne viską galiu nusakyti žodžiais. Jaučiu, kad reikia festivalio, bendradarbiauti su kitų sričių menininkais, viešų diskusijų, kad teatras turi atlikti šviečiamąją funkciją, turi būti daugiau laisvės temose, teatras turi padėti išgyventi kolektyvinę traumą, kurią šiuo metu patiriame. Kuo mes įdomūs Europai, kokios mūsų temos? Tam, kad tai suprastume, reikia pamatyti, kas vyksta Europoje. Ukraina yra Europa, bet teatras visiškai neeuropietiškas. Mūsų tiek techninis, tiek vadybinis lygis yra labai prasti. Mes neturime teatro vadybininkų. Aš pati važinėju po Europos teatrų festivalius, susipažįstu su režisieriais, vadybininkais. Kitais metais labai noriu Ukrainoje surengti geriausių Ukrainos spektaklių parodymą, sukviesti į jį prodiuserius iš Europos teatrų ir festivalių. Šiuo metu vyksta ukrainietiškos dramaturgijos klestėjimas. Autoriai pradėjo rašyti ukrainietiškai, atsirado daugiau aštrių temų, konfliktų. Ukrainos teatras turi būti drąsus, atviras ir nuoširdus. Kaip sakė garsus ukrainiečių režisierius Les Kurbas: „Šiandienos teatras turi būti toks, kokios norime rytojaus visuomenės.“