– Kaip manai, kas Tave formavo ir vedė į muziką? Kas padėjo tam pamatus?
– Pamatus padėjo šeima. Mama visada buvo ir tebėra mano gerbėja, ateina ir į vakarėlius. Ji kažkada skambino pianinu, vėliau mes su sese irgi mokėmės juo skambinti. Muzika mūsų namuose buvo visur. Iš tėčio sužinojau daug dainų, albumų ir atlikėjų, kurių kūrybą iki šiol seku. Sesės dėka atradau, kas yra elektroklešas. Tarsi iš niekur atkeliavo „Black Strobe“ albumas ir daina „Me & Madonna“. Ji tapo lyg istorijos pradžia. Iki šiol, kai ją išgirstu, kūnu nubėga šiurpuliukai. Tai daina, įsirėžusi kaip pamatinis atsiminimas, nors tuo metu atrodžiau labiau kaip Jay-Z – su plačiomis kelnėmis ir skarele.
Viskas atėjo natūraliai, bet šeimoje nebuvau pirmasis, susidomėjęs elektronine muzika. Tėtis atidarė klubą Druskininkuose, kuriame pradėjau groti. Jo tuometis rezidentas manęs paklausė, kodėl nesimokau groti, jei turiu tam visas galimybes. Tame klube ėjau visas įmanomas pareigas: buvau ir bilietų pardavėjas, ir barmenas, ir padavėjas. Trumpai netgi buvau pseudodirektorius.
Užaugau klube nuo labai mažų dienų ir labai anksti įsitraukiau į naktinį gyvenimą. Groti pradėjau nuo dvylikos metų, o dabar man 34-eri – jau 22 metus gyvenu diskotekos ritmu.
– Taigi į muziką atvedė tėvai. Kas formavo Tave kaip kūrėją?
– Muziką kurti pradėjau natūraliai. Supratau, kad jeigu į tai žiūri kaip į darbą ar profesiją, vien groti neužtenka – norint judėti pirmyn, reikia kurti savo muziką. Lankiau muzikos mokyklą, bet jos nebaigiau – po ketverių metų mečiau, nes susipykau su mokytoja. Vėliau baigiau dailės mokyklą, bet baigęs nepiešiau. Dailės mokykla man davė laiko atrasti daug naujos muzikos, o kurti pradėjau penkiolikos. Aišku, rezultatai buvo labai toli nuo to, ką dabar galima pasiekti, bet man patiko visa senoji elektronika.
Dažniausiai visi tikisi, kad paminėsiu „Underworld“ ar „Chemical Brothers“. Tačiau aš semdavausi įkvėpimo iš kitur – pavyzdžiui, iš Franko Zappos, kurio kūryboje susipina rokenrolas, elektronika ir džiazas. Žanrų maišymas ir eklektika mane visada traukė. Niekada nemėgau monotoniško tono – visada patinka išbandyti ką nors naujo. Kartais iš nesuderinamų dalykų gimsta labai įdomių rezultatų. Todėl, manau, niekada nereikia nebijoti eksperimentuoti.
– Ar paauglystėje tikėjai, kad pomėgis išaugs į darbą, netgi, sakyčiau, gyvenimą?
– Labai jaunas pradėjau groti čia, Vilniuje, – man buvo gal penkiolika. Iš pradžių tėvai manęs neišleisdavo, tik vėliau pakeitė požiūrį, kai suprato, kad nejuokauju ir tikrai noriu tuo užsiimti.
Tikiu, kad gyvenime reikia svajoti ir tos svajonės pamažu pildosi. Kadaise atrodė neįtikėtina išleisti plokštelę, o dabar jų jau pilna spintelė. Arba svajonė pagroti tam tikrame festivalyje ar klube – daug kur teko pasirodyti. Žinoma, per tuos 22 metus dalis vietų užsidarė, bet veikla tęsiasi ir supranti, kad nereikia prisirišti vien prie lokacijų. Praėjusią vasarą vyko pasirodymas su simfoniniu orkestru Valdovų rūmų kieme – tokios svajonės neturėjau. „Midsummer“ festivalio atstovai pasiūlė bendradarbiauti ir labai tuo džiaugiuosi, nes tai gyvenimui suteikė naujų spalvų.
Kai pradėjau groti, tikrai negalvojau, kad tai išaugs į tokią veiklą, kuri leis keliauti, muzika ir kūryba leis pamatyti pasaulį. Tai džiugina, įkvepia ir, kaip visada sakau, tikiuosi, kad čia tik pradžia.
– Užsiminei, kad daug padaryta ir daug svajonių išpildyta. Vis dėlto ką laikai savo didžiausiais pasiekimais?
– Man visą laiką atrodė, kad išleisti pirmą albumą yra vienas svarbiausių tikslų. Norėjau, kad tai būtų klausytis skirti kūriniai. Tas albumas tikrai yra vienas iš pasiekimų. Aišku, noras išsipildė ne iškart – prasidėjo pandemija, viskas sustojo, teko laukti geresnių dienų. Orkestro projektas taip pat yra tame sąraše. Dar – pirmosios kelionės, turai. Tai, jog veikla išsiplėtė tiek, kad galėjau keliauti į Meksiką ar kitas šalis, man yra dideli laimėjimai.
Vienas įsimintiniausių renginių buvo prieš porą metų „Fusion Festival“ Vokietijoje. Žinojau, kad važiuoju groti į didelį festivalį, bet kai supratau, kad jame – apie 70 tūkst. žmonių... Atrodė bauginamai didelis, tad ši patirtis labai įsiminė. Dar ypatinga, kai imi sekti tam tikrus atlikėjus, o po kurio laiko jie tampa tavo draugais, – buvai gerbėjas, o dabar kartu rašai dainas.
Pastarieji keleri metai buvo labai intensyvūs – daug naujienų, bendrų projektų su kitais. Pavyzdžiui, buvo labai įdomus periodas su „Solo ansambliu“ ir sėkmingas rezultatas. Kuruoju lietuviškos elektronikos leidybos kompaniją „Good Skills“ – čia kaip muzikinė duoklė. Kuruodamas ją susipažįstu su naujais Lietuvos kūrėjais, padedu jiems išleisti savo kūrybą ir taip formuojame bendruomenę žmonių, kurie, kaip kažkada aš, ieškojo namų pirmiesiems leidiniams. Norėjau sukurti erdvę, kuri būtų pakilimo takas kūrėjams.
– Ar labai planuoji savo laiką ir turi ilgalaikių tikslų, ar esi iš tų, kurie palieka kūrybos sričiai daug lankstumo?
– Kiekvieną dieną turiu kokį nors planą, bet penkerių metų plano ar panašiai nėra. Viskas kartais vystosi natūraliai – kai kurių dalykų negali paskubinti, o kai kurie įvyksta labai greitai, su mažai pastangų.
Dabar mėgstu anksti keltis: studijoje galiu būti jau 8–9 val. ryto ir niekada nebūnu ten naktį, nes prisinaktinėju grodamas. Man patinka toks kūrybos režimas – ateini į studiją kaip į darbą ir nori išeiti su rezultatu. Nesvarbu, ar tai bus daina, remiksas ar juodraštis, – svarbu tą dieną užfiksuoti, kad pasiekei kokį nors rezultatą.
Panašiai yra ir su renginiais. Dabar jų organizuoju mažiau, nes buvau susitelkęs į darbą studijoje, – dirbu ne tik sau, bet ir kuriu muziką spektakliams, reklamoms, kitiems projektams. Veiklos sritis išsiplėtė, todėl nesijaučiu įspraustas į rėmus. Ir vis tiek negaliu sustoti groti. Net per pandemiją dažnai penktadieniais nebūdavau namie.
– Kaip pats apibūdintum savo muziką? Ar esi apsibrėžęs jos kryptį, o gal nemėgsti rėmų?
– Kažkada juokėmės, kad mano muzika – keista, bet pagal ją šokama. Daug žmonių sako: kai klausai tavo muzikos, gali nežinoti, kad tai tavo daina, bet vis tiek atspėsi – yra braižas, yra tavo garsai. Man pačiam sunku tai apibūdinti. Aš esu maniakas, kalbant apie boso linijas. Labai mėgstu įvairiausias perkusijas iš skirtingų šalių, skirtingų skambesių.
Muzika yra subjektyvus dalykas. Kasdien pasaulyje išleidžiama apie 30 tūkst. singlų, tad, jei sugebi būti išgirstas ir judėti pirmyn tokioje muzikos jūroje, tuo reikia didžiuotis, bet negalima sustoti. Muziką man lengva aiškinti kaip maisto gamybą: yra patiekalas, jo skonis susideda iš daugybės prieskonių ir žinojimo, kaip gaminti. Visi turime savas technikas ir visi pagamins skirtingai. Su muzika yra tas pats. Studijoje su kitu žmogumi pamatai, kad jo darbo srautas visiškai kitoks, sprendimai – kitokie.
Jeigu kalbėčiau apie savo išskirtinumą, tai turbūt būtų boso linija, būgnai ir kelių žanrų mišinys. Tai visada yra šokių muzika, bet ji gali turėti ir roko elementų. Nebūtinai gitaras – gal labiau roko jausmą.
Žinau, kad į minimalizmo lentyną man tikrai nepavyks pakliūti, nes mėgstu daug visko naudoti. Grodamas kaip didžėjus turiu tokį bajerį – aritmišką šokį prie pulto. Tačiau tai yra kitoks pojūtis, ekspresija iš jausmo, ne pagal metronomą. Toks savotiškas rokenrolas be gitarų. (Juokiasi.)
– Kaip atrandi naują muziką ir kaip jos klausaisi?
– Juokinga, bet pirmaisiais metais Vilniuje, kai gyvenau su kambariokais, visi tikėjosi, kad namie visada skambės muzika. Ne, namie – dažniausiai tyla. (Šypsosi.) Mokyklos laikais ausinių nenusiimdavau: per pertrauką, važiuodamas dviračiu, dailės pamokose – visur su ausinėmis. Dabar muzika gyvena studijoje: namie yra kolonėlė fonui, bet mėgstu skirti dėmesį kūriniui.
Klausau daug muzikos, ne visa ji verta išleisti, bet niekada nenoriu, kad žmonės nuleistų rankas. Svarbu stengtis. Jei tau duoda patarimą, ką patobulinti, reikia atkaklumo ir suprasti, kad ne viskas įvyksta iš pirmo karto. Kaip ir mokykloje – reikia atlikti namų darbus.
Naujos muzikos gaunu iš promo pool’ų, DJ, leidybos kompanijų, seku naujienas muzikos parduotuvėse. Anksčiau kolekcionavau vinilines plokšteles. Dabar senieji albumai, ypač hard disco ar hauso, yra mano mėgstamiausi. Peržiūrėdamas seną muziką, gali atrasti naujų niuansų ir įkvėpimo. Muzika, kaip ir mados, sukasi ratu, bet pamatiniai elementai niekada neišnyks.
– Kaip atrodo Tavo kūrybos procesas studijoje ir kas Tau svarbu jame?
– Viskas prasideda nuo balto lapo ir vieno elemento, kuris gal net nesusijęs su muzika. Kažkada buvo labai gražus Briano Eno pavyzdys su „Talking Heads“: jie pasidarydavo kortelių su įvairiais elementais: afrikietiškais būgnais, prancūzišku instrumentu ir t. t. Daug variantų pasiruošdavo ir traukdavo.
Man patinka vizualizavimas ir ateiti į studiją su nuotaika, pavyzdžiui, šiandien kursiu dainą, skirtą rytui, – ir taip įsikvepi. Muzika man visada yra apie laiką ir vietą, nes dažniausiai ji sukuria emociją.
Visada norisi, kad būtų kokia nors tema. Galima pasisemti garsų iš interneto, gamtos ar senų plokštelių, kaip atsitiko su kūriniu „Kukushka“. Dainai panaudojome seną lenkų džiazo grupės vinilą. Pabaigoje skamba gegutės laikrodžio garsas – iškraipytas jis suteikė unikalią tekstūrą, panašią į sugedusio laikrodžio mechanizmą, ir tai tapo atspirties tašku.
– Dažniausiai kuri vienas. Kaip keičiasi procesas su kuo nors bendradarbiauji?
– Pas „Solo ansamblio“ vyrus atėjau su kita intencija – planavome kompiliaciją, bet jie pasiūlė kurti dainas kartu. Turėjau kelis demonstracines versijas, vyrai pridėjo savo darbą ir tai grįžo man atgal. Studijoje penkiese nekūrėme – sudėtinga būtų sėdėti visiems vienoje vietoje. Man įprasta dirbti su žmonėmis nuotoliniu būdu: savo albumo vokalistų nebuvau sutikęs studijoje – viskas įvyko nuotoliniu būdu. Aišku, gyvas bendravimas turi savo privalumų.
Su orkestru procesas dar kitoks. Atrinkau kūrinius iš savo dešimties metų retrospektyvos, kurie būtų įdomūs ir orkestras turėtų ką groti. Šokių muzika nepasižymi harmoniniais sprendimais – daugiausia remiasi ritmu ir spalva. Dėka Jievaro Jasinskio, kuris parašė aranžuotes orkestrui, vienos natos šou pavirto į simfoninius kūrinius. Kai pirmą kartą išgirdau rezultatą – tai buvo vau efektas. Mano keverzonės tarpo natų knygelėmis – ne vien triukšmu. Kūriniai įgavo žanro pasikeitimo momentą: progresyvaus hauso kūrinys, prijungus orkestrą, suskambo kaip aštuntojo dešimtmečio disko.
Tai buvo labai įdomi patirtis. Naktinė ir orkestro scenos kardinaliai skiriasi. Sujungėme dvi skirtingas mokyklas: maištą ir tvarką. Kai mačiau, kaip orkestre groję muzikantai – kai kurie pirmą kartą girdėję tokią muziką – finale buvo patenkinti arba kaip 70 metų violončelininkė lingavo ir šypsojosi… Tokios mažos detalės labai paliečia.
Turėjome labai mažai bendrų repeticijų. Kiekvienas turėjo savo partiją ir ją mokėsi, o orkestrui diriguoti nebuvo mano pareiga, noras ar gebėjimas, – tai darė maestro Modestas Pitrėnas. Pažintis su juo buvo nuostabi. Jis pasakojo, kad jam irgi nesvetima šokių muzika. Matyti, kaip jis scenoje diriguoja ir šoka, buvo įkvepianti patirtis. Net kai išsijungė mano kompiuterio garso korta ir nutrūko šou, jis nesutriko ir visą publiką sugebėjo uždegti, kol per kelias minutes sutvarkėme techniką. Matėsi, kad tai jam ne pirmas kartas – žinojo, ką daryti. Kai pabaigoje reikėjo nusilenkti scenoje, jis tiesiog paklausė: „Na, kurią dainą kartosim?“ Tokie buvo nuotykiai. Buvo nepamirštamas koncertas. Džiaugiuosi, kad jis išleistas viniliniu formatu ir išliks atmintyje ilgai.
– Koncertas buvo ir nufilmuotas…
– Su vinilu buvo sudėtinga: vinilas – vienas, o dainų – dvidešimt. Net atrinktos dešimt dainų turėjo būti sutrumpintos, kad tilptų jame. Buvo sudėtinga nuspręsti, kurios dainos liks už borto, nes tarsi visos turėtų būti išleistos, bet videoformatu, tikiuosi, jas išgirsime. Jis pasirodys galbūt rudenį, nes vėliau nebebus taip aktualu.
– Minėjai, kad nekantrauji nerti į naują kūrybą. Ką naujo esi susiplanavęs?
– Dabar pagrindinis dalykas – antrasis albumas, kurį noriu pabaigti rudenį arba žiemą. Neišeis labai greitai, bet kitais metais – tikrai. Noriu, kad tai būtų dainų albumas. Jame bus daug bendrų kūrinių su įvairiais vokalistais – tiek naujais, tiek senais pažįstamais, iš įvairiausių geografinių vietų. Albumas bus spalvotas, apims visus mėgstamus žanrus – net roką ar hiphopą.
Dar noriu, kad šis albumas taptų tarsi Roe Deers projekto pagrindu – su gyvais pasirodymais, kur scenoje nebūčiau vienas: būtų ir gyvi būgnai, bosas… Tai albumas – viena stotelė. Kita stotelė – planuoju pirmą kartą aplankyti Aziją ir pagroti ten.
Turiu dar vieną slaptą, bet ne visai slaptą projektą, kurį pradėjome su senu studijos kaimynu, – išleidome EP, bet dar niekas nežino, kad ten mes. (Šypsosi.)
Daug planų yra ir su įrašų kompanija „Good Skills“ – bus daug naujų leidinių ir galbūt naujų atlikėjų. Kalbant apie renginius, noriu paeksperimentuoti su lokacijomis, neprisirišti prie jau esamų, nes išbandyti Vilnių, Kauną ir kitus Lietuvos miestus įdomiau. Renginius buvau apleidęs, nes daug laiko skyriau muzikai ir kitiems projektams. Daug dirbau prie „Didžiojo Čiurlio“ elektroninės simfonijos Druskininkuose, kuri buvo skirta Druskininkų – 2025-ųjų kultūros sostinės atidarymui. Taip atsirado atskiras albumas, sukurtas remiantis M. K. Čiurlionio kūryba.
Pradžioje užteks įgyvendinti šį sąrašiuką, o tada galima galvoti, ką dar daryti, arba pildyti svajonę surengti festivalį. (Šypsosi.)
Naujausi komentarai