– Mykolai, ne vienam skaitytojui žinoma jūsų pavardė – esate iš menininkų, literatų giminės. Natūraliai kyla kiek provokuojantis klausimas: ar ši meninė gija, paveldas atsispindi jūsų kūryboje? Mano nuomone, galima brėžti daug paralelių būtent su grotesku ir siurrealizmu, kuris ryškus net ir jūsų instaliacijoje „Vaikų kambarys“.
– Džiaugiuosi, jei matomas groteskas – jis man dažniausiai patinka, tad, jei pavyko įžvelgti, smagu. Tačiau kas nors to nematys – tai priklauso nuo žmogaus. Kitas gali matyti ką nors skausmingo ar labai jautraus.
– Esate pripažintas jaunosios kartos skulptorius. Ilgą laiką dirbote su betonu, tačiau jau penkti metai, kai pirmenybę teikiate medžiui. Medis jums siejasi su naivumu, sakralumu, jaukumu. Jei kliautumės logika, akmuo, cementas galėtų būti priešingas savo rigidiškumu, monumentalumu ir ilgaamžiškumu. Kas paskatino pasirinkti dabar dominuojančią medžiagą?
– Su medžiu dirbti sekasi… daug greičiau. Lengviau įeiti į tą būseną.
– Kūrybos transą?
– Na, gal transu būtų per drąsu pavadinti. Norėčiau taip vadinti, bet transas nebuvo pasiektas, man atrodo (juokiasi). Labiau – tėkmė, kurią kiekvieną kartą pajuntu – pasiimu vis kitą kelmą, tų kelmų yra daug, aš galiu greitai su jais dirbti, juos jungti. Forma, kuri atsiranda, yra galutinė, jos nereikia apipilti silikonu, aplipdyti gipsu ir išlieti. Liejimo procesas dirbant su betonu ar dar kitomis medžiagomis užimdavo mažiausiai tris ketvirčius viso kūrybos proceso. Priklauso, kokio sudėtingumo minėtos formos. Man medis patinka dėl to, kad turi tam tikro taurumo, galima skulptūrą gan greitai pabaigti, o ir pati medžiaga vertinga savaime. Galima lipdyti iš daug kitų medžiagų. Galima ir iš rotbando – statybinės medžiagos, iš popieriaus, iš dumblių, iš daug ko... Tačiau medis yra tokia medžiaga, kurią malonu liesti, ji turi savitų kultūrinių konotacijų, medis primena liaudies meną ir bent jau man – senas, pakrypusias bažnyčias, koplytėles. Žinoma, labai nesinori apsibrėžti, kad kokia nors medžiaga savaime yra didelė vertybė. Labai lengva kūrėją, menininką sutapatinti su medžiaga, iš kurios jis kuria. Devyni žmonės iš dešimties paklausia: „Su kuo?“, o ne „Kodėl?“, „Iš ko darai?“ Tai atrodo kiek pro šalį, bet kartu… Nežinau, koks būtų teisingas klausimas.
– Įdomu, kaip žiūrite į skulptūrą šiuolaikiniame mene? Dabar, drįsčiau teigti, erdvinis, instaliacijos menas šiame lauke dominuoja. Juk esate Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedros absolventas – mano žiniomis, ir ši katedra sparčiai evoliucionuoja.
– Žinau, kad į katedrą atėjo daug jaunų žmonių, dėsto mano kolegos, bendraamžiai, ne tik intelektualūs, bet ir geranoriški, supratingi. Tikrai bet kas gali tapti skulptūra ir sunku pasakyti, ko iš tikrųjų reikėtų mokyti studentus. Ar tikrai būtinai skulptūros tradicine prasme? Nėra teisingo atsakymo.
Ar skulptūra virsta instaliacija – galbūt. Jau spėjo ir pavirsti, ir atvirsti. Kaip suprantu, dabar yra daugiau socialinių projektų, darbo su bendruomenėmis, atsirado žvilgsnis į anksčiau nepastebėtas kultūras, tautas, paraštes.
– Papasakokite daugiau apie šių metų vasarį vykusią parodą galerijoje „apiece“ – joje reflektavote šiuolaikinį kūno, grožio kultą. Kodėl jaučiate poreikį išreikšti ir fiziškai realizuoti tai, ką neretas žmogus vadintų nepatrauklumu, netgi atgrasumu? Ar tai kyla iš noro aktualizuoti grožį kaip socialinio konstrukto aspektą?
– Man visų pirma įdomu kūnas, forma ir skulptūros tradicija. Labiau žiūriu į klasiką – antiką, viduramžius, baroką, kokie ten buvo plastinio vaizdavimo kodai, forma, kūnas, deformacija, kiek tą deformaciją ir iki kokio lygio galiu nuvesti. Galerija „apiece“ – maža, joje buvo eksponuota krūvelė darbų, kai kurie nauji, kai kurie seni. Dauguma jų buvo galūnės, daugiausia – rankos, kurias abstrakčiai pavadinau „Gestai“, kadangi jie gali kalbėti daug ką. Aš siekiu, kad kūriniai būtų belaikiai. Kad išreikštų būsenas, kurias kiekvienas žmogus patiria: nepatogumus, ligas… Tai abstraktūs gestai, todėl šią parodą galima tiesiogiai taip ir pavadinti – ženklų kalba. Gestai įkvėpti medžio drožėjo Liongino Šepkos, kurio muziejus yra Rokiškyje. Jis sukūrė delno skulptūrą, kuris nurodo kryptį, nukreipia nuo vieno drožinio prie kito. Taip ir mano nurodančios rankos virto gestais.
Beje, kai drožiau, atsirado dirbtinis intelektas ir pradėjo generuoti rankas su daug pirštų. Iš tikrųjų aš truputį anksčiau pradėjau (juokiasi). Tačiau man tai įdomu, gal net dar geriau pataikyti į tą laikiną momentą, kai vystosi koks nors didelis, naujas, keistas darinys. Jis mokosi ir besimokydamas daro anatominių klaidų kaip dailės studentas – bando suprasti žmogų, jį atvaizduoti tarsi aklai apčiupinėdamas. Atrodo, kad visa tai ir aš darau.
– Minėtą kone agresyvų jaunystės ir iškreiptų grožio standartų siekį subtiliai iliustruoja jūsų skulptūra „Liudytoja“, pastatyta Zarasuose. Ji vaizduoja seną, nuogą moters kūną. Skulptūra ne tik išprovokavo diskusiją, bet ir buvo ne vieną kartą apgadinta. Tai atskleidžia itin opias, visą pasaulį liečiančias kultūros problemas. Ar jus šokiravo tokia visuomenės reakcija? Kaip ji siejasi su meno viešosiose erdvėse tradicija Lietuvoje?
– Na, ta skulptūra yra abstrakti – tuščia forma, kurią turiniu pripildo žiūrovai. Tam tikra prasme tai klasikinis nuogo žmogaus aktas. Ši skulptūra vaizduoja moterį, kuri dirbo pozuotoja Vilniaus dailės akademijoje ne vienus metus. Manau, daugelis studentų ją žino ir yra ją piešę. „Liudytoja“ yra sukurta prieš dešimt metų. Tuo metu aš nustojau jaudintis, kad bus techninių nesklandumų, kad jie bus matomi žvelgiant į galutinį rezultatą. Priešingai – supratau, kad su tuo kovoti beviltiška ir kad tai reikia paversti savo stiprybe.
Kalbant apie metalinius vamzdžius, kurie laiko skulptūrą... Kai akademijose dar būdavo lipdoma iš molio, panašūs strypai laikydavo lipdinius – man pasirodė, kad jie turi savotiško brutalumo, grubumo. Strypai yra nuoroda į skulptūros lipdymo tradiciją. Tuo metu aš metalinius strypus skulptūrose palikdavau – vienas dėstytojas, pamenu, tą stilių pavadino neurotiniu realizmu.
Be to, skulptūroje matyti ir sujungimo siūlės, grubus supjaustymas gabalais, ir pats kūnas yra seno žmogaus. Nemanau, kad joje yra grotesko – ji labiau neutrali, galima įžvelgti rimties. „Liudytoja“ yra ir apie griuvimo estetiką, žmogaus kūno senėjimą. Skulptūra yra gan monumentali, ji – 3 m aukščio. Toks dydis yra kitoks nei, pavyzdžiui, bronzinės natūralaus dydžio figūros, kurių dabar daug statoma miestuose. Tuo metu norėjau pasikalbėti su kitokia tradicija.
Pranešime spaudai apie „Liudytoją“ buvo paminėtas toje vietoje buvęs kalėjimas. To, manau, nereikėjo minėti. Vien skulptūros pavadinimas yra gana daugiaprasmis. Tai sakiau ir susitikime su Zarasų gyventojais – skulptūros pavadinimas galėjo būti tiesiog „Pozuotoja“. Nors sąmyšis vis tiek būtų kilęs dėl pačios skulptūros.
Kai kalbu su kolegomis arba tėvais, suprantu, kad mes visi pastebime mieste skulptūras. Atrodo, ir kitiems žmonėms turėtų badyti akis tos skulptūros… Tačiau būna, kad kiti žmonės nėra „prie meno“ ir pastebi mieste vien tik, tarkim, turėklus. Jie domisi turėklais. Arba mato durų rankenas, arba trinkeles. Priklauso nuo to, kam tas individualus žvilgsnis nusmailintas. Kai taip pažiūri, skulptūros viešojoje erdvėje yra tik dar viena vizualiosios taršos rūšis. Kartu keista, kad skulptūros sukelia tiek emocijų. Man tai yra įdomu. Tai parodo, kad mes, kaip skulptoriai, kaip menininkai, turime privilegiją, palyginti su tais, kurie gamina turėklus. Juk žmonės į skulptūras, skirtingai nei į turėklus, sukrauna visas savo neigiamas emocijas. Kai tik natūraliai atsiranda prie ko prikibti, kūrinys tampa kone ritualiniu daiktu, akcentu mieste, atpirkimo ožiu.
– Teigėte, kad vizualiajame mene nėra teisingų atsakymų. Malonu, kai paliekama vieta interpretacijoms, išprovokuojamas kritinis dialogas tarp kūrinio ir žiūrovo. Kaip žiūrovo netikėtos ar neprognozuojamos interpretacijos veikia jūsų kūrybos procesą? Ar jos įkvepia kurti diskusiją, kvestionuoti įsigalėjusius požiūrius?
– Jei paskaitau komentarus skaitmeninėse erdvėse, jie palieka pėdsaką. Tuomet turiu su savimi kalbėtis. Naktimis, vakarais… Manyje atsiranda dar vienas – svetimas, kritiškas – balsas. Tikra šizofrenija. Net jei tas komentaras akivaizdžiai kupinas pagiežos, vis vien klausiu savęs: gal jame yra tiesos? Tam nesu visai atsparus. Dėl to skaitymą riboju, suprantu, kad tai yra kitas žanras, kuriam reikia kito nusiteikimo. Iš tų komentarų, vien iš jų, galima parašyti net pjesę arba operą, bet tai priklauso nuo nusiteikimo.
Dirbtuvėse iš kolegų kartais sulaukiu komentaro: „Taip ir palik.“ Visi žino šį komentarą. Tau pasako, kur sustoti, nes pats visada esi linkęs perdailinti, padaryti per daug tobulai. Šis komentaras visada atsiranda ne laiku – jis gali labai suerzinti, net suparalyžiuoti (juokiasi). Tačiau tikrai – jei dirbsiu toliau, darbą galiu ir sugadinti. Tai turbūt labiausiai paplitęs ir labiausiai erzinantis pasakymas tarp menininkų: „Taip ir palik.“
– Mano žiniomis, Jus žavi nuolatinės pastangos ir netgi tikslas, kuris turi būti nepasiekiamas. Ar tai galima interpretuoti kaip tobulumą, gal net savikritiką? Turbūt unikalus menininko kūrybos procesas yra ir labai įdomus veiksnys, darantis įtaką galutiniam rezultatui.
– Tarkim, ateini į klasikinį muziejų, kur yra įvairių artefaktų, koklių, antkapinių plokščių, segių. Tokioje muziejaus salėje susidaro įspūdis, kad tai rūmai. Nors ten tik kelios šukės. Tas pats yra su kiekvieno menininko palikimu – jis palieka mažą dalį to, ką galėjo palikti, ir mes visa kita galime tik įsivaizduoti. Tai užuominos, suskilę kokliai, puodai… Žinoma, tikslas turi būti nepasiekiamas, bet reikia save apgaudinėti, kad jis pasiekiamas. Nors, jei jis bus pasiekiamas… kažkuriuo momentu tapsi labai nelaimingas, nes jį pasieksi ir nebebus ką daryti. Nepasiekiamumas suteikia kūrybos laimę.
– Koks, Jūsų nuomone yra tas mistiškas elementas, paverčiantis meno kūrinį objektyviai įdomiu?
– Matyt, nėra objektyviai įdomių meno kūrinių. Kuo toliau, tuo labiau tuo įsitikinu. Pirmiausia reikia su savimi susitarti, tas objektyvumas gimsta iš vidaus. Jei pačiam kūrinys nepatinka, bus blogai. Jei reikia žiūrint pakreipti galvą, susiraukti, bus nelabai gerai. Objektyviai blogai.
Naujausi komentarai