Rudenį sunegalavau ir apsilankiau pas gydytoją – per apžiūrą paaiškėjo, kad neįmanoma užčiuopti jokių konkrečių ligos simptomų. "O jūs gal esate menininkė?" – paklausė laikydamas tušinuką prieš tuščią lapą, į kurį reikėjo įrašyti kokį nors vaistų pavadinimą. Kukliai atsakius į dar keletą klausimų, kalba užsimezgė apie literatūrą ir skaitymo kultūrą. Gydytojas prisipažino negalintis gyventi be knygų, o vasarį vykstanti "Knygų mugė" jam esanti didesnė šventė už Kalėdas ar Velykas. "Tačiau pacientai vis mažiau skaito ir vaikams knygų neperka", – atsidūsėjo.
Aną savaitę paskambino draugė feministė ir kalbėdama apie ajurverdinius kilimėlius bei kažkokią stebuklingą, spausdinti padedančią klaviatūrą, pasijuokė iš vieno būsimo Vilniaus knygų mugės renginio, kuriame vienas rašytojas pristatys savo knygą apie moterų laimę. Mėginome spėlioti, kaip atrodytų, jeigu iš tokios perspektyvos parašytume vyrų laimės receptus.
Neseniai sulaukiau tetos vizito – nuvežė kastruoti katiną, tad užsuko pagurkšnoti kavos, kol veterinarai darė Princiukui procedūras. "O, žinai, mugė artėja, parvežk man knygų, duosiu sąrašą, gerai?" Paskiau mėgino sudiktuoti telefonu autorių, rašančių apie sveikatą, pavardes. Pažadėjau pagriebti bent vieną, jeigu surasiu.
Socialiniuose tinkluose rašytojai sukruto kurti savo renginių įvykius, leidyklos siųsti atvirlaiškius apie naujas knygas. Žmonės sujudo planuotis dienotvarkę ir dėliotis renginiui skirtas santaupas, gyventojai iš kito miesto organizuotis vizitą į sostinę, institucijų atstovai rengti masines išvykas į mugę. Taigi, mugės išvakarėse vyravo lengva pamišimo ir chaoso būsena.
Vilniaus knygų mugė ypatinga tuo, jog po savo sparnu laiko įvairius žanrus, stengiasi įtikti įvairiems vartotojų lūkesčiams, politinėms bei estetinėms pažiūroms, amžiaus kategorijoms. Nors stengiamasi sudominti lankytojus užsienio rašytojais, diskusijomis, parodomis, filmais ir meniniais performansais, dažnai įspūdis, kad visas mechanizmas vis tiek sukasi taip, kad kuo daugiau išleistum ir būtum šaunus knygų vartotojas kartą per metus, išlieka.
Rodos, šiais metais mugė negali pasigirti intriguojančiais užsienio rašytojais, kurie būtų renginių "arkliukai", tačiau stengtasi plėstis kitais žanrais, tarsi sukurti ištisą knygų vartojimo, turėjimo ir skaitymo geismo norą, priversti skaitytoją apkvaišti ir ištirpti "Litexpo" rūmų chaose.
Manau, kad kiekvieno skoniui ir išsilavinimui pritaikyta programa lyg ir neleidžia kvestionuoti jos prestižiškumo – čia juk dalyvauja kone visi šiuolaikiniai Lietuvos rašytojai, rengiamos rimtos ar rimtai skambančios diskusijos. Kalbėti apie tai, kad knygų mugė jau išsisėmė, neapsiverstų liežuvis, tačiau požiūris, jog kai kuriems knygiams mielesni mažesnio masto renginiai, turi konkretų pavyzdį – Vilniaus knygų festivalį, vykstantį rudeniop jau antrus metus.
Knygų mugėje galima patirti įvairialypių jausmų: stumdytis su lėtai judančia minia tarp leidyklos stendų, prisipirkti pigesnių knygų ir grįžti namo, įsijautus į knygų turgaus nuotaiką. Galima gyvai pamatyti savo mėgstamus ir nemėgstamus rašytojus, patirti atpažinimo džiaugsmą, taip pat – apsilankyti nuo ryto iki vakaro vykstančiuose renginiuose ar susitikti su įvairiais draugais bei pažįstamais, suvienytais knygų. O galima tiesiog nevykti ten iš principo ir nepamiršti apie tą pasirinkimą papasakoti kitiems, mugės suviliotiesiems.
Sąmoningai nekalbu apie konkrečius mugės renginius, mano nuomone, vertus dėmesio – pasiduodu demokratijai, kurioje visi turi galimybę įvertinti ir pasirinkti patys. Tiesiog linkiu, kad šiųmetė mugė visus dalyvaujančius praturtintų, kad jie neišleistų kalno pinigų ir nepersitemptų. Taip pat – kad pasimurkdydamas tarp knygų virstų pretekstu kokiam nors įdomiam ir visai ne buitiškam pokalbiui.
Naujausi komentarai