Menininkas ir laisvė – dvi sąvokos, kurias sunku apibrėžti. Menininkas šių laikų kontekste yra ne tik kūrėjas, įvaldęs savo amatą ir skleidžiantis grožį. Jis yra pilietis, nesibodintis reikšti savo politinių pažiūrų, aktyvus socialinio gyvenimo dalyvis, reaguojantis į pažeidžiamų visuomenės sluoksnių problemas. Menininkas jau nebėra tas, kuris slankioja gatvėmis, ieškodamas mūzų ir gyvendamas savo susikurtame pasaulyje, atsiribodamas nuo jį supančios aplinkos. Menininkų balsai vis labiau girdimi, aiškiau suvokiami ir priverčiantys reaguoti. Jie domisi tuo, kas vyksta pasaulyje, aktualizuoja problemas ir reiškia savo nuomonę. Menininkai tampa sociumo dalimi, kartais laužančia tradicines normas, kartais demonstruojančia kitokį mąstymą, nepaklūstančia standartams ar reikalavimams, bet turinčia teises ir bandančia jas panaudoti, siekiant kilnesnių tikslų.
Žinoma, vyresnioji menininkų karta kiek sunkiau įveikia tokią kaitą, bet jaunimas drąsiai veržiasi į priekį, ieškodamas naujų išraiškos būdų, temų, galimybių savo meną eksponuoti ne tik įprastinėse erdvėse (galerijose, muziejuose ir pan.), bet stengdamasis jį adaptuoti ir parodyti viešose erdvėse, prieinamose įvairių amžių, tautybių, religijų žmonėms. Šiuolaikiniai kūrėjai meną suvokia kaip jungtį, vienijančią skirtingas asmenybes. Gyvename kraštutinio individualizmo visuomenėje, kurioje kiekvienas kovoja už save, daro tik tai, kas teikia naudos, lipa per galvas, kad gyvenimas susidėliotų į vietas, ir kai dailus vaizdinys virsta tikrove – individas pasijunta vienišas. Menininkai jau senokai perprato šio reiškinio padarinius ir stengiasi burtis į grupes, sutelkti jėgas. Pasinaudojant vienas kito pranašumais sukurti kūrinį, skatinantį visuomenę pažvelgti giliau, rasti (ar ieškoti) atsakymų, išeičių ir svarbiausia – mąstyti.
Menininkai visad buvo visuomenės veikėjai. Baroko laikais jie veikė karalių pašonėje, XX a. antrajame ar septintajame dešimtmečiuose menininkai tapo abejotinos reputacijos barų, andergraundinių meno galerijų, industrinių rajonų valdytojais, o šiais laikais jie stengiasi prasiveržti į kuo įvairesnes erdves. Kad ir kokioje aplinkoje menininkas veiktų – jis išlieka laisvas. Laisvę atrandantis savo veikloje. Menas – tai vidinės, psichologinės tikrovės išraiška, koduojama meniniais ženklais ir formuojanti fikcinę tikrovę, kuri interpretacijos saitais yra susijusi su egzistencine tikrove. Tai, kas vyksta viduje, negali būti varžoma, stabdoma ar griaunama. Tai nepasiekiama tol, kol išsiveržia ženklų, formų, spalvų objektais – menininko interpretacijomis, kurios paleidžiamos į pasaulį plėsti jų suvokimo ribų.
Prakalbus apie laisvę, negalima nepaminėti kito svarbaus aspekto – meno suvokėjo laisvės. Kaip menininkas turi teisę reikšti savo poziciją, interpretuoti faktus, kurti savitą, psichologizuotą raišką, taip ir kūrinį stebintis, analizuojantis žiūrovas gali jį priimti arba atmesti. Nė vienas nenorime gyventi pagal svetimą valią: patirti tai, ką, daugumos nuomone, turime patirti, klausytis to, ką mus skatina girdėti tam, kad taptume adekvačiais visuomenės nariais. Kiekvienas trokštame susikurti savo gyvenimą tokį, koks priimtinas mums. Nenorime būti įsprausti į rėmus ar tampomi už nematomų virvelių. Norime sklęsti laisvai, nepamesdami iš akių horizonto.
Nėra vieningo atsakymo, kas yra menas. Egzistuoja daugybė teorijų, skirtingai suvokiančių, kas yra meno esmė. Be to, vertinimas kažkuria dalimi yra ir skonio reikalas, todėl žiūrovui menininkas negali aiškinti, kad reikia vienaip ar kitaip suvokti kūrinį, vienus dalykus mėgti, o kitus atmesti ar domėtis tik vienos krypties teorijomis.
Gyvename kraštutinio individualizmo laiku – kiekvienas privalo turėti tas pačias teises į laisvę (žinoma, egzistuoja dar ir moralinės vertybės, žmogiškumas, pagarba ir t. t., nederėtų laisvės suvokti kaip netramdomos, nuo nieko nepriklausomos jėgos). Būdami laisvi turime nepamesti proto. Immanuelis Kantas yra pasakęs: turi protą, tai ir naudok jį. Protas laisvės nesuvaržo.
Įsiklausymas į kitus ir savojo ego sumažinimas neatveda prie kraštutinumų. Menininkai, kaip ir bet kurie kito visuomenės sluoksnio atstovai, daro klaidų, priima neapgalvotų sprendimų, kliaudamiesi intuicija, kuri ne visada nuveda teisingu keliu. Bet jie žmonės. Žmonės esame ir mes, stovintys kitoje barikadų pusėje ir vertinantys. Kartais pakanka pokalbio, išklausymo ir įsivyrauja santarvė, o kartais menininko laisvė, pasireiškusi siekiu sukrėsti ir šokiruoti, pasisuka pačiu netikėčiausiu rakursu. Kiekvieno kūrėjo ir kūrinio suvokėjo ribos, kurių peržengti nevalia, yra skirtingos ir negalima jų kritikuoti ar smerkti. Turime suvokti, kad meno kūrinys nėra dailus daiktas, skirtas nuotaikai praskaidrinti. Meno kūrinys apeliuoja į suvokimo lauką, patirtis, kartais jis peržengia ribas ir įsiveržia į mūsų saugumo zoną, sukeldamas emocijų proveržį. Geras menas visada sulauks reakcijos. Tik nebūtinai ta reakcija sutaps su tuo, ko tikisi menininkas. Svarbu neignoruoti fakto, kad meno suvokėjas yra lygiai tiek pat laisvas reaguoti į kūrinį, kiek laisvas yra menininkas jį sukurti. Abiejų laisvė yra vienoda.
Naujausi komentarai