Ypatingą dovaną S. Nėries jubiliejaus proga pateikė visuomeninis transliuotojas, pagaliau išsprendęs „Neišspręstus istorijos ginčus“. Istorikas Alfredas Bumblauskas padėjo tašką: „Išdavikė!“. „Vienareikšmiškai!“ – užantspaudavo aršiausia kritikė Nerija Putinaitė, netgi „aprengusi“ S. Nėrį tautiniais drabužiais (kai ši skaitė iš tribūnos poemą apie Staliną) ir pabrėžusi: „Nesu jos daugiau mačiusi tautiniais drabužiais“. Po šios laidos rašytoja, knygos „Padai pilni vinių: romanas apie Salomėją Nėrį“ autorė Aldona Ruseckaitė feisbuke nusistebėjo tokiu N. Putinaitės „žinojimu“: „Salomėja kaip tik į tą posėdį net nesivežė tautinių drabužių, (...) posėdyje ją matome su tamsia suknele. (...) Su tautiniais drabužiais Salomėja 1939 m. sausio mėnesį Valstybės teatre atsiėmė valstybinę premiją.“
Tačiau yra ir kitokių dovanų. Kompozitorius Giedrius Kuprevičius sukūrė vokalinį-simfoninį ciklą „Salomėjos balsu“. „Žinau, atlikėjai, ypač politiškai angažuoti, vargu kibs į tokį opusą... Bet ne tai dabar svarbu. Įvyko savęs motyvacija, kuri gal net svarbesnė“, – dalijasi muzikas.
Ačiū ir už mūsų motyvaciją, Maestro. Nes mes greiti spardyti praeities kūrėjus. „Šventi“, nes šiandien juk nėra nei išdavysčių, nei kolaboravimo. Užsimerkę, kai vaitkai „veža saulę“ iš Maskvos. Bevaliai prieš idėjinį kolaboravimą su rudmarškiniais. Mums užtenka drąsos tik patrypti ant kapo.
Su gimtadieniu, Salomėja. Skaitysime, deklamuosime, dainuosime. Pacituosiu vieną didžiausių šių dienų moralinių autoritetų – literatūros tyrinėtoją Viktoriją Daujotytę: „Tauta yra žmonės. Mes, kaip žmonės, esame įvairūs, turime įvairių požiūrių. Bet bendrasis tikslas – atsiimti, išvaduoti Salomėją. Juk mes ją paliekame okupuotą, kai ją teisiame, kai atsisakome jos“.
(be temos)
(be temos)
(be temos)