Blukio galia: tesudega blogybės ir negandos

Kas tas blukis?

„Pagal senuosius lietuviškus papročius Kalėdų šventės ženklas – Didžioji Kaladė, žemaičių dar vadinama blukiu, o aukštaičių – Ugnies Mituliu. Tikėta, kad jam galima perduoti ir palikti visas savo kaltes, nuodėmes ir pykčius“, – paaiškina Lietuvos etnografijos muziejaus vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė.

Anot jos, blukis – tai rąstigalis, trinka, kaladė ar kelmas. Pats žodis yra skolinys iš vokiečių „Block“, reiškiančio rąstagalį, trinką. Blukis kartais mėginamas sieti su lietuvių veiksmažodžiais „blukti“, „tirpti“, „nykti“ arba „blungti“, „gerėti“, tačiau žodžio kilmės požiūriu tai visiškai nepagrįsta. Istoriko Aivaro Lileikos teigimu, senovinė lietuvių blukvilkio tradicija lėmė ir lietuvišką Kalėdų pavadinimą, kuris susijęs su žodžiu „kaladė“.

Etnologai teigia, kad blukio vilkimo apeiga akivaizdžiai parodo kalėdinį virsmą – seno sunaikinimą ir naujo gimimą. Kaip yra rašęs Simonas Daukantas, rąstigalio sudeginimas simbolizuoja Saulės sugrįžimą, šviesiojo laiko pergalę prieš senųjų metų blogybes.

Išvaduoti gėrį ir šviesą

Nuo seno, metams baigiantis, žmonės norėdavo atsikratyti per metus susikaupusių senų bėdų, pykčio, nuoskaudų, pavydo, vargų ir kitokių blogybių. Pasak V. Olechnovičienės, tą galima padaryti trinktelint per blukį lazda ar kokiu kitu daiktu, galvojant apie tai, kas neišsipildė, kas trikdo ir pykdo mus mūsų viduje, o sudeginus blukį bus sudegintos ir jame slypinčios blogybės, nepritekliai, bus išlaisvinta gausa ir šviesa.

„Kalėdų blukis kupinas įkalintų galių, jį sudeginę išvaduosime gėrį, išlaisvinsime mums priklausančią Dieviškąją kūrybos ugnį“, – priduria ji.

Etnologų teigimu, blukvilkio apeigose žiūrovų nebūdavo, visi – tik dalyviai, kaip ir pridera būti šventėse. Ir ne šiaip sau – vienas žmogus to blukio nė iš vietos negalėdavo pajudinti – toks masyvus jis būdavęs.

„Vienas iš seniausių, įdomiausių papročių yra rąstigalio – blukio – vilkimas, suburdavęs bendruomenę linksmam ritualui. Kaimo gyventojai užnerdavo virves ant storos medinės kaladės arba kelmo ir vilkdavo jį per visą kaimą, užsukdami į kiekvieną kiemą – lyg surinkdami visą blogį. Galiausiai kaimo gale iškilmingai sukurdavo laužą ir blukį su visomis blogybėmis sudegindavo“, – senąją lietuvių metų užbaigimo tradiciją primena pašnekovė.

Prisidengdavo kaukėmis

„Buvo tikima, kad piktai dvasiai pakanka pasižiūrėti žmogui į akis ir jį paveiks tas žvilgsnis, todėl velkantieji – blukvilkiai – prisidengdavo kaukėmis, kad nelabąsias nubaidytų“, – apeigos mistiškumą atskleidžia Lietuvos etnografijos muziejaus vyresnioji muziejininkė.

Velkantieji persirengdavo svetimšaliais, mitiniais gyvūnais, nepažįstamais žmonėmis. Būtinai turėjo būti dvylika mitinių būtybių, nes dvylika – astronominis skaičius, siejamas su Mėnulio ciklu. Tad gal ir šiandien švenčiant Naujųjų metų sutikimą neatsitiktinai vakarėliuose akys pridengiamos kaukėmis?

Blukį dažniausiai tampydavo jaunimas, vaikinai. Blukvilkiai visą laiką dainuodavę, šokdavę, per blukį šokinėdavę, netgi visokių pokštų aplankytų sodybų šeimininkams prikrėsdavę. Sveikindavo juos ir linkėdavo sėkmės, sveikatos, gerų ateinančių metų.

Atlikdamas apeigą žmogus siekė sustiprinti save, norėjo tikėti, kad jis gali kažką nugalėti. Blukio deginimo apeiga yra ir savo paties apsivalymas.

„Kiemo šeimininkai blukį velkantiems atsidėkodavo juos vaišindami. Literatūroje galima rasti ir tokių paaiškinimų, kad jei į kiemą atvelkama kaladė, tai ateinančiais metais linai, javai gerai derės, kopūstų galvos, burokai bus kaip kaladė“, – šypteli V. Olechnovičienė.

Algirdas Julius Greimas rašė, kad tai buvo bendruomeninio solidarumo šventė, įkvėpdavusi gerus kaimynų santykius.

Atsikratyti blogio užtrunka

Muziejininkės teigimu, blukvilkio paprotys buvo žinomas ir kaimyninėje Latvijoje. Latviai patį Kūčių vakarą vadina blukio vakaru. Lietuvoje daugiau liudijimų apie jį išlikę iš šiaurinių – artimesnių Latvijai – regionų.

Kaip pasakoja V. Olechnovičienė, XIX a. pabaigoje jo paplitimo arealas, anot kraštotyrininko Igno Jablonskio, buvęs tarp Daukšių, Grūšlaukės, Lenkimų, Mosėdžio, kuriame užaugo ir visi trys pagrindinių šaltinių apie blukio vilkimo papročius Lietuvoje autoriai: Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Jurgis Pabrėža. Žeimelio apylinkes, esančias Latvijos pasienyje, aprašęs Jonas Šliavas taip pat mini čia buvus tokį paprotį.

Pasak pašnekovės, nuolatinės datos blukio vilkimo apeiga niekada neturėjo: „Laikas blukiui perduoti negeroves ir su viskuo jį sudeginti buvo gana ilgas: Latvijoje – tarp šv. Martyno ir Kalėdų, o šiaurės Lietuvoje – tarp Kalėdų ir Pelenų dienos, vėliausiai – kovo 9-ąją. Kaip rašė S. Daukantas, „po kalėdinių vaišių ir ateities pagal žvaigždes spėjimo“, M. Valančius – „antros Kalėdų dienos vakare“, J. Pabrėža – „pirmą Kalėdų dieną“, Jonas Šliavas – „tempiamas per kaimą Kūčių vakarą, o paskui kryžkelėje sudegindavo“. Vyrai čia kaladę prisimindavo ir atšventus Užgavėnes, Pelenų dieną. Seniau Pelenų dieną Lietuvoje trinką valkiodavo gana dažnai.

Anot V.Olechnovičienės, Lietuvos etnoastronomas, fizikas, muziejininkas Jonas Vaiškūnas yra analizavęs blukio simbolinę prasmę ir aktualumą dabarties žmogui. „Pasak jo, šiuolaikiniam žmogui gali atrodyti, kad blukvilkio ritualas neturi prasmės, nes saulė vis tiek sugrįš, bet senovės žmogus mąstė kitaip. Pasaulis gali sugrįžti ir be apeigos, bet apeigos reikia pačiam žmogui – atlikdamas apeigą žmogus siekė sustiprinti save, norėjo tikėti, kad jis gali kažką nugalėti. Blukio deginimo apeiga yra ir savo paties apsivalymas, – J. Vaiškūno įžvalgas perteikia Lietuvos etnografijos muziejaus darbuotoja. – Šiuo ritualu svarbu išvaryti mirtį iš savęs, kad tęstųsi gyvenimas. Neatlikus apeigos saulė konkrečiam žmogui gali ir nesugrįžti. Saulė užgęsta su visu pasauliu, kai mes mirštame.“

Atgijo: blukvilkio tradicija rekonstruojama Lietuvos etnografijos muziejuje – tai jauniausias metų ciklo renginys muziejuje, rengiamas kasmet. Pirmą kartą blukvilkis čia įvyko 2014 m. gruodžio 27-ąją.

Atgaivinta tradicija

V. Olechnovičienės teigimu, kai kuriuose šalies regionuose blukio vilkimo paprotys buvo gyvas iki Pirmojo pasaulinio karo.

„XX a. Žemaitijoje, o kai kur ir Aukštaitijoje, toks paprotys virto preteksto pasivaišinti ieškojimu ir įgijo silkių vežiojimo pavadinimą“, – blukvilkio transformaciją įvardija muziejininkė.

Pašnekovė V. Olechnovičienė džiaugiasi, kad blukvilkio tradicija rekonstruojama Lietuvos etnografijos muziejuje – kol kas tai jauniausias metų ciklo renginys muziejuje, rengiamas kasmet.

„Pirmą kartą blukvilkis mūsų muziejuje įvyko 2014 m. gruodžio 27-ąją, trečiąją Kalėdų, dar vadinama Ledų diena. Tuomet muziejus dar vadinosi Lietuvos liaudies buities muziejumi. Senovinį paprotį muziejui prisiminti pasiūlė panevėžietis verslininkas Jonas Sabeckas. Jis suorganizavo tinkamą blukio paruošimą, atgabenimą ir padovanojo jį šventei 2014 ir 2015 m.“, – pasakoja muziejaus darbuotoja.

To paties panevėžiečio iniciatyva blukio vilkimo paprotys atgaivintas Vilniuje 2011 m., Panevėžyje – 2012-aisiais, Anykščiuose – 2013-aisiais.

„Šiemet Lietuvos etnografijos muziejuje visas besibaigiančių metų negeroves blukiui bus galima perleisti gruodžio 28-ąją, o nusikračius slegiančios naštos bus galima lengvai ir džiugiai pasitikti 2026-uosius“, – šviesių, sėkmingų, sveikų ir laimingų metų linkėdama pokalbį užbaigia V. Olechnovičienė.

Nuo Kalėdų iki Trijų Karalių

• Laikas nuo Kalėdų iki Trijų Karalių seniau vadintas Šventvakariais. Tai buvo poilsio ir linksmybių laikotarpis. Žmonės nedirbo ūkio darbų, jaunimas žaisdavo įvairius linksmus žaidimus, persirengėliai vaikščiodavo po kaimus linksmindamiesi ir burdamiesi. Tai būdavo metas patinkančią antrąją pusę susirasti.

• Naujieji metai – laukiama kalendorinė šventė, dar nuo seno apsupta burtų ir magijos. Naujųjų metų dienos išvakarėse, panašiai kaip per Užgavėnes, taip pat buvo persirengiama įvairiomis gyvulių kaukėmis, einama per kaimą ir linkima gerų ateinančių metų. Buvo vaizduojama senų metų kova su naujaisiais, ją laimėdavo pastarieji.

• Visi stengdavosi į naujus metus įžengti be skolų, susitvarkę namus, kad ir ateinantys metai būtų sėkmingi ir tvarkingi.

• Senųjų metų išvarymą vaizdavo ir kaladės vilkimas per kaimą, užvežant ją į kiekvieną kiemą. Vežantieji buvo persirengę ir dainuodavo. Visur apvalkioję kaladę sudegindavo, tai reiškė Didžiosios gyvatės, gadinusios ir gėrusios saulę, sudeginimas.

• Žmonės tikėjo, kad kaip sutiksi ir praleisi Naujuosius metus, tokie ir bus ateinantys metai. Todėl visi stengėsi būti linksmi, nerūpestingi ir geranoriški. Šiandien šis tikėjimas išlikęs, todėl sutinkant Naujuosius taip pat linksminamasi su draugais, linkima gerų, sveikų, sėkmingų, turtingų ateinančių metų.

• Pradėję švęsti per Kūčias, Saulės sugrįžimo šventę lietuviai baigdavo švęsti sausio 6-ąją – tuo metu diena jau būna pailgėjusi per vieną gaidžio žingsnį. Šią šventę krikščionybė sutapatino su Trijų Karalių švente.

Saulės išlaisvinimas

Etnologė Pranė Dundulienė, lygindama lietuvių kelmo deginimą (mušimą) su kitų Europos tautų analogiškais papročiais, teigė, kad po žiemos saulėgrįžos, tuo tamsiu laiku tarsi nupuolama prie pat kelmo, arba blukio, šaknų, todėl reikia iš naujo pakilti į viršų. Ji aiškino, kad kelmo deginimas suvoktinas kaip būtybės, dažniausiai gyvatės, kuri buvo pavogusi saulę, naikinimas. Tad išleidžiame saulę, išvaduojame ją ir taip prikeliame pasaulį. Jei blukis gali simbolizuoti blogį arba velnią, kyla klausimas, kuo čia dėta saulė? Įvairių tautų mitologijoje teigiama, kad saulę įkalina velnias, o Dieviškasis Kalvis sudaužo kalėjimą ir ją išleidžia. Tas metas kaip tik ir yra Kalėdos. Tuomet prasideda naujas gyvenimas. Tai sietina ir su pagrindiniu indoeuropiečių mitu.

Pagal wikipedia.org inf.