rašytoja

Kad ir kokie įdomūs ar nuobodūs būtų klausimai, visuomet didesnis dėmesys skiriamas atsakymams. Atsakydamas (ir klausdamas, žinoma, bet šįkart ne apie tai) žmogus tarytum išsiduoda – jis beveik visuomet įsileidžia į savo vidų, pasako daug daugiau, negu tik atsako į tai, ko buvo paklaustas. Gali, pavyzdžiui, klausti, kokia jo ar jos mėgstamiausia spalva, ir čia staiga išners skaitytos knygos, savivertės laipsnis, savitas požiūris (į klausimą, klausiantį ir apskritai gyvenimą), tapybos žinios, dabartinė nuotaika, užgniaužtos svajonės, malonus ar nelabai praeities įvykis, humoro jausmas, net kokios nors ne visuomet tokios akivaizdžios charakterio savybės. Dar įstabiau, kad kitas pašnekovas galbūt atsakys ir pasakys visai kitus dalykus. Gal pasakys tą patį – net nežinia, kaip iš tiesų įdomiau. Ir čia tik vienas klausimas! O jei jų būtų, tarkime, 28? 

Septintoji kasmetinė Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija skirta rašytojai Agnei Žagrakalytei.

Birutei Pūkelevičiūtei labai nepatiko senti. Kartais ji moteriškai pasiguosdavo, kad matyti save veidrodyje nemalonu. Kai Lietuvoje susitikome, jai buvo maždaug 73-eji. Žinoma, rašytoja, vertėja, režisierė, aktorė jaunystėje buvo tikra gražuolė, linksma, guvi, charizmatiška, tad matyti veide raukšles ir blėstantį žavesį buvo skaudu. Tačiau, žvelgiant iš šalies, ji tebebuvo žavi, maloni, gyvybinga šypsena žaižaruojanti pagyvenusi dama. Birutės charakteris nerodė jokių senatvės ženklų: Maironio namuose įvyko keletas jos kūrybos vakarų, susirinkdavo klausytojų pilnutėlė salė, ateidavo kauniškių draugių iš gimnazijos laikų, o rašytoja viena atlaikydavo visą programą: kalbėdavo, skaitydavo savo kūrybą, atsakydavo į klausimus.