Tačiau štai čia ir prasideda tie klausimai, į kuriuos atsakymo verta paieškoti išsamiau.

Todėl vis dėlto nusprendžiu temos nenumesti. Tačiau kuo toliau į šią mados ir kūno stereotipų raizgalynę, tuo mažiau logikos ir daugiau įvairiausių lozungų, baimių, grasinimų ir susirūpinimo, suveliančių mano šiaip jau labai aiškią nuomonę šiuo visuomeniškai opiu klausimu. Atidžiau pasigilinus paaiškėja, kad mados industrijos ir visuomenės argumentai remiasi visiškai egoistiniais motyvais, todėl kokio nors objektyvumo tikėtis būtų gan naivu. Taigi, jūsų patogumo ir savo aiškumo dėlei, pabandysiu tuos samprotavimus sugrupuoti į sistemą.

Istorinė apžvalga

Mados normatyvumo sąvoka – vienas iš pamatinių jos ontologinių apibrėžimų. Mados tikslas yra nurodyti (ar, tiksliau, primesti) tam tikrą idėją (išreikštą per formą, siluetą, spalvą, derinį, audinio pasirinkimą ar pan.), kuri tampa sektinu ir siektinu idealu – ar bent priimtinu ir mėgdžiotinu pavyzdžiu – didžiajai visuomenės daliai. Nesvarbu, kad tas pavyzdys yra tik laikinas (laikinumas yra kitas mados ontologinio apibrėžimo parametras), ir dar nesvarbiau, kad tas pavyzdys pritaikomas tik nedidelei aptariamos visuomenės daliai – idėjos ekskliuzyvumas ir nuolatinės visuomenės pastangos tą idealą pasiekti sudaro mados reiškinio dinamikos esmę.

Ar bent jau taip buvo tolimame XX a., kai mada karaliavo ant podiumų, jos ekskliuzyvines idėjas ekskliuzyviškai transliavo tik mados žurnalai (ir dar truputį „Fashion TV“), o kiekvienas eilinis save madingu laikantis pirkėjas galėjo bent truputį jaustis mados auka, nes privalėjo aukoti nemažai savo laiko ir finansų tam, kad sugebėtų sekti paskui tas nuolat besikeičiančias mados tendencijas. Mados žurnalai diktavo grožio kanonus gan tiesmukiškai, atviru tekstu teigdami, kad „šį sezoną būtina įsigyti pieštuko formos sijoną iki kelių, karoliukais siuvinėtą palaidinę ir roplio odos rankinę“ (šį pavyzdį išgalvojau, bet teksto stilistikos – tikrai ne).

Vis dėlto grožio idealų paieškos žmoniją vargino gerokai anksčiau, nei atsirado grožio žinovų titulus besisavinantys madų žurnalai. Apie tai, kas yra grožis, samprotavo dar senovės graikai, kurie šią sąvoką susiejo su gėrio kategorija. Kalokagatija – tai grožis plius gėris, sąvoka, nusakanti tam tikrą egzistencijos harmoniją, kuria ir vadovavosi kultūringieji Vakarų civilizacijos protėviai. Jų moterys – grakščios tarsi stirnos, o vyrai – tvirti, raumeningi, šiandien sakytume – sportiško kūno sudėjimo.

Reuters nuotr.

Vėlesniais amžiais grožio idealai patyrė įvairių transformacijų, kurios dažniausiai priklausė nuo aplinkos. Štai viduramžių gražuolė – išblyškusi, žalsvos spalvos oda, liekna ir nukreipusi žvilgsnį į dangų, mat per pusantro tūkstančio metų, kiek truko viduramžiai, Europą vargino karai, maro epidemijos, mažiausiai vienas klimato atšalimas ir nuolatinis maisto trūkumas. Renesanso epochos grožis – putlus, vaiskus ir sotus, nes dėl atrastų ir užkariautų naujųjų žemių (ir stabilizavusis klimato pokyčiams) europiečiams pagaliau pradėjo užtekti tiek pinigų, tiek maisto. Vėlesniais laikais grožio idealai keičiasi greičiau, bet jie visada susiję su tam tikra visuomeninio gyvenimo filosofija: štai, pavyzdžiui, romantizmo laikotarpiu madinga išsidraikę, garbanoti plaukai ir dukslūs drabužiai, kuriuose kūno formos neakcentuojamos, o labiau interpretuojamos; realizmo epocha fiksuoja sočias, išpuoselėtas buržuazijos formas ir perkarusius, alkanus bei suvytusius valstiečių ir darbininkų kūnus.

Tik XX a., masiškai išplitus mados žurnalams, o mados industrijai virtus viena svarbiausių pramonės šakų, formuojasi liekno kūno kultas. Iki šiol aukščiausiu jo pakilimo tašku buvo galima laikyti praėjusio amžiaus 9-ąjį dešimtmetį, vadinamąją supermodelių erą, kai devynios moterys: Linda Evangelista, Christy Turlington, Cindy Crawford, Naomi Campbell, Tatjana Patitz, Stephanie Seymour, Claudia Schiffer ir galbūt kiek mažiau girdėtos Yasmeen Ghauri ir Karen Mulder – karaliavo tiek ant mados podiumų, tiek mados pasaulyje apskritai.

Estetikos idealai šiandien

Šiandien, visuotinio korektiškumo, demokratijos ir rūpinimosi visų emocine ir psichikos gerove laikais, lieknumo standartas, vyraujantis madoje jau daugiau nei 30 metų, kelia labai daug nepatogių klausimų. Juos užduoda tiek nepatenkinti vartotojai (labiau vartotojos), nepajėgiantys sėkmingai lygiuotis į podiumo modelius, tiek patys modeliai, kurių lieknumas industrijai nuolat atrodo nepakankamas, tiek įvairios sveikatos priežiūros tarnybos ir dėmesingi piliečiai, besirūpinantys visuomenės gerove ir klestėjimu. Pandemijos laikotarpis, kai visas pasaulis buvo uždarytas namuose prie televizorių ekranų ir dėl to neišvengiamai prikaupė kiek daugiau apvalumų, nei norėjosi, dar labiau užaštrino mados nejautrumo kūnų įvairovei problemą ir privertė pagaliau imtis seniai skausmingos įtraukumo (angl. inclusivity) temos. Ant podiumų pagaliau išvydome apkūnesnių, moteriškų formų modelių, besimėgaujančių jiems pagamintais aukštosios mados drabužiais, o mados žurnalai krykštavo apie mados demokratiją ir naujai atsiveriančias galimybes visiems pamilti save tokios formos ir apimties, kokios esame.

Francois Guillot. Reuters nuotr.

Pastebėtina, kad mados įtraukumo tematikoje šiuo metu vyrauja trys pagrindinės problemos: rasės, amžiaus ir svorio klausimai, kurių aktualumas sprendžiamas nevienodai. Rasinės įvairovės problemą mada bando išspręsti jau labai seniai – ryškiausia figūra čia yra, be abejo, temperamentingoji N. Campbell, „juodoji pantera“, žymiausias savo laikmečio juodaodis modelis, kurios, kaip teigiama „Wikipedijoje“, uždarbis reklamos srityje vis tiek niekada neprilygo tam, kurį gaudavo jos baltaodės kolegės. Kartu su kitais dviem juodaodžiais modeliais Iman ir Betham Harrison dar 2013 m. Naomi pasirašė atvirą laišką pasaulines mados savaites organizuojantiems asmenims, kuriame apkaltino rasizmu aukštosios mados namų dizainerius, nesamdančius podiumų pasirodymams juodaodžių modelių. Šiandien rasių įvairovė mados pasaulyje yra gerokai didesnė – daugumoje mados žurnalų galima išvysti įvairiausių spalvų veidų ir kūnų, o Europoje vykstančiose mados savaitėse net nustatytos modelių kvotos – dalyvaujantys dizaineriai privalo samdyti tam tikrą skaičių ne baltaodžių modelių drabužiams demonstruoti (JAV tokios taisyklės kol kas nėra).

Diskriminacijos amžiaus pagrindu, dar vadinamos eidžizmu (angl. ageism), klausimo aktyviai ėmėsi patys senjorai ir senjorės taip pat jau gan senokai. Pradėję nuo tinklaraščių, o vėliau įvaldę ir socialinius tinklus, dabar jie renka milijonines paties įvairiausio amžiaus auditorijas, o tie patys mados žurnalai, kuriuose 40-mečių nuotraukas anksčiau buvo galima išvysti tik daug pasiekusių įžymybių interviu skyreliuose, šiandien mielai kviečia žilaplaukius nuomonės formuotojus netgi į fotosesijas (ir jų yra gerokai daugiau nei mūsų šalyje pažįstama ką tik Anapilin iškeliavusi Iris Apfel).

Kitų išvaizdos ypatumų atžvilgiu mados pasaulis taip pat jau senokai yra tapęs stebėtinai tolerantiškas, net marga odos spalva, būdinga specifine odos liga – baltme – sergantiems žmonėms, neatbaido nei dizainerių, nei fotografų, nei prekių ženklų. Tačiau, prasidėjus bet kokiai diskusijai apie kūno normatyvumus madoje, centre atsiduria vienas vienintelis klausimas – kūno svoris.

Ši tema išlieka jautri ir skausminga, nepaisant jokių įtraukumo lozungų. Podiumų susižavėjimas moteriškomis formomis truko vos porą sezonų, o Miuccia Prada apskritai skėlė akibrokštą, pačiame įtraukumo vajaus įkarštyje pasiūliusi seniai užmirštą pažeminto liemens liniją 2022 m. pavasario–vasaros kolekcijoje. Mados ekspertai ėmė baimintis ir dėl heroin chic sugrįžimo – būtent ši išvaizdos tendencija praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje sukėlė skandalingą krizę, kai daugybė modelių turėjo badauti, kad galėtų dirbti savo darbą, nes industrijos profesionalams visos merginos, pradedant L. Evangelista ir baigiant Luisel Ramos ir Isabelle Caro, buvo per storos (pastarosios dvi merginos – žinomiausi nuo anoreksijos mirę modeliai).

Mados portalai šiandien baiminasi, kad įtraukumas tapo besitraukiančia tendencija, ypač kai kalbame apie svorį. Rasinės įvairovės įtvirtinimas taisyklėmis, senjorų aktyvumas ir vadinamosios „sidabrinės ekonomikos“ (senstančios Vakarų visuomenės rezultato) augimas užtikrina, kad šių sričių mados įvairovės greitu laiku neturėtume pritrūkti. Tačiau svorio atžvilgiu prognozės – absoliučiai niūrios: apvalumai ir vėl krinta iš mados žaidimo.

Žvelgiant pro racionalumo prizmę, toks įtraukumo formų selektyvumas gali būti paaiškintas su tam tikra logika – skirtingai nei rasę ir amžių, svorį kontroliuoti yra įmanoma, todėl jo svyravimai lyg ir gali būti kvestionuojami. Kitaip tariant, tiek amžius, tiek rasė yra daugmaž pastovūs dydžiai, kurių koreguoti – beveik neįmanoma. Be to, net jei dizaineriui ir labai svarbu, kokio amžiaus ir odos spalvos modelis demonstruoja jo drabužį, pačiam drabužio pagaminimui tai neturi beveik jokios įtakos – svarbiausia čia modelio kūno apimtis ir svoris. Vadinasi, jei ketinama demonstruoti plius dydžio drabužį, jis turi būti siuvamas pagal konkretų modelį, kuris jį dėvės ant podiumo. Standartinio supermažo dydžio modelis greičiausiai tiks bet kuriai pasirinktai manekenei.

Kodėl taip sudėtinga, paklausite, kad mažesnio dydžio drabužius siuva pagal bet ką, o didelius – būtinai pagal konkretų asmenį?

Mažo dydžio atsiradimas pramonėje

Gali pasirodyti keista, bet būtent taip ir yra. Šią problemą tyrinėjęs Italijos mokslininkas Paolo Volonté teigia, kad lieknumo tironija mados industrijoje įsigalėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai aukštąją madą pamažu išstūmė gatavi drabužiai, o tradiciškai namudinius (namuose siuvamus) siuvinius Europoje pakeitė masinės gamybos produkcija. Joje įsigalėjo drabužių dydžių sistema, labai supaprastinusi fabrikų siuvėjų darbą ir paspartinusi drabužių gamybą ir pardavimus. Tai ne tik sumažino gamybos išlaidas, bet ir leido taupyti audinius, paliekant mažiau atliekų, supaprastino patį produktą – mažesnė pasirinkimų įvairovė, susieta su konkrečiu dydžių skaičiumi, reikalauja mažiau medžiagų ir mažiau siuvėjų darbo. Be to, tai leido supaprastinti dizaino procesą, nes reikalingų drabužio lekalų, arba iškarpų, skaičius sumažėjo ir juos buvo galima gaminti pagal tam tikrą algoritmą, remiantis vienu originaliu, baziniu, modeliu. P. Volonté teigimu, šios priežastys lemia ekonominę dydžių sistemos standartizavimo naudą. Tačiau algoritmiškas dydžių apskaičiavimas tik iš vieno bazinio modelio turi savo specifiką, kuri ir nulemia industrijos nelankstumą didesnių dydžių atžvilgiu.

Naomi Campbell. Scanpix nuotr.

Esmė – šis veiklos modelis užbrėžia viršutinę dydžio ribą, t. y. didesnio dydžio kūnams toks algoritmas netinka. Iki 44 dydžio (europietiška matavimo sistema) proporcingas (algoritmiškas) originalaus modelio didinimas nekelia jokių rūpesčių, tačiau kūnai, patenkantys į skalę virš jo, ima per daug dramatiškai skirtis, kad jiems būtų galima taikyti kokį nors universalų modelį. Vienų stambesnių moterų – didesnė krūtinė, kitų – sėdmenys, trečių – pilvukas ar storesnės rankos. Kitaip tariant, reikia gaminti bent tris skirtingus bazinius modelius, o tai, savaime suprantama, kainuoja, visų pirma, dizaino požiūriu, o jau paskui – ir gamybos, ir audinio sunaudojimo aspektu.

Linda Evangelista. Scanpix nuotr.

Taigi, sako P. Volonté, lieknumo įvaizdis nėra industrializacijos ir mados industrijos veiklos priežastis, o jos padarinys – įvesdama dydžių sistemą, mada pati save apribojo. Lieknumo idealas neatsirado iš niekur, priversdamas mados sistemą sumažinti dydžių skaičių ir įvairovę. Priešingai, jis užaugo kartu su mados industrija, kuri buvo technologiškai nepasiruošusi gaminti didesnių dydžių drabužius ir apsiribojo keletu mažų. Tai įvyko dviem būdais. Pirma, industrija, veikiama vidinės paskatos gaminti mažų dydžių drabužius, natūraliai plėtoja komunikaciją, kurioje orientuojamasi į savo gaminamus, t. y. mažus, dydžius. Antra, dydžių standartizacija grįstoje sistemoje turėti standartinį, t. y. mažo dydžio, kūną tampa svarbiu profesiniu reikalavimu modeliams. Taigi pramoninė mados sistema reklamuoja savo gaminamą produkciją ant mažų dydžių kūnų, nes būtent tokius drabužius gamina, o kultūriniame kraštovaizdyje, kaip jį pavadina P. Volonté, plinta vis daugiau lieknesnių nei dauguma moterų vaizdiniai. Jie įsitvirtina kolektyvinėje vaizduotėje, ir vualia – nepraeina nė 50 metų, o 32 dydžio lieknumas jau tapęs idealu. P. Volonté nuomone, vadinasi, lieknumo siekis nėra kultūrinė tradicija, kurią mados industrija iš kur nors perėmė, tai yra kartu su pačia industrija suklestėjusi ir su įvairiais jos elementais (technologijomis, žmonėmis, skoniais, vaizdais) susipynusi praktika, tapusi simboline vertybe ir dėl to įgavusi tironijos pobūdį. Kitaip tariant, mados sistemos praktika, jei ji nesikeis iš esmės, neturi jokių galimybių atsisakyti šio lieknumo idealo.

Claudia Schiffer. Scanpix nuotr.

Kita vertus, nereikia jokių Italijos mokslininkų, jog pastebėtume, kad ant liekno, pakabą primenančio kūno drabužis atrodo gražiau, tačiau ne visai todėl, kad mūsų akis yra įpratusi prie lieknumo ar kad lieknumas šiandien yra grožio idealas. Vadinamosios pakabos figūros modelis paprastai nekonkuruoja su drabužiu, o jį papildo ar net išryškina jo savybes. Tuo tarpu apvalesnės kūno formos ne tik užpildo visas drabužio ertmes, bet ir konkuruoja su juo savo tūriu, kitaip sakant, nukreipia dėmesį nuo gaminio į dėvintįjį. Nors tai sunku paaiškinti logiškai, supermodelio demonstruojamas drabužis atrodo sukurtas ir pasiūtas geriau nei ant apkūnaus asmens. Kitaip tariant, vadinamosios pakabos formos modelis išryškina drabužį, neblaškydamas žiūrovų dėmesio savo figūra.

Cile, ar jūsų nejaudina jūsų papildomi kilogramai? Jie – ne papildomi. Jie – atsarginiai.

   

Įdomu, kad vyriškų drabužių madoje čia minima dydžių standartizacijos problema neaktuali, nes vyriški drabužiai visada buvo gaminami įvairių formų ir dydžių kūnams, – sako Lauren Downing Peters, knygos „Mada iki plius dydžio: Kūnai, išankstinės nuostatos ir industrijos gimimas“ (Fashion Before Plus-Size; Bodies, Bias and the Birth of an Industry) autorė. Didžiosios Britanijos ir Amerikos siuvimo žurnaluose nuo pat XVIII a. iki XX a. pradžios siuvėjai giriasi savo sugebėjimais sukurti novatoriškas lekalų gamybos sistemas, kurios tinka net stambiausiems vyrams. Pateikiama 200 (!) skirtingų dydžių kostiumų, kuriuose atsižvelgiama į skirtingas proporcijas. „Ši kūnų įvairovė buvo vertinama ne kaip problema, o kaip galimybė pademonstruoti amatininko meistriškumą“, – teigia L. D. Peters. Todėl nebuvo sukurtos standartinio vyro kūno ir storo vyro kūno dydžių kategorijos. Siuvėjai, ypač priklausantys aukščiausio lygio meistrų lygai, visuose kūnuose matė netobulumų: kupra, skirtingo aukščio klubai ar atsikišęs pilvas – į viską buvo žiūrima vienodai, kaip į disproporcijas, kurias jų siuvimo galia galėjo ištaisyti. XX a. pradžios reklamose galima aptikti raginimų vartotojams atvykti į siuvimo ateljė ir patirti, kas tai yra „tobulai priglundantis drabužis“. L. D. Peters teigia, kad toks mąstymas vyriškų drabužių gamybos srityje išlieka ir šiandien. „Vyrai mūsų visuomenėje sulaukia daugiau atlaidumo dydžio atžvilgiu, dydis dažnai gali būti galios ar pasididžiavimo simboliu, o tam tikrais atvejais – net atletiškumo sąlyga (pavyzdžiui, amerikietiško futbolo žaidėjai ar sumo imtynių kovotojai), – sako L. D. Peters. – Kaip ir visada, moterims taikomos moralės normos kūno atžvilgiu yra griežtesnės.“

Scanpix nuotr.

Svorio kontrolė ir savivertė

Nesąmonė, sako mano kolegė Milda, žurnalistė ir tarptautinių reikalų ekspertė. Ar esi girdėjus, jog patys dizaineriai nesutinka, kad jų drabužius demonstruotų apkūnesni modeliai? Tikrai, tokių kalbų vis pasigirsta mados pasaulyje. Tokias pasisakymais mėgo švaistytis ekscentriškasis Karlas Lagerfeldas, kuris pats gyvenimo pabaigoje suliesėjo maždaug 35 kg, mat nusprendė, kad turi žūtbūtinai tilpti į tuo metu „Christian Dior“ mados namams dirbusio Heidi Slimane kuriamus drabužius. Laikydamasis dr. Jeano-Claude’o Houdret rekomenduotos griežtos dietos (jos didelę dalį sudarė dietinės kolos gėrimas), dizaineris pasiekė užsibrėžtą tikslą ir net parašė apie tai knygą (pavadintą labai paprastai – „Karlo Lagerfeldo dieta“, išleistą prancūzų k. 2002 m. ir netrukus išverstą tiek į vokiečių, tiek į anglų k.).

Kontroliuoti savo gaminio viešą įvaizdį siekia ir kiti dizaineriai bei prekių ženklai. Mados žurnalistikos vadovėlio autorė Julie Bradford aprašo mados tinklaraštininkės Susannos Lau, žinomos jos tinklaraščio Style Bubble vardu, istoriją: 2009 m. į ją kreipėsi Škotijos dizainerės Pam Hogg atstovai, reikalaudami, kad Style Bubble išimtų nuotrauką, kurioje Susanna dėvi šios dizainerės kurtą katės kostiumą (catsuit), nes tai esanti bloga reklama. Susanna įsižeidė dėl to, kad buvo palaikyta netinkamo dizainerės reklamai statuso asmeniu, tačiau atvejis iškalbingai liudija, kad kolegė Milda teisi – mados pasaulis nelinkęs rinktis žodžių, kai kalba eina apie estetiką, statusą ar su jais susijusius lūkesčius.

Susannos atveju smūgis buvo suduotas labiau jos ego – beje, tai paskatino ją toliau plėtoti savo veiklą ir sukurti vieną žinomiausių mados tinklaraščių Europoje. Tačiau kūno svorio klausimu daugybė moterų toli gražu nėra tokios atsparios viešai kritikai. Įvairiausi autoriai ir atliekami tyrimai teigia, kad dauguma mūsų vartojamų žiniasklaidos priemonių, nesvarbu, ar tai būtų podiumai, žurnalai ar įrašai socialiniuose tinkluose, suabsoliutina lieknumo (ypač moterų) kategoriją ir prilygina ją grožiui. Tai neabejotinai kenkia daugelio moterų savivertei. Remiantis mokslo tyrimų publikavimo platformos „ScienceDirect“ atliktu tyrimu, „moterys, susiduriančios su idealizuoto kūno įvaizdžiais, perima medijose propaguojamus liekno kūno modelius ir siekia nerealaus grožio standarto, o tai gali sukelti gėdos jausmą, nepasitenkinimą kūnu ir prastą nuotaiką, nesugebant pasiekti tokio kūno tipo“. Tyrimų duomenimis, JAV 91 proc. moterų nepatenkintos savo kūnu, o 58 proc. koledžo amžiaus merginų jaučia spaudimą būti tam tikro svorio. Jungtinėje Karalystėje beveik pusė visų 20–25 metų moterų yra nepatenkintos savo kūnu, o 35–40 metų amžiaus grupėje šis skaičius išauga beveik iki 60 proc.

Bendro ekspertų sutarimo, kas kaltas dėl šio masinio nepasitenkinimo savimi, iš esmės nėra. Vieni kaltina socialines medijas, visų pirma „Instagram“ platformą, į kurią kasdien įkeliama daugiau nei 80 mln. nuotraukų, daugelį jų patobulinus įvairiais integruotais filtrais. Tai išgalvota pasakiško gyvenimo vizija, kurianti tobulumo iliuziją, sako Pia Guerrero, JAV įsikūrusios svetainės Adiosbarbie.com įkūrėja. Jos nuomone, mados žurnalų ir reklamų kuriamas tobulo kūno iliuzijas demaskuoti lengviau, o socialinių tinklų žvaigždės naudoja manipuliavimo programėles, kurių kuriami vaizdiniai yra tokie tikroviški, kad apgauna mūsų budrumą ir kuria „neįgyvendinamą normalumą“: „Mes patikime, kad matome tikrus žmones, ir įtikime, kad tapsime laimingesni, jei būsime tam tikros išvaizdos. Negalėdami pasiekti to grožio idealo, tampame nelaimingi.“

Toks nepasitenkinimas, kylantis dėl neatitikimo priimtam – liekno! – grožio idealui tiesiogiai veikia savivertę. Jane Cunningham, Britishbeautyblogger.com žurnalistė, sako, kad į ją kreipiasi jaunos merginos, ašarojančios iš beviltiškumo ir bejėgiškumo, nes negali suderinti savo išvaizdos su tuo, kas, jų manymu, yra gražu. „Esame ant labai, labai rimtos problemos slenksčio. Vlogerių ir „YouTube“ pasaulis sukūrė iškreiptą, homogenizuotą grožio idėją be jokios įvairovės ar tikrovės. Merginos ten turi neoninio baltumo akis ir absoliučiai nepriekaištingą odą. Prekių ženklai reklamuoja ir platina šiuos vaizdus, kurie labai toli nuo realybės. Visuomenė praranda bet kokią grožio įvairovės perspektyvą ir prisideda prie nerimą keliančio dismorfijos augimo“, – baisisi J. Cunnigham.

Bandau prisiminti savo jaunystę – tikrai taip, norėjosi kitokių apimčių, kitokių proporcijų, ir apskritai patraukliausia kūno dalis atrodė smegenys, tik bėda, jų grožio įvertinti nebuvo kaip. Šiandien su savo žemišku pavidalu esu iš esmės susitaikiusi, tačiau savivertės problemos iš tiesų išliko. Daugiausia frustracijos, beje, kelia adekvačiai tinkančių drabužių paieškos parduotuvėse, kai didžiausio aptikto dydžio drabužis braška per siūles, o užsisegti užtrauktuką prilygsta žygdarbiui. Kaip sako viena puiki mano draugė, Lietuvos parduotuvėse greitai galima pasijusti drambliuku. Įžūliai manau, kad būtent tai yra vienas iš pagrindinių savivertės traumavimo faktų, tikrai reikšmingesnių nei mados pasaulio kanonai ar socialinių medijų veikėjai.

Scanpix nuotr.

Tuo tarpu mados komentatorė ir buvusi „i-D“ žurnalo redaktorė Caryn Franklin mano, kad visa atsakomybė dėl grėsmingai iškraipyto grožio suvokimo tenka mados industrijai: „Ji galingesnė nei kinas, televizija, sportas ir meno pasauliai kartu, nes užima skonio formavimo lyderystės poziciją moteriškumo, modernumo, aktualumo srityse, formuojant jaunų merginų siekius ir idealus, tačiau mados industrija dar turi pati suvokti savo poveikio jaunoms merginoms svarbą.“

Dabar pasijuntu visiška iškasena – kūno formos yra ateities siekių ir idealų sąraše? Rimtai? Mano laikais ateities siekiai buvo susiję su karjera, šeima, troškimu nuveikti ką nors gyvenime, dėl ko galėtum didžiuotis arba, kaip sakė mano disertacijos konsultantė, save gerbti. Kūno formos į tą sąrašą niekada niekaip nepateko…

Mados pasaulio reikšmingumu šios grėsmės akivaizdoje abejoju ne aš viena. Su C. Franklin visiškai nesutinka ir dvi Vilniaus licėjaus absolventės (viena esama ir viena būsima). Mados industrijos normatyvai aktualūs tada, kai bandai įsigyti drabužį, – čia ir prasideda įvairiausi iššūkiai, nes drabužiai siuvami pagal kažkokius nelabai realiai egzistuojančius standartus, sako abi S dydžio, bet labai skirtingų figūros tipų merginos. Jų nuomone, kūno apimčių ir grožio normos žymiai agresyviau propaguojamos kitose medijose, visų pirma kine (filmuose ir TV serialuose). Čia kūnų įvairovės aptikti beveik neįmanoma (nebent pačiuose naujausiuose filmuose), o pagrindinė žinutė svorio klausimu formuojama gan paprastai: apkūnūs veikėjai parodomi arba kaip nevykėliai, arba nemalonūs, kvaili tipai (pvz., Homeris Simpsonas arba Hario Poterio dėdė Vernonas Durslis atgrasūs savo apkūnumu; nors malonus, bet beviltiškas profesorius Šermanas Klampas, vaid. Eddie Murphy filme „Išprotėjęs profesorius“) ar net nusikaltėliai (Oswald Cobblepot-Pingvinas 1992 m. Timo Burtono filme „Betmenas“). Visas šias savybes jungiantis personažas figūruoja ir viename estetiškai patraukliausių pastarojo meto filmų „Kopa“ (2021 m.) – baronas Vladimiras Harkonnenas, blogio imperijos valdovas.

Scanpix nuotr.

Nevykėlių kontekste galima paminėti ir Bridžitos Džouns (Bridget Jones) personažą to paties pavadinimo filmuose – kova su svoriu buvo tapusi ne tik jos, bet ir ją vaidinusios aktorės Renée Zellweger kankyne. Kitas labai dažnas naratyvas – nutukusio personažo „išgijimas“ ir „atsivertimas“ iš niekam tikusio į žavų, kurio būtina ir beveik vienintelė sąlyga – svorio numetimas. Tipiškiausias pavyzdys – serialo „Draugai“ herojės Monikos transformacija, pateikiama „prieš“ ir „po“ principu (storulė apsirijėlė Monika paauglystėje ir žavi XS dydžio niujorkietė šiandien). Pažymėtina, kad tokio tipo reprezentacijos jau yra sulaukusios internautų dėmesio – egzistuoja ne vienas „blogiausiai storumą reprezentuojančių filmų“ sąrašas, kur filmų kūrėjai kaltinami skatinantys fatfobiją ir net raginama priimti šio pobūdžio vaizdavimą reguliuojančius įstatymus. Taip, laikai labai pasikeitė nuo tada, kai apkūnaus klasioko pravardė Storas buvo vartojama ne tiek patyčioms, kiek faktui konstatuoti.

Juoda spalva lieknina tik iki 56 dydžio. Toliau gali pagelbėti tik leopardinės tamprės.

Psichologė Karen Young, tinklalapio HeySigmund.com įkūrėja, mano, kad turime sukurti naują grožio sampratą – „grįstą ne idealu, o savęs meile, mėgavimusi maistu ir atvira grožio diskusija, nevedančia į griežtą grožio apibrėžimą“. Tai nereiškia, kad turėtume liautis aptarinėti grožį apskritai: žmonėms natūraliai būdingas grožio troškimas – ar gamtoje, ar mene, ar dar kur nors. K. Young nuomone, kurti grožio sampratą yra motinų užduotis: „Mes turime sukurti grožio modelį, kurį galėtų kopijuoti jauni žmonės. Juk vaikams jų mamos natūraliai atrodo gražios, nesvarbu, ar jos lieknos, ar aukštos, ar ne, jie meilę ir saugumą suvokia kaip grožį. Taigi kodėl mes save ribojame griežtomis sąvokomis?“

Neturiu psichologinio išsilavinimo ar pakankamai žinių, kad galėčiau kompetentingai ginčytis su K. Young, bet puikiai prisimenu savo vaikystę – niekada, jokią akimirką iki pat paauglystės, man išvis nekilo jokių klausimų apie mano mamos grožį. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie savo vaikus – šios temos niekada neprireikė aptarti. Gal mes tiesiog keista šeima?

Tuo tarpu mados komentatorė C. Franklin tvirtina, kad nesveikai lieknų jaunų modelių įvaizdis tiek išplitęs, kad yra tapęs „jaunų, pažeidžiamų merginų“ priimtinu idealu. Turime mesti iššūkį šiems mados propaguojamiems nepasiekiamiems kūno idealams, nes tyrimai rodo, kad jie labai susiję su kūno įvaizdžio nerimu“, sako psichologė.

Gal einu išgerti mėtų arbatos, nes smegenys nebepakelia tokio didelio visuotinio jautrumo.

Ar tikrai galima žaibiškai išspręsti svorio problemą

Savotiška perteklinio svorio interpretacija pastebima Brazilijos dizainerės Karoline Vitto 2019 m. projekte, apie kurį informuoja dizaino ir architektūros žurnalas „Dezeen“. „K. Vitto drabužiai pabrėžia riebalų rinkes, kurias moterims rekomenduojama slėpti“ – skelbia leidinio antraštė. Londono karališkojo dizaino koledžo absolventės magistro laipsnio projektas susideda iš septynių skirtingų modelių – nuo kelnių ir sijono iki korseto, kurie įvairiai pabrėžia tradiciškai slepiamus moterų kūno linkius, riebalų perteklių ant juosmens, pilvo, šlaunų ir rankų. Tačiau tvarstymo principu sukurta kolekcija vis dėlto nesužavėjo „Dezeen“ skaitytojų – komentaruose vyrauja pasišlykštėjimas demonstruojamais modeliais ir susirūpinimas sveikatos problemų, kurias signalizuoja antsvoris, ignoravimu.

Beje, dizainerė žurnalui teigė, kad šios kolekcijos idėją jai pasufleravo platus juosmenį suspaudžiantis diržas, kurį ji įsigijo Brazilijoje. Gaminys taip suspausdavo kūną, kad oda suformuodavo riebalų raukšles tiek juosmens viršuje, tiek apačioje, ir reikėdavo rengtis specialius apatinius, kurie jas paslėptų.

K. Vitto minimas diržas – viena iš populiarių antsvorio problemą „lengvai“ galinčių sureguliuoti priemonių, reklamuojamų internete. Shapewear, arba figūrą formuojantys apatiniai, daugelio stilistų rekomenduojami kaip akimirksniu tobulą formą suteikianti priemonė, privaloma visoms raudonuoju kilimu bet kokiame renginyje ketinančioms žingsniuoti damoms. Internete pilna vaizdo įrašų, kuriuose formuojančius apatinius ir su jais pasiekiamus rezultatus išdidžiai demonstruoja įvairiausių formų ir apimčių merginos šviečiančiais iš laimės veidais, nes tilpo į išsvajotą suknelę. Ši įspūdinga transformacija man visada kelia klausimą – ar įsivaizduojame, ką tokie drabužiai, suspaudžiantys figūrą net keliais dydžiais, daro mūsų kraujotakai? Liūdniausia būna aptikti į figūrą formuojančius apatinius besibrukančią 38 dydžio merginą. Jūsų, jaunime, žiniai, ankstesniais laikais tai buvo visiškai vidutinis dydis – tikriausiai todėl jis ir šiandien vadinasi M, medium. Tokio dydžio merginoms nereikia jokių shapewear, joms tiesiog reikia kokybiškų apatinių (siaubas, tuoj pradėsiu skųstis koks netikęs šiais laikais jaunimas, o tada jau – viskas, tik pensija ir sodo darbai).

Scanpix nuotr.

Rimtesnių leidinių rekomendaciniuose tekstuose atsargiai užsimenama, kad formuojantys apatiniai neskirti dėvėti kasdien, tačiau apskritai madai nerūpi jūsų kūnas, vienintelis mados industrijos troškimas yra parduoti. „Pirmas akivaizdžiausias dalykas, kurį reikia prisiminti, – mados industrija nesirūpina mūsų sveikata, – sako L. D. Peters. – Pramonė nori, kad pirktume. Ji kuria mados tendencijas, skatinančias mus jaustis nesaugiai, kad norėtume pakeisti save ir savo išvaizdą padedant madai ir taip daugiau pirktume.“

Galbūt lieknumas ne taip ir blogai

Vis dėlto gal palikime mados industriją nuošalyje ir, prieš pasmerkdami mados siekius akcentuoti superlieknumą ir užmėtydami supuvusiais kiaušiniais visus kitaip manančius, pažvelkime į dydžio problemas iš kitos pusės.

Plius dydis nurodo ne tik pilnesnę figūrą – dažnai per didelis svoris yra kitų problemų indikacija. Nutukimas susijęs su daugybe rimtų sveikatos sutrikimų, todėl ignoruoti to nereikėtų. Vienas iš mane labiausiai sukrėtusių iliustratyvių pavyzdžių buvo viename medicininiame tekste atrasta informacija apie tai, kad nutukusių asmenų vidaus organai palaipsniui suriebėja ir dėl to praranda dalį savo funkcinių gebėjimų. Riebalais aptekusios kepenys ar inkstai, pripažinkime, žymiai kraupiau nei tiesiog riebaliukai po oda, kurių su metais vis tiek yra linkę atsirasti, ypač, deja, moterims.

Pats anti-body-shaming judėjimas apskritai yra baisu, nusprendžiame abi su Milda. Jis tiesiog pateisina apsileidimą ir nesirūpinimą savimi, nes juk „reikia priimti save tokį, koks esi“. Nedrąsius mano bandymus aptarti apvalesnių formų įžymybes, kurioms papildomi kilogramai netrukdo nei vesti TV laidas, nei dainuoti ar vaidinti spektakliuose, nei režisuoti ar net dirbti mados srityje, žurnalistė ryžtingai atremia klausimu į dešimtuką: „Tačiau ar jos – laimingos?“

Galiausiai sutariame, kad laimės pojūtį, ko gero, apsprendžia ne tik svoris, o kūno formas dažnai lemia ne tik gyvenimo būdas ar maitinimosi įpročiai, bet ir paveldimumas. Turbūt visi esame girdėję nuoskaudas tų, kurie, atrodo, storėja vien pažvelgę į maistą, ir pavydžius jų atodūsius žvelgiant į tuos, kurie gali sukirsti dramblį vienu prisėdimu, o atrodo visada perkarę lyg koks Andrius Tapinas.

Reuters nuotr.

Laimėti kovą su genais nebūtinai pavyks, bet galima bent jau pabandyti. Tačiau genetika – ne vienintelis dalykas, apsprendžiantis mūsų svorio padėtį gyvenimo vingiuose. Labai nemažai svarbos čia tenka ir šeimoje išugdytiems maitinimosi ir maisto pasirinkimo įpročiams – tiek kalbant apie kokybę, tiek apie kiekybę. Ar teko girdėti apie maistu savo meilę išreiškiančias močiutes? Jos taip myli savo anūkus, kad verčia juos valgyti kas dvi tris valandas, ir šiukštu neleidžia palikti lėkštėje nė vieno kąsnelio. Tokių pažįstu pati, ir ne vieną. Tikėtina, kad būtent tokie anūkai vėliau labai lengvai tampa imlūs nekokybiško maisto pagundoms, ir dideliais kiekiais.

Plius dydis neretai susijęs ir su priklausymu vienai ar kitai socialinei klasei. Kažkur internete teko aptikti populiariosios psichologijos temai priklausantį komentarą, kad jei esi įpratęs maistu matuoti savo sėkmę, vadinasi, ateini iš žemesnės socialinės padėties – tokios, kur skanėstai buvo pagrindinis apdovanojimas (nes kitokiam tiesiog nebuvo galimybių). Tačiau šiandien, kai tai suvokiame, juk galime tuos įsišaknijusius įpročius bandyti pakeisti ir šventę švęsti nebūtinai su kepsniais ir tortu – galbūt geriau su šampanu ir brangiu sūriu (nes brangaus galėsime mažiau sau leisti).

Kolegė Milda į šį klausimą žiūri visai kitaip. „Kuo aukštesnei socialinei klasei žmogus priklauso, tuo didesnį spaudimą jis patiria būti lieknas. Pavyzdžiui, Vokietijoje išvis jokios karjeros gali nesitikėti padaryti, jei nebūsi lieknas“, – užtikrintai sako žurnalistė. Ginčytis nė nebandau, nes nesu gyvenusi Vokietijoje, tačiau pokalbį ir šį tekstą jau laikas baigti ir norisi ko nors pozityvaus. Tai, man pačiai netikėtai, virsta mini pamokslėliu, kurį čia pat žemiau ir matote.

Siekiantiems būti liekniems

Taigi svarbiausia žinutė – nors ir pateikiama gale (nors tai tikriausiai yra bloga žurnalistika) – labai paprasta: sprendžiant bet kokius gyvenimo klausimus, galvą reikėtų laikyti ant pečių ir ja adekvačiai vadovautis. Jei kūno svoris kelia nerimą – pradėk nuo savęs ir savo organizmo pažinimo, mitybos stebėjimo, blogų įpročių atsekimo, nervų sistemos koordinavimo, judresnio gyvenimo būdo. Taip taip, žinau – „Mylėk save“ pasakyti labai paprasta, tačiau tai nebūtinai yra lengva. Jei tai – apie tave, bandyk suprasti, kodėl nemėgsti savęs. Ar gali pabandyti tai pakeisti? Gal valgai dėl to, kad patiri daug streso, nerimo ar kokio kito nemaloniai tave iš vidaus griaužiančio jausmo, kurį bandai pamaitinti? Gal nekokybišką maistą įpratai vartoti tėvų namuose – galbūt, jei vis dar ten gyveni, reikėtų surengti edukacinių valandėlių visai šeimai? Galbūt reikėtų pasitikrinti skydliaukę – ji reguliuoja viso kūno hormoninę sistemą ir, jei sutrinka, tai turi padarinių. Ar prisimeni, kad judėjimas – pagrindinis dalykas? Jei kasdien nepajudi bent valandą daugmaž intensyviai, pradėti reikėtų būtent nuo to. Jei nueiti 10 tūkst. žingsnių per dieną neturi laiko – nesijaudink, nauji duomenys rodo, kad užtenka ir 7 tūkst. Dar gali atsisiųsti „Walk15“ programėlę – su ja ne tik rinksi žingsnius, bet ir gausi nuolaidą vaisiams ir daržovėms parduotuvėje (bent taip man pasakojo studentai – vis pamirštu ją išbandyti. Dabar jau tikrai reikės parsisiųsti). Žinoma, būtinai priimk save tokį (ir tokią), koks ar kokia esi, bet galbūt ties tuo nesustok ir siek būti geresne savo versija. Visų pirma dėl savęs, o ne dėl kokio nors idealo ar drabužių dydžio (juk jie skiriasi priklausomai nuo prekių ženklo, tai visi esame patyrę).

O mados pramonė su savo kvailomis normomis gali eiti šunims šėko pjauti, kaip sakydavo mano išmintingoji močiutė Aldona.