Atsargos karininkas ir informacinių karų ekspertas Aurimas Navys teigia, kad ši situacija yra dvejopa: atsakingas temos svarstymas stiprina visuomenės atsparumą ir skatina veikti sprendimų priėmėjus, tačiau yra ir „tamsioji“ pusė – neatsakingas, rėksmingas tuščiažodžiavimas kelia sumaištį ir sėja baimę, kas naudinga tik mūsų priešininkams, labai aktyviai darantiems tą patį.

Šviežias pastarojo varianto pavyzdys – Lietuvoje didelio susidomėjimo susilaukusi amerikiečių leidinio „Newsweek“ publikacija, kurioje svarstytos neva realiausios „fronto linijos“ kariniame NATO konflikte su Rusija.

– „Trečiasis pasaulinis“ – populiari tema Vakarų žiniasklaidoje. Pateikiami įvairiausi scenarijai. Toks temos eskalavimas prisideda prie mūsų atsparumo ar kaip tik jį menkina?

– Pirmiausiai, ši tema yra daug „voliojama“ žiniasklaidoje dėl elementarios priežasties – žmonėms rūpi jų saugumas ir paveikti emocijų jie noriai „klikina“ tokias antraštes. Šiai pagundai pasiduoda net autoritetingiausi leidiniai. Neseniai „The Wall Street Journal“ tėškė skambią antraštę iš serijos „Ar trečias pasaulinis neišvengiamas?“.

Taigi, kalbame apie komercinę reiškinio pusę. Bet yra ir galimas teigiamas efektas. Jei visuomenė tuo susirūpina, demokratinių šalių politikai taip pat priverčiami judėti ir imtis veiksmų. Kalbėti apie grėsmes būtina, tik geriau ne tokiomis rėksmingomis frazėmis, verčiančiomis žmones įsivaizduoti miestų gatvėmis riedančius tankus ir iš dangaus krentančias bombas. Reikia kalbėti apie konkrečias grėsmes, o ne piešti apokaliptinius paveikslus.

– Koks jūsų siūlomas metodas? Kokias, jūsų žodžiais, konkrečias grėsmes reikia akcentuoti?

– Pirmiausiai, jei jau kalbame apie „trečiąjį pasaulinį“, išaiškinti kaip ir kuo tai pasireiškia. Dabar kuriamas Antrojo pasaulinio pavyzdžio vaizdas, kad tai bus visuotinis konvencinis karas, įtraukiantis visas svarbiausias pasaulio valstybes. Mes iš tiesų gyvename karo sąlygomis ir turbūt galima sakyti, kad „trečiasis pasaulinis“ jau vyksta. Tačiau ne toks, kaip vaizduojama. Šiandien vyksta pasaulinis informacinis karas ir jei mes patys save „bombarduojame“ emocingomis antraštėmis, mes patys save pripratiname ir atbukiname.

Rengiama daugybė „ekspertinių diskusijų“, kuriose kalbama dėl kalbėjimo. Vienintelis siekis – patraukti į savo dėmesį.

Nepaisant to, kaip jau minėjau, kalbėti apie tai reikia, nes grėsmė reali. Rusija ir jos sąjungininkės tikrai norėtų sugriauti laisvąjį pasaulį, nes pačiame jo buvime mato egzistencinę grėsmę sau.

Taigi, reikia kalbėti konkrečiai apie tai, kokiais būdais Rusija prieš mus kariauja. Fantazuoti apie milžiniškus tankų mūšius yra „gražiau“, bet iš tiesų reikia kalbėti apie tai, kas vyksta dabar. O dabar be informacinio puolimo Rusija vykdo hibridinį – teroristinį karą. NATO vadovo marko Ruttės žodžiais, per šiuos metus Europoje įvykdyta apie pusantro šimto su Rusija siejamų diversijų ir sabotažo aktų. Štai konkretūs karo veiksmai ir būtent apie juos mes turime kalbėti ir aiškinti, kaip ir kodėl tai vyksta.

Tuo pat metu privalome užduoti klausimą, o ką konkrečiai darome mes? Pavyzdžiui, visi aprašė, kaip neva kinų laivas nutraukė komunikacijos kabelius Baltijos jūroje. Ir? Aprašė ir viskas. O kur klausimas: ką mes į tai? Daug kam nepatinka Donaldo Trumpo retorika, bet jo komanda bent jau aiškiai pasakė, ką konkrečiai ketina šiuo klausimu daryti – smogti Rusijos „šešėliniam laivynui“.

– Iš esmės, žiniasklaida tą ir daro – kelia jūsų minimus klausimus. Daro tai, jūsų nuomone, netinkamai?

– Deja, žiniasklaidoje dažnai pasigendu racionalaus diskurso, o tai jau, galima sakyti, rodo profesionalumo stygių. Rengiama daugybė „ekspertinių diskusijų“, kuriose kalbama dėl kalbėjimo. Vienintelis siekis – patraukti į savo dėmesį, visai neieškant konkrečių atsakymų. Gryna demagogija – „klikbaitas“. Šitaip yra sumenkinama iš tiesų svarbi tema. Puikiai suprantu, kad žiniasklaidoje negali dirbti visų sričių žinovai, bet atvirai sakant, kartais erzina, kai redakcijos paveda sudėtingus klausimus uždavinėti žurnalistams, nesuprantantiems atsakymų. Tai ne Lietuvos problema – globalus reiškinys. Suprantu, kad tam yra tam tikros objektyvios priežastys ir visai nemenkinu žiniasklaidos. Tik noriu priminti, kad be kitų misijų, jūsų darbas yra šviesti, edukuoti visuomenę.

Aurimas Navys/Asmeninio arch. nuotr.

– Ar susipažinote su neseniai publikuota „Newseek“ medžiaga apie neva būsimas fronto linijas? Lietuvoje ji sulaukė didelio skaitytojų dėmesio. Kaip vertinate jūs?

– Tas pats „klikbaitas“ per instinktyvaus žmonių saugumo poreikio dirginimą. Publikacija tokia bloga, kad net nėra prasmės ją kritikuoti. Perskaitai, kaip Rusija „pasiruošusi kariauti 1600 km ilgio fronte“, pasijuoki ir toliau nebeskaitai. Pripaišyta iš piršto laužtų žemėlapių, kur „fronto linijomis“ pažymėti tiesiog pasienio su Rusija ruožai. Žodžiu, tai – kvailystė, „geltonoji“ spauda ir pagalba priešui kuriant informacinį „triukšmą“.

– Jūs esate vienas iš „Visuomenės informacinio saugumo agentūros kūrėjų“ ir skaitote paskaitas apie informacinį karą, saugumą, propgandą ir atsparumą tokio pobūdžio grėsmėms. Ar žmonės domisi šia tema? Kiek lietuviai yra raštingi informacijos „atsijojimo“ atžvilgiu?

– Kalbant apie susidomėjimą, galiu pasakyti tiek, kad spalį ir lapkritį paskaitas skaičiau kiekvieną darbo dieną, o kartais ir du kartus per dieną. Patikslinsiu, kad tai labiau mokymai, o ne paskaitos. Mane labiausiai džiugina, kai po porą valandų trunkančių mokymų matai, kad žmonės „atsimerkia“, ima aiškiau vertinti bendrą vaizdą. Dauguma žmonių mąsto antraštėmis, o aš jiems neaiškinu, ką jie turi galvoti, bet mokau nustoti aklai tikėti tuo, ką sako kiti ir galvoti savo galva. Gyvename informacinio pertekliaus eroje ir žmonės ima be svarstymų priimti tai, kas sakoma žiniasklaidoje, atsirinkdami informaciją ne vertinant faktus, o vadovaujantis principu „patinka – nepatinka“. Mano pastangos skirtos tai pakeisti.

Patys atsakote į savo klausimą, jei tik pagalvojate, o ne atkartojate politkų ir „ekspertų“ lozungus. Politikai pasakys bet ką, kad tik nereikėtų dirbti.

Pavyzdžiui, dažnai išgirstu klausimą: ar tikrai Rusijos armija jau pasiruošusi užpulti NATO? Atsakau kontrklausimu: o kur dabar Rusijos kariuomenė? Naaa… Ukrainoje… Tai kaip jūs patys manote? Pasiruošusi ji mus pulti ar ne? Naaa… ne… Štai matote? Patys atsakote į savo klausimą, jei tik pagalvojate, o ne atkartojate politikų ir „ekspertų“ lozungus. Politikai pasakys bet ką, kad tik nereikėtų dirbti. Ir jie puikiai moka kalbėti, jie yra viešųjų ryšių profesionalai. Štai ką tik pareigas pradėjusi eiti krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė paskelbė apie pirmuosius savo darbo rezultatus – pasirašytas susitarimas dėl vokiškų tankų pirkimo. Viešpatie, juk šie darbai pradėti net ne jos pirmtako, o dar prieš jį dirbusio ministro! Nesiduokite aklai vedžiojami už nosies – vertinkite faktus, mąstykite kritiškai ir gausite tikrus atsakymus.

– Grįžtant prie informcinio „triukšmo“ ir „trečiojo pasaulinio“ temos eskalavimo: išdėstykite realią padėtį jūsų akimis. Kaip jūs pats raginate, trumpai ir konkrečiai.

– Pirma – vyksta hibridinis ir teroristinis karas. Antra – mes stingame priemonių atsakyti į grėsmes. Pirmiausia privalome nustatyti reikiamas priemones, jų kainą ir kaip greitai galime jas įgyti. Iš to seka trečia – problema, kad kol kas darome atvirkščiai – skiriame pinigus ir tada galvojame, ką už juos pirkti. Ketvirta – ruoškimės ne žodžiais, o veiksmais. Jei esi pasiruošęs, priešas kelis kartus pagalvos prieš puldamas. Penkta ir svarbiausia – ugdykime visuomenės kritinį mąstymą. Tai – valstybinio mąsto uždavinys.