Atslinkus 1942–1943 m. žiemai, jį pasiekė žinia, kuri kiekvienam dukterį mylinčiam tėvui yra baisesnė už bet kokią vokiečių ar japonų invaziją. Ši naujiena, kad mažoji jo mergaitė užaugo, jam ir buvo pranešta.

Svetlana (1926–2011) buvo tėvo numylėtinė, kuriai jis dažnai demonstruodavo švelnius jausmus priešais fotoobjektyvą. Jis mėgo ją laikyti ant rankų (arba pasisodinti ant kelių) bei kartoti, kokia ši panaši į jo paties motiną Keke (1856/1858–1937), tačiau dabar iš jį pasiekusios informacijos buvo galima spręsti, kad raudonoji caraitė pradėjo domėtis priešingos lyties atstovais ir netgi susirado „rimtą“ gerbėją.

Kaplerių giminės atstovas Aleksejus Jakovlevičius (1903–1979) buvo daugiau nei dviem dešimtmečiais už Svetlaną vyresnis semitų kilmės kino kūrėjas. Jis prisidėjo kuriant mokslinės fantastikos komedijas „Leninas spalyje“ („Lenin v Oktiabre“, 1937) ir „Leninas 1918-aisiais“ („Lenin v 1918 godu“, 1939), tad Josiui buvo gana neblogai pažįstamas. Aleksejus buvo užmezgęs rimtų santykių ir su kitomis moterimis, tačiau tai jam netrukdė linksmai leisti laiką. Jis buvo išsilavinęs, išvaizdus, matęs pasaulio ir turėjo ką papasakoti bei gebėjo bendrauti su labai skirtingų amžiaus grupių žmonėmis, tad galima teigti, jog Aleksejus turėjo visas savybes, reikalingas jaunoms merginoms vilioti.

Jaunystės laikais Josius ir pats buvo nemenkas pasileidėlis, tačiau žinios apie dukters asmeninį gyvenimą jį klaikiai įsiutino. Jis įsiveržė į Svetlanos apartamentus (ko anksčiau beveik nedarydavo) ir pareikalavo atiduoti visas jai skirtas Aleksejaus meilės žinutes. Kiek vėliau jis auklės akivaizdoje skėlė dukteriai kelis antausius priekaištaudamas, kad „vyksta toks karas, o ši sau dulkinasi“.

„Kvaiša, nejaugi nematai, kiek moterų aplink jį sukasi?“ – dukrai pamokslavo Kremliaus šeimininkas (kiek vėliau, Svetlanai grįžus iš ugdymo įstaigos, jis suplėšė visus Aleksejaus meilės laiškus ir nuotraukas).

Atslinkus 1943 m. pavasariui, linksmasis Romeo (jis jau buvo pradėjęs girtis esąs „artimas caro aplinkai“) buvo suimtas, nuteistas už antisovietinę agitaciją ir išsiųstas penkeriems metams į Vorkutos lagerį „kurti“ filmų apie amžinojo įšalo žemę (atlikęs bausmę ir grįžęs į Maskvą, jis vėl buvo suimtas bei nuteistas dar penkeriems metams).

Svetlana buvo visais atžvilgiais priklausoma nuo savo tėvo, tad susitaikė su esama padėtimi, tačiau jų santykiai jau niekada nebebuvo tokie, kaip anksčiau.

Beveik visą dešimtmetį Svetlana tikėjo, kad jos motina Nadežda Sergejevna (1901–1932) mirusi nuo ligos, tačiau prieš pat romaną su kino kūrėju jai į rankas pateko britiško žurnalo „The Illustrated London News“ numeris, iš kurio ji sužinojo, kad jos motina veikiausiai nusižudžiusi.

Pirmasis vienturtės dukters meilės nuotykis su į tėvus tinkančiu plevėsa turėjo įsiutinti Josifą Visarionovičių, tačiau net ir visa tai buvo niekis, palyginus su tuo, kiek problemų tėvui kėlė jos vyresnysis brolis Vasilijus (1921–1962).

Vasilijus taip pat mėgo linksmintis, o slenkant metams vis labiau klimpo į alkoholizmo liūną. Jis perėmė buvusius tėvų namus, vadinamąjį Zubalovo vasarnamį, ir pavertė juos nesibaigiančių išgertuvių, šokių ir seksualinių orgijų vieta, kuri labai greitai pritraukė daugybę svetima sąskaita linksmintis mėgstančių plevėsų (kino žvaigždes, baleto šokėjas, kariuomenės ir nomenklatūros atstovus bei kt.).

Nors žmona Galina (1921–1990) jam jau buvo pagimdžiusi būsimąjį režisierių, sūnų Aleksandrą Vasiljevičių (1941–2017), Vasilijus retai kada būdavo blaivas. Įsisiautėjęs jis dažniausiai arba mušdavo savo vaiko motiną, arba išsitraukęs šaunamąjį ginklą imdavo pleškinti į sietynus, o kadangi buvo dar ir lakūnas, neretai, prisilakęs su draugais, sėsdavo prie lėktuvo šturvalo ir leisdavosi į kelionę.

Įpusėjus 1943 m. pavasariui, atrodė, kad Vasilijaus linksmybės gali greitai baigtis, mat per vieną „girtą“ skrydį, mėtant bombas pramogai, buvo užmuštas nekaltas žmogus (jis, pasak ekspertų, buvęs dargi SSRS didvyris), o ir Kremliaus šeimininką pasiekusi žinutė iš paties dokumentinių filmų režisieriaus Karmenų giminės atstovo Romano Lazarevičiaus (1906–1978). SSRS valdovui kino kūrėjas pranešė, kad jo sūnus pulkininkas atvirai paleistuvauja bei girtuokliauja ir netgi lenda prie jo žmonos. Netrukus SSRS oro pajėgų vadas Novikovų giminės atstovas Aleksandras Aleksandrovičius (1900–1976) gavo Josiaus įsakymą atleisti Vasilijų iš užimamų pareigų, tačiau raudonojo caraičio pažeminimas ilgai netruko. Po kelių mėnesių jis vėl buvo paaukštintas ir dūko fronte lakstydamas automobiliu.

Pasak Josiaus įsūnio Artiomo Fiodorovičiaus (1921–2008), Vasilijus giliai širdyje buvęs geraširdis, dvasingas ir švelnus jaunuolis, o jo sesuo Svetlana tvirtinusi, kad tai motinos mirtis siaubingai sukrėtusi ir galiausiai palaužusi vyresnįjį brolį.

Vaikų elgesys gal ir neteikė Josiui džiaugsmo, tačiau viena jo atžala galiausiai įgijo didžiojo Vado prielankumą.

Daugelį metų niekinęs savo bei Jekaterinos Svanidzės (1885–1907) sūnų Jakovą (1907–1943), vieną dieną Josius išgirdo, kad šis, būdamas vokiečių nelaisvėje, užšokęs ant spygliuotos vielos, kuria tekėjusi aukštos įtampos elektros srovė.

Šis sūnaus poelgis taip sužavėjo carą, kad jis įsakė paleisti iš įkalinimo įstaigos jo antrąją žmoną Juditą Isakovną Melcer (1911–1968).