– Pirmiausia, Ramūnai, klausimas jums. Ar trumpai galite papasakoti, kaip taip greitai pavyko rasti pagrobtą berniuką?

R. M.: Iš tiesų turbūt turime padėkoti visuomenei už aktyvią pagalbą, už skambučius, teikiamą informaciją. Taip pat labai gerai, kad tėvai greitai pranešė policijai. Įvertinę, kad tai didelis prekybos centras, greitai galėjome gauti geros kokybės vaizdo medžiagą, nustatėme moterį, kuri išsivedė vaiką, žmonės ją atpažino ir buvo gana nesudėtinga sužinoti, kur ji gyvena, nuvykti tuo adresu. Teko laužti duris. Vaikas buvo rastas kartu su pagrobėja.

– Pasirodė policijos paruoštas klausimynas tėveliams, skirtas išvengti tokių atvejų ateityje ar bent jau sumažinti jų tikimybę. Kodėl būtent dabar? Tai turbūt sutapimas, ar ne?

R. M.: Turbūt visi prisimenate, kai Vidaus reikalų ministerija inicijavo tokį projektą mokyklose, daugiau dėl narkotinių, psichotropinių medžiagų prevencijos. Šio projekto metu gimė idėja sukurti ir tam tikrą pagalbos priemonę tėvams, kaip jie gali pasitikrinti, ar jų vaikai yra saugūs. Šalia narkotinių ir psichotropinių medžiagų temos yra ir kitų įvairių temų, t. y. eismo saugumas, seksualiniai nusikaltimai, bendroji informacija ir nuorodos, patarimai, kur galima kreiptis. Tai tiesiog, kaip mes sakome, yra termometras pasitikrinti savo vaikų saugumą, ar vaikas saugus, ar tėvai teisingai viską supranta. Siūlome tėvams prisijungti, pasibandyti arba pagal atskiras temas, arba visą klausimyną ir sužinoti, ar tikrai jų vaikas saugus, ir jeigu ne, yra patarimų, nuorodų, ką jiems reikėtų daryti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Jūsų tarnyba patarimus tėvams išplatino šiandien (vakar, – „Kauno diena“), reaguodama į vakar dienos (užvakar dienos, – „Kauno diena“) įvykį. Galbūt galėtumėte paminėti pačius svarbiausius [aspektus], bazę ir nuo kelerių metų galima pradėti kalbėti su vaikais apie jų saugumą? Juk nesinori vaikui parodyti, kad tas pasaulis, į kurį jį atvedei, yra nesaugus.

I. S.: Kalbėti apie saugų elgesį viešoje erdvėje, namuose turime nuo tada, kai vaikas gali suprasti, kaip reikia saugiai elgtis. Tuoj pradės temti, prasidės lietūs, todėl su mokyklinio amžiaus vaikais svarbu pravažiuoti maršrutą [į mokyklą], pasižiūrėti, pasitarti, parodyt vaikui, kaip grįžti, susitarti, kad eina tik apšviestu keliu. Būtina pasikalbėti su vaikais apie reakciją į svetimus žmones, kaip reaguoti, ką sakyti. Kartu norisi kreiptis ir į visuomenę – jeigu matote verkiantį vaiką, jeigu matote, kad vaikas prašosi pagalbos, nelikite abejingi, atkreipkite dėmesį ir suteikite vaikui pagalbą. Man atrodo, apie saugumą reikia kalbėti visuomet, nekeliant baimės, streso, pasiruošus apie tai kalbėti, ne „ant karštųjų“. Vaikams diegti saugumo jausmą ir būtinybę rūpintis savimi tiek viešoje erdvėje, tiek namuose, man atrodo, būtina.

– Paminėjote mokyklą, gal galite išskirti dar kelias vietas, kur vaikų tyko didžiausi pavojai?

I. S.: [...] Kelias namo, kelias į būrelius, kitos zonos, kur vaikai juda – autobusai, troleibusai. [Svarbu pasakoti,] kaip saugiai pereiti gatvę ir, aišku, apie žmones aplinkui, kurie gali kalbinti gatvėje ar sustojus automobiliui. Kaip reaguoti, vaikams tikrai reikia pasakyti, nubrėžti ribas, kad niekas negali tavęs liesti, negali kalbinti, jei tu neprašai pagalbos, prašyti pasinaudoti telefonu. Tikrai yra ne vienas atvejis, kai iš vaikų atima telefonus. Matome, kaip vaikai keliauja ir žiūri į telefoną, o ne į erdvę aplink [...]. Vaikams svarbu priminti, kad reikia eiti, žiūrėti aplink, o ne į telefonus, ir rūpintis savo saugumu.

– Po pastarojo nusikaltimo pasirodė informacija, kad berniukas verkė, kai jį vedėsi. Man, kaip mamai, yra buvę situacijų, kai vaikas verkė, nes negavo kažkokio pirkinio, ir praeiviai nepuolė iš karto klausinėti, gal suprato, kokia yra situacija. Kur yra riba, kai jau reikia atkreipti dėmesį į svetimą vaiką, kuris nesijaučia gerai šalia suaugusiojo?

Po tokių situacijų turbūt kiekvienas turime padrąsinti savo vaikus nebijoti prašyti pagalbos.

R. M.: Turbūt gana sudėtinga įvertinti, vaiką pamačius tik kelias sekundes. Teisingai pasakėte, kartais savas vaikas verkia, rodo kaprizus ir tėvai kartais tikrai elgiasi su juo griežtai, netgi naudoja tam tikrą fizinę jėgą prieš vaiką, jį vedasi. Manau, vertinti reikėtų individualiai, jeigu įmanoma, paklausti paties vaiko, gal jis gali pasakyti, ar jis saugus, ar čia tikrai jo tėvai. Šiuo atveju, kiek žinau, moteris aplinkiniams sakė, kad yra jo močiutė, kad tai yra jos anūkas, todėl galbūt visuomenei ir nekilo klausimų, įvertino, kad tai yra savas vaikas, tiesiog besiožiuojantis, kaprizingas ir dėl to galbūt niekas neatkreipė dėmesio. Tačiau kalbant apie visuomenę, norėčiau pasidžiaugti, kad visuomenė tikrai tampa žymiai aktyvesnė, visuomeniškesnė. Pažiūrėkite, ir vakar (užvakar, – „Kauno diena“), pasirodžius šiai naujienai, kiek žmonių reagavo, dalijosi, prisiminė ir teikė informaciją policijai. Tikrai gavome labai daug skambučių, kas kur matė kažką. Informacijos gavome labai daug ir esame už ją labai dėkingi. Tai rodo, kad visuomenė keičiasi.

– O ar tai nerodo, kad vienas pagrindinių pagalbos šaltinių tampa feisbukas, socialiniai tinklai, kad jei išplatini nuotrauką, ji sklinda gerokai plačiau, nei galėtum įsivaizduoti?

R. M.: Iš tikrųjų, dingus vaikui, pasimetus kažkam, socialiniai tinklai tikrai gali būti gana didelė pagalba, nes sklaida yra tikrai gana didelė, žmonės tikrai greitai prisimena, ką jie matė, prisimena tam tikras aplinkybes, kurios kartais yra labai svarbios. Kartu labai svarbios yra ir vaizdo kameros, ir pačių tėvų operatyvi reakcija ir pranešimas. Šį kartą buvo labai svarbu, kad tėvai iš karto pateikė ir vaiko nuotrauką. Turbūt susideda daug aplinkybių, bet socialiniai tinklai yra tikrai nemaža pagalba.

– Pabaigai norėčiau iš jūsų abiejų išgirsti po svarbiausią patarimą ar kelis tėvams. Ką jūs savo vaikams esate pasakę svarbiausio? Kuo vadovautis, ką žinoti?

R. M.: Aš manau, apskritai turbūt svarbiausia kalbėtis su vaiku, paprastai, jam suprantama kalba aiškinti tam tikrus dalykus, negalvoti, kad vaikas nieko nesupranta. Vaikas irgi yra žmogus, asmenybė ir tikrai gana gerai supranta, jei tinkamai su juo kalbama. Pirmas žingsnis – atvirai, nuoširdžiai kalbėtis su vaiku ir aiškinti jam suprantama kalba svarbius dalykus.

I. S.: Po tokių situacijų turbūt kiekvienas turime padrąsinti savo vaikus nebijoti prašyti pagalbos. Jei papuoli į nelaimę ar kažkas nori tave vestis, drąsiai prašyk pagalbos šalia esančio suaugusio žmogaus.