– Jūs turite dešimt argumentų, kodėl viską reikėtų keisti. Tai pradėkime – koks yra pirmas argumentas? Ar Lietuvos ugdymo sistema yra kuo nors ypatinga, unikali, su ketverių metų pradiniu ugdymu?

– Pirmas įtarimas kilo, kad kažkas su mūsų sistema gali būti ne visai teisinga, kai pažiūrėjus į Vakarų pasaulio analizę, matome, kad šalys, turinčios geriausias švietimo sistemas, turi šešerių metų pradinį ugdymą, o ne ketverių. Ketverių metų trukmė dažniausiai taikoma Vidurinės Azijos šalyse, kai kuriose Arabijos šalyse ir keliose Europos šalyse. Šie duomenys kelia įtarimų, kad mūsų modelis gali turėti rimtų trūkumų. Pasigilinus, aiškiai matosi, kad pagrindinė priežastis yra ta, jog vaikai, mokomi vieno mokytojo šešerius metus, pasiekia geresnių rezultatų, nei pereidami prie dalykinės sistemos nuo penktos klasės. Vieno mokytojo modelis leidžia vaikams geriau įsisavinti turinį, stiprina jų psichologinę būseną, nei tuo atveju, kai vienuolikmečiai vaikai staiga pereina į didelę mokyklą ir turi prisitaikyti.

– Šie 11-12 metų vaikai, kurie dabar yra penktokai ir šeštokai, ar jie jau yra pasiruošę taip vaikščioti po klases, kaip dabar, keisdami mokytojus ir taip mokytis naujų dalykų?

– Tai yra ta pati patirtis, kurią pabrėžia Vakarų šalys. Pavyzdžiui, Estija perėjo prie šešerių metų pradinio ugdymo 1993 metais, Latvija – prieš maždaug 5-6 metus. Tai rodo, kad visas mūsų regionas realiai pasirinko šešerių metų modelį. Ir aš pats, turėdamas penktokę dukrą, tiesiog fiziškai matau to modelio tam tikrus trūkumus, kai per jauno amžiaus vaikams tai tampa dideliu iššūkiu. Tuomet vaikas ne tiek susitelkia į ugdymo turinį, kiek į gebėjimą suprasti sistemą ir prisitaikyti prie jos. Tai apsunkina kai kurių vaikų gebėjimą įsigilinti į tai, ko mes siekiame.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Pagrindinis dalykas, ką jums dabar pasakytų politikai ar kiti skeptiškai žiūrintys į pokyčius – ar yra pakankamai mokytojų, kurie galėtų mokyti vaikus ne tik nuo pirmos iki ketvirtos, bet ir iki šeštos klasės?

– Sutinku, kad švietime reikia pokyčius daryti labai atidžiai ir jautriai. Todėl mūsų siūlymas yra nedaryti to nacionaliniu mastu iškart, bet pradėti nuo pilotinių projektų, ieškant savanorių mokyklų, kurios sutiktų išbandyti šį modelį. Pirminiai pokalbiai su švietimo skyriais ir ekspertais rodo, kad galbūt yra miestų mokyklų, kurios mielai išbandytų šią sistemą, nes ji nėra tokia sudėtinga, kaip gali pasirodyti. Jei pradinė mokykla turi klasę, nuostabią mokytoją, ji tiesiog galėtų dirbti dar du metus, plečiant ugdymo turinį. Taip, mokytojai turėtų šiek tiek prisitaikyti, kaip ir ugdymo turinys, bet tai nėra toks pokytis, kurio nebūtų įmanoma įgyvendinti.

– Ar tai būtų įmanoma nacionaliniu mastu? Na, teko kalbėtis su mokyklų direktoriais, kurie sako, kad, pavyzdžiui, mokykloje yra tūkstantis vaikų, o tai reiškia, kad yra bent 4 tūkst. nuomonių – paties mokinio, tėčio, mamos ir, greičiausiai, brolio – apie tai, kaip reikėtų viską organizuoti ir turbūt nieko nekeisime.

– Tačiau jeigu tai pavyko Estijai, jei Suomija tai turi, jei Latvija tai turi, tai kodėl mes negalėtume pasikeisti? Manau, kad labai svarbu suvokti, jog svarbiausi yra vaikai, mokytojai ir jų tėvai. Jeigu matome, kad vaikams sunku, kad galime jiems ir jų tėvams padėti, tai mažiausiai, kas turėtų turėti tą jautrumą, tai politikas arba lyderis, priimantis teisę. Tai yra jo darbas. Mes turime savo vaikus, turime šeimas, kurioms yra nelengva, ir aš manau, kad jeigu jie sutiktų, jog tas modelis jiems padės, kodėl mes neturėtume jo įgyvendinti?

– Mes pakalbėjome apie pradinį ugdymą, bet kas vyktų toliau, kas būtų nuo šeštos iki dvyliktos klasės?

– Šie modeliai iš esmės nėra labai skirtingi. 6+3+3 yra labiausiai paplitęs modelis Vakarų pasaulyje. Šeši metai pradinio, trys – pagrindinio ir trys – vidurinio ugdymo. Svarbu pabrėžti, kad tokiu būdu sprendžiame bent penkias problemas vienu metu. Pirma, šalyje trūksta dalykinių mokytojų. Sumažindami spaudimą ir jų poreikį, išsprendžiame vieną iš pagrindinių problemų. Antra, pradinis ugdymas dažniausiai yra šalia vaikų – mokyklos yra kaimuose ir mažuose miesteliuose. Leisdami vaikams ilgiau mokytis šalia namų, sumažiname poreikį juos vežioti, stresą. Trečia, Lietuvos švietimo sistema turi keistų alogizmų. Pavyzdžiui, žmogus, baigęs progimnaziją, dar negali stoti į profesinę mokyklą. Jis turi eiti į gimnaziją ir tik dešimtoje klasėje apsispręsti, ar nori stoti į profesinę mokyklą, kas yra akivaizdi nesąmonė. Pagal 6+3+3 modelį, vaikas, baigęs devynias klases, galėtų nuspręsti, ar jis nori tapti gimnazistu, ar eiti į profesinį mokymą.

– Čia verta pabrėžti, kad profesinių mokyklų įvaizdis keičiasi. Tai nereiškia, kad jei kažkas yra negabus, eina į „profkę“. Dabar tai jau yra geras dalykas.

– Matosi pokytis didžiulis, valstybė investavo šimtus milijonų eurų į profesinį ugdymą. Jeigu pažvelgtume į tai, kas vyksta mažesniuose miesteliuose, kai vaikai eina į gimnaziją iki dešimtos klasės, paprastai pažangumas yra žemas, jie nėra suinteresuoti ir galiausiai dešimtoje klasėje išeina. Tada klasė sumažėja iki tiek, kad mokytojams neužtenka darbo krūvio. Tada turime nelogišką situaciją gimnazijose – vieni mokosi, nors nenori, o kiti nori, bet jiems nebėra mokytojų, kurie galėtų padėti.