Dažnai bendrauju su savo bičiule, gyvenančia JAV, kartais diskutuojame, nes nuomonės nesutampa. Bet vienu klausimu turime visiškai vienodą nuostatą. Pastaruoju metu lietuviai vis labiau perima amerikietiškąjį Helovyną, kuris ne tik neturi nieko bendro su mūsų kultūra, bet ir iškreipia visą mirusiųjų paminėjimo prasmę. Abi sutarėme, kad Padėkos dienos tradiciją perimti būtų kur kas vertingiau. Juk tiesa, kad nebemokame padėkoti ne tik už malonias gyvenimo smulkmenas, bet ir didelius, labai reikšmingus dalykus. Juk perimant kitų tautų ar šalių papročius juos galima papildyti savomis aktualijomis.

Barbarosa

Sulaužė šeimos įpročius

Pietavome su dukra ir anūkėle vienoje kavinėje. Viskas buvo labai skanu, bet pietūs baigėsi ašaromis. Reikalas tas, kad mano dukra savo mažylei neduoda saldainių. Tokia jos nuostata iki šiol nekėlė jokių problemų. Vaikas nežino, kas yra saldainiai, todėl jų nenori ir nenuodija savo organizmo. Kai baigėme pietauti, padavėja su grąža lėkštutėje atnešė saujelę saldainių. Vaikui suspindo akys. Mama neleido jų ragauti ir papriekaištavo padavėjai. Mergaitė apsipylė ašaromis, šeimos nuostatos buvo sulaužytos. O juk būtų užtekę viso labo paklausti mamos. Patarčiau kavinių darbuotojams pagalvoti apie tokius dalykus.

Irma

Kam skirtas telefonas?

Vis dažniau susinervinu, kai suprantu, kad žmonės nemoka naudotis telefonais. Kalbu ne apie senolius, kurie koncerte ar spektaklyje staiga išsitraukia grojantį telefoną ir garsiai praneša, kad negali kalbėti, nes yra renginyje. Mane nervina tie kiti, kurie telefone žiūri tinklalaides ir kitokius įrašus įjungę visą garsą. Ir daro jie tai autobusuose, traukiniuose, salėse, tiesiog bet kur, kur yra daug kitų žmonių. Netikiu, kad jie nėra girdėję apie ausines. Tiesiog visi aplinkiniai jiems neegzistuoja. Beje, paprastai, tokie žmonės lygiai taip pat visu garsu telefonu kalba su savo artimiausiais. Visi aplinkui girdi dialogą ir nenoromis jaučiasi nejaukiai, nes juk kiekvienam mūsų mama sakydavo, kad svetimų pokalbių klausytis nemandagu.

Arvydas