Pirmąją pokario vasarą Smiltynę dėl joje likusių minų ir kitokių karinės technikos liekanų buvo uždrausta lankyti.

Nutrūktgalviai berniūkščiai, kaip esu girdėjęs iš buriuotojo Osvaldo Kubiliūno, sugebėdavo persikelti per marias. Jie pirmieji ir aptiko vokiečių paliktas jachtas su kulkomis išvarpytais bortais ir nuniokotu takelažu. Šią žinią smalsuoliai paskleidė savo mokykloje (dabar Vytauto Didžiojo gimnazija).

Iš prieškario buriuotojų Klaipėdoje buvo likęs tik gimnazijos mokytojas, poetas Salys Šemerys (tikroji pavardė – Šmerauskas). Jo garsioji jūrinė jachta „Tegu“ per visą karą saugiai išbuvo angare Šventosios uoste. Atėję „išvaduotojai“ bemat ją apiplėšė – nulupo dvi tonas svėrusį švininį kylį. Padegus sandėlį, supleškėjo ir ten saugomi stiebai, takelažas, vidaus įranga.

Tuo metu Klaipėdos 1-joje gimnazijoje ką tik buvo pradėjęs mokytojauti ir kitas buriavimo entuziastas – Edvardas Ingaunis. Prieš karą jis buriavo vidaus vandenyse.

Pro S.Šemerio-Šmerausko ir E.Ingaunio ausis negalėjo praslysti jų auklėtinių parnešta žinia apie Smiltynėje rastas buvusio jachtklubo liekanas. Pasiilgę vėjo išpūstų burių palyginti dar jauni vyrai (Ingaunui – 32, Šemeriui – 47) ilgai nesvarstydami nutarė, kaip ir romėnas Pompėjus, jog „Plaukti būtina!“, ir ėmėsi žygių atgaivinti buriavimą Klaipėdoje.

Derėtis su valdžia ėmėsi jaunesnis ir ryžtingesnis E.Ingaunis.

Keista – miestas dar griuvėsiuose, kuriuos šalina belaisviai vokiečiai, naujos valdžios įstaigos vos pradėjusios veikti, tačiau pedagogo siūlymas atgaivinti buriavimą buvo palaimintas.

Jei legendos neklysta, esą E.Ingaunui net leidimas lankytis Smiltynėje buvo išduotas. Jau 1946 metų vasarį jis buvo paskirtas Lietuvos jūrų jachtklubo su filialu Trakuose viršininku.

„Lietuvos jūrų jachtklubas yra metodiniu centru mokomojo ir sportinio vietos bei vidaus vandenyse ir jūrų plaukiojimą vykdanti kūno kultūros ir sporto organizacija“ – taip, nors ir nelabai sklandžiai, valdžios buvo nusakomas jachtklubo statusas.

E.Ingaunio dukra Jūratė Kalvaitienė išsaugojo įdomų to meto dokumentą. Tai Kultūros ir sporto komiteto prie LTSR Ministrų Tarybos pirmininko A.Šimano išduotas įgaliojimas.

Jame lietuvių ir rusų kalbomis buvo rašoma: „Šiuo įgaliojamas Lietuvos TSR Jūrų Jachtklubo viršininkas drg. Ingaunis Eduardas, s. Felikso perimti Lietuvos TSR Jūrų Jachtklubo žinion vandens sporto reikmenis ir kitas priemones. Vietos partijos, komjaunimo ir kūno kultūros komitetai, vykdant minėtos sporto rūšies turto priėmimą, prašomos suteikti drg. Ingauniui Eduardui visokeriopą paramą“.

Gavęs tokį valdžios „mandatą“, E.Ingaunis pradėjo dairytis būsimų bendradarbių, su kuriais galėtų atkurti jachtklubą.

Bus daugiau.