Išduoti batų raištelius.

Maniakas šypsosi, nes puikiai žino, jog jis bus apglobtas rūpesčiu, dėmesiu jo geram maitinimui, miegui ir buičiai, kad nebereikės rūpintis kasdieniu duonos kąsniu, kad patalynė bus išskalbta jam pačiam nesušlapus savų baltų rankučių, tai ko nesišypsoti, ko nekrizenti. Ot sulaukėm laikų ir visi tylim, o juk visų nusikaltėlių dar neišgaudėm, kurie viską mato ir minteles vynioja apie ūsą.

Esu įsitikinęs, kad šio maniako elgesys neprabudo užvakar, vakar ar šiandien, o jis jau bujojo, galima sakyti, bent jau 20 metų ir jo aplinka turėjo pastebėti abejingumą šalia esančio gyvybei ar net kažkokius tai sadistiškus atvejus, į ką ta apinka turėjo atitinkamai reaguoti, o ne numoti ranka, apeliuojant, kad tai tik eilinis keistumas ar pan. Dabar, vot štai, žiūrint į to maniako tuščią žvilgsnį, o gal net ir kažkokį vaipymąsi, tai aiškiai matosi, jog turime reikalą su šių laikų skaudžia rykšte- gyvybės nuvertinimu iki nulio, ką rodo dabartiniai filmai, skaitm. kompiuteriniai žaidimai, ir mokyklos nesikišimu į vaikų auklėjimą. Sąrašas nepilnas.

Pakaks apie šitą išsigimėlį rašyti. Greičiau kiškit į kamerą iki gyvos galvos, čia viskas yra aišku.