„Revoliucijos nepriklauso nuo vieno žmogaus“, - savo šalininkams kažkada sakė Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas. Teisybė. Visgi, H.Chavezas nėra ir niekuomet nebuvo eilinė asmenybė.

Kelias į valdžią

Vargu ar kas galėjo pagalvoti, kad 1954 m. eilinių kaimo mokytojų šeimoje gimęs Hugo Rafaelis Chavezas Friasas pasuks į politiką. Juolab, kad pat Hugo svajojo būti dailininku ir beisbolo žvaigžde.

Visgi, nelengvi vaikystės skurdžiame kaime metai užgrūdino jaunąjį Hugo. Pirmasis rimtas jo gyvenimo pasirinkimas buvo šalies kariuomenė. Įstojęs į Venesuelos Karo akademiją sostinėje Karakase, H.Chavezas daug dėmesio skyrė hobiams, tarp kurių buvo pomėgis istorijai. Ypač H.Chavezą domino Simono Bolivaro asmenybė, taip pat jis žavėjosi Che Guevaros idėjomis.

Įkvėpimo H.Chavezas sėmėsi ir iš buvusio Peru prezidento generolo Juano Francisco Velasco Alvarado. Šis buvo įsitikinęs, kad kariuomenė turi ginti paprastų žmonių interesus, nes politinis elitas yra korumpuotas. Galiausiai, pažintis su Panamos prezidento Omaro Torrijos sūnumi suvedė jį su šios vidurio Amerikos vadovu, kurio žemės ūkio reformos padarė H.Chavezui didžiulį įspūdį.

Už tat dešiniųjų pažiūrų Čilės diktatoriaus Augusto Pinočeto H.Chavezas niekuomet nemėgo. Kartą jis sakė: „Būdamas su Torrija, tapau torrjistu, būdamas su Velascu – velascu, o su Pinočetu – antipinočetu“.

Tarnaudamas armijoje H.Chavezas piktinosi korumpuota jos vadovybe, taip pat korumpuotu politiniu elitu, kuris valdė šalį ir vartojo jos išteklius.

Venesueloje valdant prezidentui Carlosui Andrésui Pérezui kilus socioekonominei krizei Hugo pagaliau ryžosi perversmui, tačiau bandymas nebuvo sėkmingas. Po perversmo H.Chavezas buvo laikinai įkalintas. Po dviejų metų jis buvo paleistas į laisvę.

Keliaudamas po Lotynų Ameriką H.Chavezas ieškojo paramos, o grįžęs į tėvynę ėmė aršiai kritikuoti tuometinį šalies prezidentą Rafaelį Calderą ir jo neoliberalias reformas. Krizių išvargintiems žmonėms H.Chavezo idėjos, nors ir populistinės, patiko.

1997 m. H.Chavezo įkvėptas „Bolivarų judėjimas“ virto politine jėga, pavadinimu „Penktosios respublikos judėjimu“ („Movimiento Quinta Republica“).

Judėjimo nariai, taip pat ir Chavezas, suvokė, kad tiesesnis kelias į valdžią - rinkimai, o ne perversmas. 1998 m. H.Chavezas buvo pirmąsyk oficialiai iškeltas partijos kandidatu į prezidento postą, o po metų buvo inauguruotas šalies vadovu.

Filosofija ir politika

H.Chavezas save laikė demokratinės socialistinės revoliucijos šaukliu, tačiau niekuomet nebuvo marksistinio-leninistinio socializmo šalininkas.

Jis pabrėžė, kad Tarybų Sąjungos ir Kinijos socialistiniai modeliai stokoja demokratinio valdymo. Šios linijos H.Chavezas laikėsi nuosekliai. Net opozicinės valdžiai jėgos Venesueloje galėjo nekliudomai veikti, nors kritikai visuomet kaltino valdžią, jog ši neleidžia žmonėms rinktis alternatyvų.

Politikos analitikas Gregory Wilpertas, apibūdindamas H.Chavezo ideologiją, sakė: „Pagrindiniai Chavezo ideologijos sudėtiniai elementai – prioritetas švietimui, karinės ir civilinės valdžios vienybė, Lotynų Amerikos integracija, socialinis teisingumas ir nacionalinis suverenitetas“.

H.Chavezas atmetė ne tik marksizmą ir leninizmą, tačiau ir socialdemokratiją arba vadinamąjį Trečiąjį kelią. Tačiau G.Wilpertas pridūrė, kad jis taip niekuomet ir nepatikslino, ką reiškia jo skleidžiamas „XXI amžiaus socializmas“.

„Chavezas neapibrėžė, kas yra tas “XXI amžiaus socializmas„, išskyrus tai, jog šis socializmas apibrėžia laisvę, lygybę, socialinį teisingumą ir solidarumą. Taip pat jis visuomet teigė, kad jo kuriamas socializmas skiriasi nuo valstybinio socializmo“, - sakė G.Wilpertas.

H.Chavezas žavėjosi įvairiomis socializmo atmainomis Lotynų Amerikoje. Jis neslėpė, kad norėtų šio regiono integracijos, todėl palaikė glaudžius santykius su daugeliu regiono valstybių lyderiais.

Ne svetimos jam buvo ir Amerikos mąstytojų mintys, pavyzdžiui, Noamo Chomsky, pagarsėjusio JAV politikos kritiko. H.Chavezas savosios filosofijos ryšį su marksizmu apibūdino paprastai: „Aš nesu marksistas, tačiau nesu nusistatęs prieš marksizmą. Nesu komunistas, bet nesu nusistatęs prieš komunizmą“.

Naftos gavybos pramonė visuomet buvo Venesuelos ekonomikos varikliu. H.Chavezas suprato, kad neturėdamas stabilių pajamų į biudžetą negalės įvykdyti savo reformų.

„Ekonominis šalies kilimas prasidėjo tuo metu, kai vyriausybė 2003 m. perėmė savo žinion pagrindinę šalies naftos gavybos įmonę. Nuo tada šalies BVP beveik padvigubėjo“, - dėstė ekonomistas Markas Weisbrotas.

Visgi, pasak Iano Jameso, nacionalizacijos banga toli gražu nebuvo cunamis.

„Vyriausybė ir Centrinis bankas iki šiol valdo tokią pat dalį šalies ekonomikos, kokią valdė ir 1998 m. išrinkus H.Chavezą, o privatus kapitalas – apie du trečdalius“, - tvirtino ekspertas.

Vyriausybė negailėjo iš už naftos eksportą gautų pinigų. Dosniai remtos švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos sistemos, taip pat buvo organizuota plataus masto aprūpinimo būstu programa.

Pasak statistikos, didžioji dalis sektorių, kurie anksčiau buvo menkai finansuojami, gavo solidžias vyriausybės dotacijas.

Pavyzdžiui, išlaidos švietimui išaugo nuo 3,4 proc. BVP, kurie buvo prezidento Calderos metais, iki 5,1 proc. Sveikatos apsaugos – nuo 1,6 iki 7,7 proc., o skirtos lėšos aprūpinimui būstu – nuo 1 proc. iki 1,6 proc.

Galiausiai, skurdo lygis šalyje nuo 2000 m. buvusių 42 proc. 2006 m. sumenko iki 34 proc. Nors iki šiol apie 30 proc. Venesuelos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, ekstremalaus skurdo atvejų per H.Chavezo valdymo metus sumažėjo 72 procentais.

Užsienio politika: be užuolankų

Venesuelos užsienio politika Chavezo valdymo metais buvo perorientuota į Lotynų Amerikos regioną, skatinant regiono šalių socialinę ir ekonominę integraciją.

Ypač daug dėmesio H.Chavezas skyrė dvišaliams santykiams vystyti. Kartu su Brazilijos ir Argentinos vadovais jis braižė energetinio bendradarbiavimo planus, dažnai susitikdavo su Kubos lyderiais Fideliu ir Rauliu Castro, rėmė pigesne nafta Centrinės Amerikos šalis.

Didžiausiu savo priešu tarptautinėje erdvėje H.Chavezas visuomet laikė Jungtines Valstijas, vadindamas jas „imperialistinėmis“.

Kartą jis viešai pavadino buvusį JAV vadovą George‘ą W.Bushą „velniu“, o sužinojęs, kad ir Argentinos prezidentė serga vėžiu, pareiškė, jog tai „JAV išrado būdą sukelti vėžį Lotynų Amerikos lyderiams“.

Venesuela valdant H.Chavezui palaikė gerus santykius su Iranu, Baltarusija, Sirija ir Muamaro al Gaddafi Libija. Daugeliui savo sąjungininkų jis buvo dosnus draugas, nes visuomet turėjo stiprų kozirį rankose.

„Venesuela turi stiprų kozirį geopolitinėje scenoje – naftą. Tai koziris, su kuriuo mes ketiname kietai kalbėti su kiečiausia pasaulio valstybe JAV“, - yra sakęs H.Chavezas.

Plačiau skaitykite šeštadieniniame „Kauno dienos“ priede "Pasaulis".