Vokietijos finansų ministras, Europos centrinio banko (ECB) pareigūnai ir euro zonos vadovas sutaria dėl vieno dalyko: finansų krizės krečiamas Kipras privalo atsisakyti savo „negyvybingo verslo modelio“, pagrįsto mažais mokesčiais ir pritraukiančio didelius indėlius iš užsienio, daugiausia Rusijos.

Kaip rašo Briuselio nepriklausomas leidinys EUobserver, Kipro bankininkystės sektorius, daug pajamų gaunantis iš indėlių, yra septynis kartus didesnis nei salos bendrasis vidaus produktas (BVP). Tai reiškia, kad bankams bankrutuojant, valstybė negalėtų padengti jų nuostolių.

Kipras atsidūrė ant bankroto slenksčio ir gali tapti pirmąja iš euro zonos pasitraukusia šalimi, kai ECB perspėjo uždarysianti specialią kredito liniją šios salos bankams.

Nikosija siekia pagalbos iš kitų euro zonos šalių, tačiau jeigu ji ryžtųsi įgyvendinti tarptautinių skolintojų iškeltas sąlygas, Rusijos ir vietos indėlininkai patirtų skaudų smūgį.

Ketvirtadienį kalbėdamas Europos Parlamente, euro zonos vadovas Jeroenas Dijsselbloemas (Jerunas Deiselblumas) taip pat sakė, kad Kipro bankai „turi būti sumažinti ir pertvarkyti pagal sveiką bei tvarų verslo modelį.“

Tačiau Kipro verslo modelis Europos lyderiams toli gražu nėra naujiena.

Vadinamojoje sanglaudos ataskaitoje, paskelbtoje 2007-aisiais (likus metams iki Kipro įstojimo į euro zoną), ECB atkreipė dėmesį, jog į šią šalį plūsta dideli kapitalo srautai.

„Didelė dalis deficito bendroje einamojoje ir kapitalo sąskaitoje per pastaruosius dvejus metus taip pat buvo padengiama įeinančiais kapitalo srautais “kitų investicijų„ pavidalu, kurias sudaro nereziduojančių subjektų indėliai ir (jiems suteiktos) paskolos“, - sakoma ataskaitoje.

„Įeinantys kitokių investicijų srautai 2006 metais sudarė nemažą BVP dalį - 11,3 procento. Kadangi įeinantis kapitalas viršijo einamosios ir kapitalo sąskaitos deficitą 2004-2006 metais, Kipro oficialiosios atsargos tuo laikotarpiu didėjo“, - pridūrė ECB.

ECB tinklalapyje pateiktoje vienoje diagramoje matoma, kad iš užsienio gaunamų indėlių srautas labiausiai buvo padidėjęs 2011 metais ir viršijo 19,2 mlrd. eurų (66,3 mlrd. litų). Ši suma buvo milijardu dolerių didesnė negu Kipro BVP.

„ECB žinojo apie Rusijos pinigų tekėjimą į šią salą. Techniškai to neįmanoma nežinoti“, - sakė Sofijoje įsikūrusios konsultacinės bendrovės „New Europe Corporate Advisory“ investicinės bankininkystės specialistas Jasenas Ilijevas.

„Didelis BVP sudedamųjų dalių, tokių kaip išsipūtęs Kipro bankininkystės sektorius, disbalansas buvo akivaizdi tiksinti bomba - lengvai pastebima makroekonomikos studentams, jau nekalbant apie centrinių bankų pareigūnus“, - jis sakė „EUobserver“.

Pasak J.Ilijevo, pagrindinė priežastis, kodėl tuo metu niekas nieko nesakė, buvo politinė.

„Manau, kad kipriečiai kažkodėl galvojo, jog vakarėlis niekada nesibaigs. Briuselyje ir Frankfurte buvo laikomasi taisyklės “tebūnie„ - tikriausiai dėl (Kipro) ginčo su Turkija arba galbūt dėl to, kad šios salos ekonomika buvo per maža, kad dėl jos reikėtų rūpintis. Dėl to kipriečiai augo kaip vaikai, kurie žino, kad tėvai retkarčiais supyksta, tačiau niekada neišvarys jų iš namų“, - aiškino ekspertas.

Banko „BNP Paribas“ Briuselyje vyriausiasis ekonomistas Peteris De Keyzeris (Pėteris de Keizeris) sutinka, kad sprendimas priimti Kiprą į euro zoną buvo labiau susijęs su politika negu ekonomika.

„Prieš dešimtmetį Kipras netgi nebuvo ES narys. Tuomet jis įstojo į ES, į euro zoną, netgi pirmininkavo ES praeitais metais. Tai buvo aiškiai politinis procesas, - jis sakė “EUobserver„. - Mane stulbina, kad Latvija potencialiai įsives eurą ateinančiais metais. Kad ir kaip gerbtume, ką jie išgyveno ir ką pasiekė, šis sprendimas ir vėl bus politinis, neturintis nieko bendra su ekonomika.“

Spaudžiami atsakyti, kiek Vokietijos vyriausybė metus žinojo apie pastaruosius kelis metus gyvavusį Kipro verslo modelį, Berlyno atstovai teigė, kad šios sistemos ydos išaiškėjo tik po finansų krizės.

„Krizė atskleidė silpnąsias vietas verslo modeliuose, kurie buvo statomi ant labai plono ledo“, - sakė Vokietijos finansų ministerijos atstovas Martinas Kotthausas (Martinas Kothauzas).

„Dabar turime priimti padėtį, kokia ji yra. Tai ne priekaištas - kiekviena šalis laisva nustatyti mokesčius savo nuožiūra. Tačiau niekas negali tvirtinti, kad valstybė, kuris sąmoningai pasirinko mažus mokesčius, turėtų būti visiškai finansuojama iš kitų valstybių mokesčių“, - pridūrė jis.