Libijos lyderis Muamaras Kadhafi, kuris buvo nukautas, kai ketvirtadienį krito jo gimtasis Sirto miestas, šią Šiaurės Afrikos šalį valdė 42 metus iki šių metų rugpjūčio, kai buvo nuverstas.

Ekstravagantišku aprangos stiliumi ir padrika retorika garsėjęs lyderis, kuriam buvo 69 metai, susidūrė su precedento neturinčių iššūkių savo valdymui, kai vasario 15 dieną prasidėjo protestai prieš režimą.

Net po to, kai Laikinosios nacionalinės tarybos (LNT) pajėgos rugpjūčio 23 dieną užėmė jo įtvirtintą būstinę Tripolyje, M.Kadhafi išvengė savo persekiotojų ir įžūliomis garso žinutėmis žadėjo kovoti su NATO remiamais sukilėliais.

LNT paskelbė, kad M.Kadhafi buvo sučiuptas, kai Sirtą užėmė jos kovotojai ir kad jis buvo sunkiai sužeistas, o vėliau pasirodė LNT pranešimas, kad jis mirė.

1969 rugsėjo 1 dieną tada dar jaunas pulkininkas M.Kadhafi vadovavo perversmui, kurio metu buvo nuverstas Vakarų remtas pagyvenęs karalius Idrissas, ir greitai įtvirtino savo, kaip karingo ir neprognozuojamo lyderio, pozicijas.

Netrukus po valdžios užgrobimo M.Kadhafi, kuris, visų manymu, jis gimė beduinų palapinėje dykumoje netoli Sirto, 1942 metų birželio 7 dieną, atstūmė Vakarus ir apkaltino juos pradėjus „naują kryžiaus žygį“ prieš arabus.

Jam sektinas pavyzdys buvo Egipto prezidentas ir aistringas arabų nacionalistas Gamalas Abdel Nasseras, be to, jis ne kartą skelbė save Stalino ir Hitlerio gerbėju.
Ištisus dešimtmečius M.Kadhafi Libija buvo siejama su virtine tarptautinių teroro atakų ir kaltinama tuo, kad iš savo gausių naftos išteklių finansuoja ir ginkluoja sukilėlių grupuotes visoje Afrikoje ir už jos ribų.

Po 1988 metų teroro išpuolio, kai virš Škotijos Lokerbio miesto buvo susprogdintas lėktuvas, Libija tarptautinėje arenoje tapo pariju, bet santykiai su ja pradėjo šilti, kai ji 2003 metais sutiko sumokėti kompensacijas 270-ies per tą išpuolį žuvusių žmonių šeimoms.

M.Kadhafi taip pat atsisakė terorizmo ir 2003 metais, kai buvo surengta JAV vadovaujama invazija į Saddamo Husseino Iraką, paskelbė, kad nebesieks masinio naikinimo ginklų. Dėl to buvo panaikintos Jungtinių Tautų (JT) sankcijos Libijai.

Toji deklaracija taip pat smarkiai pagerino Libijos ryšius su Vakarais, ir 2008 metų rugsėjį į Libiją vizito atvyko tuometinė JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice.

2009-ųjų vasarį M.Kadhafi buvo išrinktas Afrikos Sąjungos (AS) pirmininku. Tai įvyko jam nusivylus arabų vienybe ir keli mėnesiai po to, kai Afrikos genčių veikėjai suteikė jam "karalių karaliaus" titulą.

Jis garsėjo tuo, kad priiminėdavo pasaulio lyderius ne rūmuose, o beduinų palapinėje, rengdavosi spalvingais laisvo kirpimo drabužiais ir kad jį supdavo asmens sargybinės moterys.

M.Kadhafi Libija dažnai patraukdavo tarptautinės bendrijos dėmesį.

2007 metais Tripolis paleido bulgarų medikus, kurie aštuonerius metus praleido kalėjime, nes esą perpildami kraują užkrėtė šimtus libių vaikų ŽIV.

2008 metais Jungtines Valstijas įsiutino iškilmingos Libijoje surengtos sutiktuvės grįžusiam Lokerbio sprogdintojui Abdelbasetui Ali Mohmetui al Megrahi, kurį Škotijos pareigūnai iš kalėjimo išleido užuojautos pagrindu.

Tais pačiais metais šveicarų prezidento Hanso-Rudolfo Merzo sprendimas atsiprašyti Libijos dėl M.Kadhafi sūnaus Hannibalo arešto 2007-aisiais, Šveicarijoje buvo griežtai sukritikuotas.

Ilgiausiai arabų pasaulyje valdęs lyderis sugebėdavo suerzinti Vakarų ir arabų šalių lyderius savo karingais ir provokuojamais protrūkiais.

2009 metų liepą jis savo kalboje per Neprisijungusiųjų judėjimo viršūnių susitikimą JT Saugumo Tarybą pavadino tam tikra „terorizmo forma“.

Tų pačių metų kovą jis per vieną arabų viršūnių susitikimą svaidėsi įžeidimais dabartiniam Saudo Arabijos karaliui Abdullah, kuriam pasakė: „Jūs visada meluojate, ... jus sukūrė Britanija ir gina Jungtinės Valstijos“.

Tačiau M.Kadhafi būdavo greitas girti save. „Aš esu arabų lyderių lyderis, Afrikos karalių karalius ir musulmonų imamas“, - kartą pareiškė jis.

1977-ųjų kovą paskelbęs Libiją Džamahirija - „liaudies valstybe“, kurią valdo vietos komitetai, M.Kadhafi buvo oficialiai vadinamas „revoliucijos vedliu“, nes visuomet kratėsi tokių oficialių titulų kaip prezidentas.

Viename arabų viršūnių susitikime jis užsimovė baltą pirštinę, kad „nesusiteptų rankos“ spausdamas rankas arabų karaliams.

1977 metais išleistoje M.Kadhafi revoliucinėje „Žaliojoje knygoje“ pateikiama „trečioji pasaulio teorija“ po kapitalizmo ir socializmo, kuri esanti vienintelis realus sprendimas žmonijai.