Kiekviena nauja karta nori žinoti, iš kur atėjo, kur eina. Tauta be praeities - tarsi medis be šaknų, be tvirtybės. O senovė pasiekia mus įvairiais būdais: per rašytinius šaltinius, piešinius olose, muziką, architektūrą ir skulptūrą, per dainas, pasakas ir legendas, mitus ir padavimus. Apie mūsų praeitį daugiausia žinių yra išlikę žodinėje tautos kūryboje. Dainos, pasakos, legendos rodo, kad lietuviai tvirtumo pavyzdį visada matė medyje ir jam nuo seno buvo rodoma didelė pagarba. Šventieji ąžuolai. Šventosios girios. Dievamas pašvęstieji gojai. Senosios liepos, prie kurių motinos nešdavusios vaikus, kad šie geriau augtų ir būtų sveiki. Šiandien daug kur tik vietovardžiai šventagires mena, o kai kur - tik žmonių pasakojimai telikę.

Kas sieja senuosiuos mūsų papročius su šiuolaikine ekologija? Kaip žinia, senovės lietuviai buvo paskutinė Europos pagoniškoji tauta – gamtos jėgų garbintoja, nes miškas jiems buvo lyg šventovė, o šventuose miškuose buvę ugnies židiniai, paskirstyti giminėmis ir namais, kur rinkdavosi lietuviai su šeimomis. Ir tai nekelia nuostabos, nes miškas nuo seno lietuvį rengė, šildė ir maitino, o lietuviai visokiausiais būdais stengėsi jį išsaugoti ir jiems tai daryti padėdavę jų susikurti miško dievai ir deivės.

Siekiant mišką išsaugoti, daugelis senųjų papročių buvo pagrįsti draudimais bei apribojimais. Net ir vėliau buvo manoma, kad, pavyzdžiui, advento metu reikia vengti lankytis miške. Todėl pasakodavo, kad jei tuo metu nuvažiuos kas kirsti malkų, tai pasirodys aimanuojanti ir verkianti žila moteris - miško deivė. Ir žmonės advente nekirsdavo medžių, nė žabarėlio neimdavo tikėdami, kad tokios malkos labai smarkiai degančios, o jų liepsna su baisiu trenksmu išeinanti per kaminą ir padeganti trobas. Pastatytą per adventą kirstų medžių namą dažnai lankančios ir mirusiųjų vėlės, o palaidojus žmogų padarytame iš tokių medžių karste, rasdavę išmėtytas jo lentas ir numirėlį, gulintį ant kapo.

Seniausias vandens garbinimas pasireiškė pirmiausia siekimu išsaugoti jo švarumą. Beje, tai senas paprotis ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kraštuose. Pvyzdžiui, Herodotas rašė, kad persai visas upes laikė šventomis. Buvo draudžiama į jas spjaudyti ir net rankas jose plauti.Senovės medžiotojų ir maisto rankėjų deivė Medeinė pirmiausia buvo miškų šeimininkė, turinti meškos pavidalą. Apie tai byloja lietuvių tautosakoje, apeigose ir tikėjime išlikę jos kulto pėdsakai. Lietuvių mituose meška yra šventas žvėris, saugantis žmones nuo visokių blogybių, piktų dvasių. Kai kur, pastatę naują namą, pirmiausia į jį įleisdavo mešką. Jei ji eidavo nesipriešindama, reiškė, kad name nebuvo blogų dvasių. Tada šeimininkas atnešdavo juodą vištą, kuriai meškininkas, laikydamas virš vandens, nukirsdavo galvą ir jos krauju apšlakstydavo trobą.

Žemaitijoje žiemos apeigose buvo persirengiama miško dvasia – meška. Kita miškų deivė - Žvėrynė - medžioklės ūkio sąlygomis buvo žvėrių šeimininkė, vienas žinomas žemaičių mitas pasakoja apie buvusią deivę Medžiojamą, gyvenusią ant Medžiokalnio prie Kražių miestelio. Ten buvusi ir jos šventykla. Ji buvo vaizduojama milžine mergina su vyrišku veidu, apsirengusia meškos kailiu, su lanku ant pečių. Beje, miško deivės buvo žinomos ir latviams, kurie garbino Miško motiną. Ji buvusi aukšta, žaliais plaukais, apsigobusi žalia skraiste.

Neatskiriamas nuo miško buvo ir vandens garbinimas, nes daugelis vandens telkinių yra miške. Vaizdiniai apie jį susiklostė jau žiloje senovėje, patyrus, kad vanduo atgaivina nualpusius ar mirštančius. Seniausias vandens garbinimas pasireiškė pirmiausia siekimu išsaugoti jo švarumą. Beje, tai senas paprotys ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kraštuose. Pvyzdžiui, Herodotas rašė, kad persai visas upes laikė šventomis. Buvo draudžiama į jas spjaudyti ir net rankas jose plauti. Lietuvių papročiai taip pat draudė spjaudyti į vandenį. Apie Apsą, Dusetas, Leiliūnus sakydavo, esą, apspjaudomos dievo akys ar veidas. Dar kitur sakė, kad teršiantis ir spjaudantis į vandenį žmogus po mirties turėsiąs jį sugerti.

Vandeniui buvo teikiama maginė galia apvalyti nuo nešvarumų. Tokia pat magiška galia buvo teikiama ir pirtims, kuriose žmonės ne tik prausdavosi, bet ir moterys gimdydavo. Bėgančių vandenų – upių ir šaltinių – tariamoji magiška jėga kilo iš tikėjimo, kad vandens tekėjimas analogiškas ligų ir kitų blogybių nutekėjimui drauge su vandeniu. Be to, mūsų protėviams buvo žinomas ir gydantis vanduo, kuris žmogui galėjo padėti sugrąžinti prarastą sveikatą. Prie tokių upių ar šaltinių eidavo ligoniai praustis, tikėdamiesi pasveikti.

Dabar žinome, kad tokių savybių turėjęs vanduo šaltinių ir upių, esančių vietose, kur buvo susikaupęs tam tikras magnetinis laukas, gerai veikiantis žmogaus nuotaiką ir sveikatą. Kaip tokias vietas surasti, paprasti žmonės nežinojo. Tik žyniai ten įrengdavo šventyklas, kurių liekanų gausiai išliko ir įvedus Lietuvoje krikščionybę, o kai kur - net ir iki mūsų laikų. Juo labiau kad nemažai gerų senųjų tradicijų perėmė ir Bažnyčia. Tokie pavyzdžiai gali būti Upinės šventykla netoli Vilkijos, kur buvo pastatyta Išganytojo bažnyčia, šventas šaltinis Ugionių apylinkėje netoli Dubysos, kur 1657 metais buvo rastas Dievo Motinos paveikslas.

Šventuosiuose ąžuolynuose, liepynuose, beržynuose rinkdavosi klajūnės vėlės, šilinės, miškinės, upinės deivės ar dvasios, laumės, raganos. Joms aukodavo aukas grybautojai. Atėję į mišką grybauti ar uogauti, pirmą išrautą grybą ar nuskintą uogą numesdavo ant žemės, kalbėdami įvairius užkeikimus.Vandens garbinimas buvo siejamas ir su tikėjimu, kad jame gyvenančios vėlės, dvasios ar dievybės. Vandens dievai dažniausiai buvo vadinami diedukais, arba valdytojais. Tikėta, kad kiekvienoje upėje ar ežere gyvena atskiri dievai valdytojai, kad tų upių ar ežerų vandenys nesimaišo su kitų, o kuriam žmogui lemta nuskęsti, tą diedukas ir skandina. Manyta, kad vandens valdovai gyvena pačiame ežero viduryje, puikiuose rūmuose, o išėję iš vandens jie tampa žalčiais.

Be dievų - vandenų valdovų, buvo žinomos ir kitos dievybės. Pilviškų miškuose Strakbalės ežerą valdė didysis lydys Striukis, kuris ežero dugne saugo visas žuvis, o užmiega jis tik vieną valandą per metus, per Jonines.

Tautosakoje nemažai pasakojimų ir apie vandens deives – undines, arba vandenes. Manoma, kad šis vardas kilęs iš žodžio „vanduo“ arba, kaip kai kur sakoma, „unduo“. Pasakojama, kad Neryje gyvenusi didelė balta Boba, kuri, eidama per Nerį, kalbėdavo: „Einu trečio šliūbo imti“. Užvarmio klampynėse gyvenusi undinė, buvusi tų liūnų valdove. Daug undinių buvo Mergežeryje, netoli Kražių. Mėnesienoje jos išplaukdavo iš vandens ir pievose žaisdavo, šokdavo, dainuodavo… Jų akys spindėdavusios kaip žvaigždės, o palaidi plaukai skambėdavę kaip tolima muzika, kuri užburdavo žmones ir vargas būdavo tam, kuris jas išgirsdavo. Ši muzika negalėdavusi paveikti tik tų, kurie turėdavę paparčio žiedą.

Undinės dar vadintos upių martelėmis, nes manyta, kad tai merginos, nusiskandinusios dėl nelaimingos meilės ir dievų paverstos undinėmis, kad galėtų keršyti jauniems vyrams už savo mirtį. Todėl vandenų deivės daugiausia reiškėsi kaip teisingumo atstovės, linkėdavo žmonėms gero. Lietuvių tautosakoje kalbama apie vandenų deives, gydančias žmones, suteikiančias vaisingumą. Vargšai žmonės, susirgę akių, dantų, nagų, sąnarių ir kitomis ligomis, eidavo prie šaltinių ir upių, kur prašydavo deivių pagalbos. Gerosioms vandenų deivėms žmonės išliedavo savo keršto jausmus prieš išnaudotojus, su kuriais tikrovėje kovoti buvo per silpni. Tačiau Undinės buvusios pavojingos jauniems vyrams. Kai tik pamatydavusios ant kranto vyrą, stengdavosi jį dainomis pavilioti, o bemyluodamos pasmaugdavo ir nusitempdavo į dugną.

Lietuvos miškuose gyvenę ir kiti dievai su deivėmis: lazdynų deivė Lazdona, samanų dievas Samanėlis ir kt. Miško trobelėse gyvenusios deivių ir žmonių žynės – raganos. Mitai pasakoja, kad šventuosiuose ąžuolynuose, liepynuose, beržynuose rinkdavosi klajūnės vėlės, šilinės, miškinės, upinės deivės ar dvasios, laumės, raganos. Joms aukodavo aukas grybautojai. Atėję į mišką grybauti ar uogauti, pirmą išrautą grybą ar nuskintą uogą numesdavo ant žemės, kalbėdami įvairius užkeikimus.

Reikia pastebėti, kad žmonės nuo seno jautė esant gyvybę ir akmenyje. Todėl negalima apeiti ir padavimų bei romantikų pagražintų legendų apie aukurus, esančius miškuose, parkuose ir kitur. Nuo seno tikėta, kad kiekvieno akmens įdubime susikaupęs vanduo turi stebuklingą gydomąją galią. Padavimai sako, esą tuose akmenų dubenyse esantis vanduo yra šventas, atėjęs iš dangaus. Juo žmonės gydydavo akis, odos, sąnarių ir kitas ligas, apsisaugodavo nuo visokių blogybių, piktų dvasių. Įdomu, kad ir įvedus krikščionybę, kunigai dubenuotus akmenis ėmė naudoti švęstam vandeniui laikyti bažnyčių prieangiuose.

LIETUVIŲ DIEVAI IR DEIVĖS
(Pagal prof. P. Dundulienę)

AUKŠČIAUSIEJI DIEVAI

PRAAMŽIUS – Aukščiausias Dievas, viso ko pradininkas.
LADA – pasaulio gyvūnijos ir augalijos pragimdytoja.

DIEVŲ TREJYBĖ

PERKŪNAS – atmosferos ir gamtos valdytojas.
PATRIMPAS –šilumos ir vaisių dievas, turėjo žalčio pavidalą.PIKUOLIS – požemių, tamsos, pykčio ir nelaimių dievas.

GIMIMO IR MIRTIES DEIVĖS

LAIMA – vaisingumo ir viso kas gyva pirmapradė, turėjo gegutės pavidalą.
DALIA– jos žinioje žmogaus gyvenimo sekmė, turėjo gulbės pavidalą.
GILTINĖ – mirties deivė, turėjo paukščio (pelėdos) pavidalą.
VELIUONA – mirusiųjų arba vėlių deivė.

ŽEMĖS DIEVAI

PUŠKAITIS – rūpinosi žemės vaisiais.
PERGRUBĖ – pavasario ir žiedų davėja.
KAUPUOLĖ – laukų, augalų deivė.
RASA – Kaupuolės duktė, gaivintoja.

NAMŲ DIEVAI

ŽEMYNA – javų ir gyvulių globėja.
GABIJA – ugnies, namų židinio deivė.

ŽEMESNIEJI DIEVAI

ANDAJA – likimo ir baimės deivė.
PILNYTIS – turto dievaitis.
KOVAS – karo dievas.
AUŠANTAS – gydymo ir sveikatos dievas.
GANIKLIS – piemenų dievas.
KELINKLIS – keliaujančiųjų dievas.
MILDA – meilės ir laisvės deivė.
JUNDA – karo deivė.
KRŪMINĖ – žemdirbystės išradėja.
NIJOLĖ – požemio valdovė, krūminės duktė, Pikuolio žmona.
MEDEINĖ – miškų šeimininkė.
ŽVĖRINĖ – žvėrių šeimininkė.
MEDŽIOJAMA – medžioklės deivė (žemaičių).
LAZDONA – riešutų globėja.
SAMANĖLIS – sąmanų, grybų globėjas.
MIŠKINĖLIS – miško globėjas.
AUSTĖJA – bičių deivė, taip pat šeimos globėja.
BUBILAS – medaus ir bičių dievas.
RAGUTIS – aludarių, alaus ir midaus dievas.
RAUGŽEMĖPATI – rūgščių maisto patiekalų globėja.