Pa­sak pa­ties Ais­čio, jei bū­tų gi­męs ki­to­je ša­ly­je ar ki­to­mis ap­lin­ky­bė­mis, kur­ti kve­pa­lus ne­dve­jo­da­mas bū­tų pra­dė­jęs kur kas anks­čiau...

– Kaip ki­lo idė­ja kur­ti kve­pa­lus?

– Da­bar sun­ku prisiminti prie­žas­tis ir at­sa­ky­ti į šį klau­si­mą. Kai kuo nors iš es­mės la­bai do­mie­si, il­gai­niui ky­la įvai­rių kū­ry­bi­nių min­čių, su­ma­ny­mų. Taip ir šiuo at­ve­ju. Il­gai do­mė­jau­si par­fu­me­ri­ja kaip var­to­to­jas, kaip en­tu­zias­tas, kaip ko­lek­ci­nin­kas, kaip gur­ma­nas. Ga­lų ga­le, praė­jus vi­sus šiuos eta­pus, lie­ka du ke­liai: ati­da­ry­ti par­fu­me­ri­jos par­duo­tu­vę ar­ba kur­ti sa­vo nuo­sa­vą pre­kės ženk­lą. Aš pa­si­rin­kau pa­sta­rą­jį.

– Ar tam, kad ga­li­ma bū­tų su­kur­ti aro­ma­tą, rei­kia tu­rė­ti di­džiu­lį bio­che­mi­jos ir par­fu­me­ri­jos ži­nių ba­ga­žą? O gal­būt pa­kan­ka tik itin jaut­rios uos­lės bei kū­ry­biš­ku­mo?

– Par­fu­me­rio pro­fe­si­ją gau­bia to­kia pa­ti mis­ti­fi­ka­vi­mo mig­la kaip ir pa­čią par­fu­me­ri­ją. Ne­rei­kia pai­nio­ti – par­fu­me­ris ne­bū­ti­nai yra che­mi­kas (nors bū­na ir taip). Par­fu­me­ris, vi­sų pir­ma, yra kū­rė­jas, žmo­gus, ku­ris kom­po­nuo­ja kva­pų derinius, per­teik­da­mas abst­rak­čias idė­jas ir min­tis. Che­mi­kai tuo me­tu rim­to­se la­bo­ra­to­ri­jo­se dir­ba ki­tą svar­bų dar­bą – ku­ria ir ga­mi­na par­fu­me­ri­nes esen­ci­jas. Di­de­lė­se kom­pa­ni­jo­se jie taip pat asis­tuo­ja par­fu­me­riams tech­ni­niais klausimais. Tai­gi, par­fu­me­ris yra kū­ry­bos žmo­gus, che­mi­kas yra tech­no­lo­gas. Kar­tais at­si­tin­ka taip, kad kū­ry­bin­gas che­mi­kas tam­pa par­fu­me­riu. O par­fu­me­riui ne pro ša­lį vi­sos tech­ni­nės ži­nios – bo­ta­ni­ka, che­mi­ja ir pan. No­rint komponuo­ti aro­ma­tus, jums rei­kia tre­ni­ruo­tos uos­lės, tech­ni­nių ži­nių ba­ga­žo, kū­ry­biš­ku­mo ir kant­ry­bės. Vi­so to gal­būt ir ga­li iš­mo­ky­ti ko­kia nors par­fu­me­ri­jos mo­kyk­la (to­kio po­bū­džio mo­kyk­los pa­sau­ly­je eg­zis­tuo­ja pa­ly­gin­ti ne­se­niai), bet iš es­mės dau­gy­bė par­fu­me­rių sa­vo­jo ama­to iš­moks­ta pu­siau sa­va­ran­kiš­kai. Čia le­mia­mą vaid­me­nį vai­di­na ir pra­kti­ka.

– Kiek už­trun­ka su­kur­ti vie­ną aro­ma­tą?

– La­bai įvai­riai. Kal­bant apie ko­mer­ci­nę par­fu­me­ri­ją, toks pro­ce­sas pa­pras­tai trun­ka apie pus­me­tį. Kal­bant apie ni­šą, kur kū­rė­jai tu­ri dau­giau lais­vės ir nė­ra su­sais­ty­ti griež­tais ter­mi­nais, aro­ma­tai ga­li bū­ti ku­ria­mi ir la­bai il­gai, ir spon­ta­niš­kai, grei­tai. Vis dėl­to kiek­vie­nas ką tik su­mai­šy­tas kva­po es­ki­zas yra ste­bi­mas, to­bu­li­na­mas, vė­liau tes­tuo­ja­mas ir pa­na­šiai. Tai­gi, tai nė­ra la­bai grei­tas pro­ce­sas.

– Ar at­ra­dęs par­fu­me­ri­jos pa­sau­lį šiuo me­tu lai­ko­te tai pa­grin­di­niu sa­vo gy­ve­ni­mo pa­šau­ki­mu?

–Taip. Tai ne­pap­ras­tai įdo­mi sri­tis. Ir jei bū­čiau gi­męs ki­to­je ša­ly­je, ki­to­mis ap­lin­ky­bė­mis, ne­dve­jo­da­mas bū­čiau pa­si­rin­kęs šią sri­tį jau se­niai. Pas mus juk la­bai il­gą lai­ką trū­ko in­for­ma­ci­jos apie par­fu­me­ri­ją pla­čią­ja pra­sme. La­bai džiau­giuo­si, kad šian­dien tai yra pa­grin­di­nė ma­no veik­la.

– Esa­te me­no žmo­gus, o va­do­va­vi­mas bet ko­kiam pre­kės ženk­lui – ne tik kū­ry­ba, bet ir vers­las. Ar ne­su­si­dū­rė­te su iš­šū­kiais spręs­da­mas po­pie­ri­nius ar­ba rin­ko­da­ros rei­ka­lus?

– Esu me­no žmo­gus, bet kar­tu žmo­gus, bai­gęs su­stip­rin­tos ma­te­ma­ti­kos kla­sę ir lai­kęs vals­ty­bi­nį uni­ver­si­te­ti­nio ly­gio eg­za­mi­ną, tad skai­čiai man jo­kia nau­jie­na. Dar įdo­mus pa­ra­dok­sas: ma­te­ma­ti­nis stra­te­gi­nis mąs­ty­mas vi­sa­da pa­de­da tiek ku­riant vaid­me­nis, tiek par­fu­me­ri­jos pro­duk­tus, tiek vers­lą. Ki­tas da­ly­kas, kad vi­sas tas po­pie­riz­mas – tai gry­niau­sia mo­no­to­ni­ja ir lai­ko gai­ši­mas, o ši­tų da­ly­kų aš ne­mėgs­tu. Džiau­giuo­si, kad ši­tuos klau­si­mus man pa­de­da tvar­ky­ti ma­no ma­ma, kva­li­fi­kuo­ta fi­nan­si­nin­kė. Kal­bant apie rin­ko­da­rą, tai man vi­suo­met trūks­ta ga­bių, ini­cia­ty­vių žmo­nių, tad dau­ge­lį da­ly­kų tu­riu da­ry­ti pa­ts.

– Kai ku­ria­te, ar gal­vo­je tu­ri­te konk­re­tų as­me­nį, ku­riam de­di­kuo­ja­te aro­ma­tą, o gal sluoks­niuo­ja­mos kve­pa­lų na­tos tar­si pa­čios su­gu­la į ga­lu­ti­nį va­rian­tą ir tik tuo­met paaiš­kė­ja, kam la­biau­siai tik­tų?

– Ne­ly­gu, ką ir kam ku­riu. Kur­da­mas aro­ma­tus sa­vo pro­duk­tų li­ni­joms, tie­siog lai­kau­si tam tik­ros idė­jos, su­ma­ny­mo, te­mos. Kur­da­mas as­me­niš­kai žmo­gui, be abe­jo, at­si­žvel­giu į to žmo­gaus no­rus, pa­gei­da­vi­mus, mė­gi­nu įmin­ti jo kva­po ko­dą. Džiau­giuo­si, kai tai pa­vyks­ta. Kur­da­mas aro­ma­tus ki­tiems pre­kių ženk­lams, vi­sa­da mė­gi­nu įsi­vaiz­duo­ti jų bū­si­mą pir­kė­ją, tiks­li­nę gru­pę. Čia pa­ts su­dė­tin­giau­sias va­rian­tas, nes tu­ri la­vi­ruo­ti tarp už­sa­ko­vo įsi­vaiz­da­vi­mų, rea­lių ga­li­my­bių, po­ten­cia­lių pir­kė­jų lū­kes­čių ir svei­kos nuo­vo­kos. Bet tai tik­rai la­bai įdo­mu.

– Jo­kia pa­slap­tis, kad kiek­vie­nas aro­ma­tas tu­ri tam tik­rą už­ko­duo­tą in­for­ma­ci­ją. Ko­kia šiuo me­tu jū­sų ku­ria­mų kve­pa­lų pa­grin­di­nė ži­nu­tė?

– Šiuo me­tu plė­to­ju ke­lias par­fu­me­ri­nes te­mas. Vie­na iš jų – teat­ras. Tai­gi, šio­je li­ni­jo­je sod­rūs, teat­ra­liš­ki aro­ma­tai. Daž­nu at­ve­ju mū­sų gy­ve­ni­mas pri­me­na teat­ro spek­tak­lį, o mes vai­di­na­me la­bai įvai­rius so­cia­li­nius vaid­me­nis, tai­gi, aro­ma­tas, it dar vie­nas rū­bas, pa­de­da mums įsi­jaus­ti į tam tik­rus vaid­me­nis.

– Kaip, bė­gant lai­kui, pa­si­kei­tė jū­sų pa­ties sko­nis kve­pa­lams? Ko­kios kva­pų na­tos juo­se do­mi­nuo­ja šiuo me­tu?

– Na, man vi­suo­met pa­ti­ko keis­ti, re­ti, su­bti­lūs aro­ma­tai, to­dėl, drįs­čiau teig­ti, įgim­tą par­fu­me­ri­nį sko­nį tu­rė­jau vi­sa­da. Ki­ta ver­tus, da­bar, kai ži­nių ba­ga­žas di­džiu­lis, kai esu iš­de­gus­ta­vęs ne­sus­kai­čiuo­ja­mą dau­gy­bę aro­ma­tų ir kva­pų, ga­liu teig­ti, kad ma­no sko­nis ta­po ra­fi­nuo­tes­nis. Man iš tie­sų pa­tin­ka la­bai įvai­raus po­bū­džio aro­ma­tai, ypač, jei už vi­so to jun­ta­ma au­to­riaus meist­rys­tė ir gi­li min­tis. Juk par­fu­me­ri­ja (ypač ni­ši­nė) – nė­ra tik pro­duk­tai par­duo­tu­vių len­ty­no­se, tai dar vie­na su­bti­li me­no rū­šis, ku­rią rei­kia mo­kė­ti ver­tin­ti.

Kal­bant apie par­fu­me­ri­nes na­tas, esu nea­be­jin­gas bal­ta­jai amb­rai, ta­ba­ko žie­dams, ne­ro­liui, smil­ka­lams ir įvai­riems me­die­nos niuan­sams.

– Kuo kve­pi­na­tės pa­ts? Kaip ma­no­te, ko­kią in­for­ma­ci­ją iš šio kva­po apie jus per­skai­to ki­ti?

– Daž­niau­siai aš kve­piu tuo, ką tuo me­tu ku­riu ir tes­tuo­ju, tai­gi, sa­vos kū­ry­bos kve­pa­lais. No­rint su­pras­ti tą in­for­ma­ci­ją, ku­rią ne­ša kva­pas, vi­sų pir­ma rei­kia mo­kė­ti ją iš­šif­ruo­ti. Bet man bū­na itin ma­lo­nu, kai su­lau­kiu komp­li­men­tų dėl sa­vo­jo aro­ma­to. Tai tar­si ženk­las, kad su­ma­ny­mas pa­vy­ko.

– Gal­būt yra kva­po na­ta, ku­rios ne­ga­li­te pa­kęs­ti ir nie­kuo­met ne­nau­do­tu­mė­te kur­da­mas kve­pa­lus ar juos rink­da­ma­sis sau?

– Par­fu­me­riams nė­ra blo­gų kva­pų. Vi­si jie – di­džiu­lės kva­pų pa­le­tės da­lis. Ta­čiau aš, be abe­jo, taip pat tu­riu la­biau ar ma­žiau mėgs­ta­mų par­fu­me­ri­nių na­tų. Ta­čiau vis­kas daž­nu at­ve­ju dar pri­klau­so ir nuo esen­ci­jų ko­ky­bės.

– Pri­si­min­ki­te lai­min­giau­sią sa­vo gy­ve­ni­mo aki­mir­ką. Ar iš jos ryš­kiai pri­si­me­na­te ir kva­pą? Jei taip, koks jis?

– Taip, kva­pai – tai ga­lin­gas emo­ci­nis už­tai­sas, to­dėl, nu­klys­da­mas min­ti­mis į praei­tį, ne­ju­čia pri­si­me­ni ir tuo­met ly­dė­ju­sius aro­ma­tus. Iš la­biau­siai įstri­gu­sių – nu­pjau­tos žo­lės ir šie­no kva­pas, nes va­sa­ras leis­da­vau pas se­ne­lius kai­me, ko­pų kva­pas, nes su tė­vais il­sė­da­vo­mės prie jū­ros, taip pat ma­mos dirb­ti­nių kai­li­nių kva­pas žie­mą, ku­rį pa­jus­da­vau, kai ap­ka­bin­da­vau ma­mą, grį­žu­sią iš dar­bo. Bū­tent šis kva­pas, su­mi­šęs su šal­čio ir ma­mos mėgs­ta­mų aro­ma­tų li­ku­čių kva­pais, tū­no kaž­kur gi­liai ma­no pa­są­mo­nė­je, ve­džio­da­mas ma­ne kū­ry­bi­niais kva­pų la­bi­rin­tais.

– Gal­būt iš sa­vo su­kur­tų aro­ma­tų tu­ri­te mėgstamiausių, ku­riuos lai­ko­te esan­čiais ar­čiau­siai to­bu­ly­bės?

– Kiek­vie­nas nau­jai ku­ria­mas aro­ma­tas tuo mo­men­tu yra ar­čiau­siai to­bu­ly­bės.

– Ar ma­no­te, kad, at­ra­dus sau to­bu­lai tin­kan­tį ir pa­tin­kan­tį par­fu­me­ri­jos ga­mi­nį, įma­no­ma juo kve­pin­tis vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą? O gal­būt bė­gant lai­kui, kei­čian­tis pa­tir­čiai bei cha­rak­te­riui, ne­beį­ma­no­ma iš­lik­ti iš­ti­ki­mam vie­niems kve­pa­lams?

– Ži­nau, kad eg­zis­tuo­ja tie pri­si­ri­ši­mai prie vie­no aro­ma­to, ku­ris il­gai­niui tar­si tam­pa žmo­gaus vi­zi­ti­ne kor­te­le, bet pa­ts iš es­mės lai­kau­si ki­to­kio po­žiū­rio. Gy­ve­na­me itin di­na­miš­kais lai­kais, daug ke­liau­ja­me, pa­ten­ka­me į įvai­rias so­cia­li­nes si­tua­ci­jas, tad ap­si­ri­bo­ti vie­nu vie­nin­te­liu aro­ma­tu man neat­ro­do la­bai iš­min­tin­ga. Ge­riau tu­rė­ti ke­le­tą mėgs­ta­mų įvai­rioms pro­goms. Ki­tas įdo­mus as­pek­tas, jog iš tie­sų kei­čia­si žmo­gaus sko­nis, uo­džia­mo­ji (ol­fak­to­ri­nė) pa­tir­tis, to­dėl daž­nai, bė­gant me­tams, žmo­nės ima mėg­ti su­dė­tin­ges­nius, ra­fi­nuo­tes­nius aro­ma­tus.

– Įk­vė­pi­mo esa­te ieš­ko­jęs Ita­li­jos baž­ny­čio­se, su­kū­rė­te kve­pa­lų li­ni­ją „Can you smell the God?“ Ir vis dėlto, kas jus kur­ti įkve­pia la­biau – žmo­gaus ran­kų ar gamtos kū­ri­niai?

– Tai bu­vo me­ni­nis pro­jek­tas, ku­rio ins­pi­ra­ci­jų šal­ti­niu ta­po re­li­gi­niai kva­pai. Kal­bant apie įkvė­pi­mą, tai kiek­vie­nas me­ni­nin­kas jo ieš­ko la­bai įvai­riuo­se da­ly­kuo­se, ta­čiau, kaip ne kar­tą te­ko įsi­ti­kin­ti pa­čiam, kū­ry­bą ins­pi­ruo­ti ga­li bet kas: smulk­me­na, de­ta­lė, min­tis, žo­dis, dai­na ir pan. Te­rei­kia štai to­kio ne­di­de­lio im­pul­so. Ma­ne itin įkve­pia ke­lio­nės, jū­ra, mies­tai, dai­lė, ma­da, vintažas, disko sti­liaus mu­zi­ka ir Lo­ty­nų Ame­ri­kos ko­lo­ri­tas.

– Pa­ly­gin­ti su Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­lių gy­ven­to­jais, kuo ki­to­kie lie­tu­vių kve­pa­lų pa­si­rin­ki­mo įpro­čiai?

– Mums di­de­lę įta­ką da­ro kli­ma­tas, re­gio­no geog­ra­fi­nė, kul­tū­ri­nė ir po­li­ti­nė spe­ci­fi­ka. Iš es­mės lie­tu­viai mėgs­ta šil­tus (nes čia šal­ta), sod­rius, daž­nai ry­tie­tiš­ko po­bū­džio (geog­ra­fi­nė pa­dė­tis), tu­rin­čius ani­ma­lis­ti­nių (esam me­džio­to­jai, mė­sė­džiai), me­die­nos (pa­sku­ti­niai pa­go­nys iš miš­ko) na­tų aro­ma­tus.

– Kaip ma­no­te, ko­kias pa­grin­di­nes klai­das da­ro­me rink­da­mie­si kve­pa­lus ar juos nau­do­da­mi?

– Ren­kan­tis kve­pa­lus ne­rei­kė­tų pa­si­duo­ti ko­kioms nors ma­din­goms ten­den­ci­joms ir rink­tis tik tai, kas iš tie­sų jums tin­ka ir pa­tin­ka, nes kve­pa­lai yra jū­sų sie­los veid­ro­dis ir pa­sa­ko­ja apie jū­sų in­di­vi­dua­ly­bę įdo­miau­sius da­ly­kus. Ki­tas svar­bus mo­men­tas yra kve­pi­ni­mo­si eti­ka. Rei­kė­tų at­si­min­ti, kad jums pa­tin­kan­tis aro­ma­tas ne­bū­ti­nai pa­tin­ka ir vi­siems ap­lin­ki­niams, to­dėl ne­de­rė­tų pa­dau­gin­ti. Ypač tai svar­bu ei­nant į svar­bius da­ly­ki­nius su­si­ti­ki­mus, žmo­nių su­si­bū­ri­mus ir pan.

– Kaip ver­ti­na­te kve­pa­lų do­va­no­ji­mą? Ar ne­ma­no­te, kad ki­tam žmo­gui iš­rink­ti tin­ka­mą aro­ma­tą – itin ri­zi­kin­gas rei­ka­las?

– Do­va­no­ti ki­tam žmo­gui kve­pa­lus ga­li­ma tik vie­nin­te­liu at­ve­ju – jei jūs tą žmo­gų la­bai ge­rai ir ar­ti­mai pa­žįs­ta­te ir tiks­liai ži­no­te, ko­kių konk­re­čių kve­pa­lų jis no­ri. Ant­raip, ri­zi­kuo­ja­te ne­pa­tai­ky­ti ne tik dėl aro­ma­to (kiek­vie­no sko­nis yra la­bai in­di­vi­dua­lus), bet ir dėl tech­ni­nių to aro­ma­to sa­vy­bių (kiek­vie­no mū­sų odos pH yra skir­tin­gas, to­dėl aro­ma­tai skir­tin­gai sklei­džia­si ir lai­ko­si). To­dėl mie­liau siū­ly­čiau įteik­ti žmo­gui do­va­nų če­kį, kad jis pa­ts ga­lė­tų iš­si­rink­ti tą aro­ma­tą, ku­ris jam tiks ir pa­tiks.

– Ku­ria­te kva­pus ne tik žmo­nėms, bet ir pa­tal­poms. Ar ma­no­te, jog pa­pil­do­mo aro­ma­to bū­ti­nai rei­kia ne tik mums, bet ir na­mams, ki­toms pa­tal­poms?

– Na­mų erd­ves aš pir­miau­sia siū­ly­čiau daž­nai ir ge­rai vė­din­ti, o tik pa­skui gal­vo­ti apie pa­pil­do­mus kva­pus. Ne be rei­ka­lo pa­sau­ly­je eg­zis­tuo­ja aro­ma­te­ra­pi­ja, tad ma­lo­nūs ap­lin­kos kva­pai mums ga­li pa­dė­ti su­si­kaup­ti ar at­si­pa­lai­duo­ti, nu­si­ra­min­ti, pail­sė­ti. Juk daug ma­lo­niau jau­čia­mės kve­pian­čio­je ap­lin­ko­je. Ši­tas sa­vy­bes pui­kiai iš­nau­do­ja ko­mer­ci­nės aro­materapijos rinkodara. To­dėl daž­na kom­pa­ni­ja no­ri sa­vo klien­tams skleis­ti ne tik vaiz­di­nę ar gar­si­nę, bet ir uo­džia­mą­ją in­for­ma­ci­ją, tam tik­rą kva­po ži­nu­tę. Ne­ma­nau, kad tai blo­gai. Kva­pas tė­ra dar vie­na in­for­ma­ci­jos for­ma.

– Ko­kie trys ki­tų kū­rė­jų su­kur­ti kva­pai pir­mie­ji šau­na į gal­vą, iš­gir­dus fra­zę „fa­ta­liš­ka mo­te­ris“?

– „Ca­ron“ „Ta­bac Blond“, „Lan­co­me“ „Ma­gie Noir“ ir „Yves Saint Lau­rent“ „Opium“.