– Kaip ki­lo idė­ja kur­ti apa­ti­nius dra­bu­žė­liais? Ar daž­nai su­si­dur­da­vai su pro­ble­ma iš­si­rink­ti sau tin­kan­čius?

– Kai už­si­ma­niau gra­žaus, bet kar­tu ir ne itin bran­gaus lie­me­nė­lių be pa­kie­ti­ni­mų („bra­let­te“ ti­po) komp­lek­tė­lio, už­si­sa­kiau ke­le­tą gro­žy­bių iš in­ter­ne­to, ta­čiau lauk­ti jų te­ko ke­le­tą mė­ne­sių. Be­lauk­da­ma nu­spren­džiau, kad rei­kia kaž­ką su­kur­ti pa­čiai. Esu la­bai di­de­lė „You­tu­be“ mo­ko­mo­sios me­džia­gos (tu­to­ria­lų) ger­bė­ja, tad nu­spren­džiau pa­si­mo­ky­ti apa­ti­nių kū­ri­mo pa­slap­čių iš jų. Pa­ma­čiau, kad vis­kas la­bai pa­pras­tai ir pa­ti ki­bau į dar­bą. Pir­muo­sius apa­ti­nius pa­siu­vau maž­daug lapk­ri­čio mė­ne­sį ir iš­kart ga­vau ne­ma­žai už­sa­ky­mų iš pa­žįs­ta­mų Ka­lė­dų do­va­noms. Tuo­met at­ke­lia­vo ir ma­no už­sa­ky­tie­ji dra­bu­žė­liai iš in­ter­ne­to, ta­čiau pa­ma­čiu­si jų ko­ky­bę su­pra­tau, kad jie to­li gra­žu ne­pri­lygs­ta ran­kų dar­bui.

– Ar daž­nai apa­ti­nius dra­bu­žė­lius vai­ki­nai už­sa­ko sa­vo drau­gėms?

– Tik­rai taip! Vai­ki­nai sa­vo mer­gi­noms šias do­va­nė­les už­sa­ko ne­tgi daž­niau nei pa­čios pa­ne­lės. Yra to­kių, ku­rie per­ka iš ma­nęs jau ne pir­mą ir ne ant­rą komp­lek­tą, tad džiau­giuo­si, kad ma­no dar­bai žmo­nėms pa­tin­ka. Juk iš tie­sų tai do­va­na ne tik pa­ne­lei, bet ir pa­čiam vai­ki­nui.

– Pra­ban­gūs ran­kų dar­bo apa­ti­niai, pa­siū­ti pa­gal in­di­vi­dua­lius mat­me­nis, – tai skam­ba kaip sun­kiai įper­ka­mas ma­lo­nu­mas. Ar ta­vo kū­ri­niai įkan­da­mi tik pa­si­tu­rin­tie­siems?

– Ma­nau, pa­ly­gin­ti su ki­tų di­zai­ne­rių ran­kų dar­bo apa­ti­niais dra­bu­žė­liais, ma­no kū­ri­nių kai­na tik­rai ne­si­kan­džio­ja.

– Ar ta­vo kur­tiems dra­bu­žiams rei­kia daug prie­žiū­ros? Ko­kios?

– Ma­ne pa­čią ma­ma yra iš­mo­kiu­si, o aš vis pri­me­nu ki­tiems, kad apa­ti­niai skal­bia­mi su­dė­jus į at­ski­rą mai­še­lį jiems pri­tai­ky­tu re­ži­mu ar­ba ge­riau­siai – ran­ko­mis, o ne kar­tu su vi­sais ki­tais skal­bi­niais. Juk plo­nes­niam apa­ti­nių dra­bu­žių au­di­niui rei­kia ir tin­ka­mos, švel­nes­nės, prie­žiū­ros.

– Ko­kias me­džia­gas nau­do­ji sa­vo ku­ria­miems apa­ti­niams dra­bu­žiams?

– Sten­giuo­si nau­do­ti kuo įdo­mes­nes, įvai­res­nes me­džia­gas. Apsk­ri­tai sten­giuo­si kur­ti kiek­vie­ną komp­lek­tą vis skir­tin­gą, nes taip įdo­miau ir man pa­čiai, o ir klien­tėms ma­lo­nu ži­no­ti, kad tu­ri tik­rai uni­ka­lų dra­bu­žį. Da­bar, kai jau­čiuo­si jau įgi­ju­si ne­ma­žai siu­vi­mo pa­tir­ties, pra­dė­jau kur­ti iš šil­ko, ku­riam siu­vant rei­kia skir­ti ypa­tin­gą dė­me­sį.

– Kiek už­trun­ki siū­da­ma vie­ną apa­ti­nių komp­lek­tė­lį?

– Kur­da­ma pir­muo­sius dar­bus už­truk­da­vau vi­są die­ną, kad pa­siū­čiau vie­ną lie­me­nė­lę be pa­kie­ti­ni­mo, o da­bar vi­są komp­lek­tu­ką pa­siu­vu per še­šias va­lan­das. Ti­kiuo­si, kad atei­ty­je šis lai­kas su­trum­pės dar bent du­kart. Ma­nau, vis­kas pri­klau­so nuo pra­kti­kos ir, ži­no­ma, nuo tu­ri­mų tech­no­lo­gi­jų, nes bū­tent apa­ti­niams nau­do­ja­ma dau­giau­sia įvai­rių siu­vi­mo ma­ši­nų dėl itin skir­tin­gų jiems nau­do­ja­mų me­džia­gų.

– Kol kas siu­vi tik lie­me­nė­les ir kel­nai­tes. Gal­būt atei­ty­je bus dau­giau pa­si­rin­ki­mo, pa­vyz­džiui, nak­ti­nu­kų, cha­la­tė­lių, kor­se­tų? Gal­būt kur­si ne tik apa­ti­nius dra­bu­žius?

– Va­sa­ros se­zo­nui pla­nuo­ju siū­ti mau­dy­mo­si kos­tiu­mė­lius su lie­me­nė­lė­mis be pa­kie­ti­ni­mo („bra­let­te“ ti­po), tu­riu idė­jų ir nak­ti­nu­kams, cha­la­tė­liams. Vir­šu­ti­nių dra­bu­žių idė­jų taip pat tu­riu, tad tik­rai įma­no­ma, kad atei­ty­je im­siu kur­ti ir juos.

– Kaip ma­nai, ko­kias klai­das da­ro mer­gi­nos, be­si­rink­da­mos apa­ti­nius?

– Di­džiau­sia klai­da įvar­dy­čiau ne­tin­ka­mai pa­si­ren­ka­mą dy­dį. Taip pat, ma­no nuo­mo­ne, lie­me­nė­lės su di­džiu­lė­mis pa­kie­ti­nan­čio­mis pa­gal­vė­lė­mis (angl. k. – push up) jau yra at­gy­ve­nęs dra­bu­žis – net jei krū­ti­nė ir ne­di­de­lė, kur kas sti­lin­giau ir ele­gan­tiš­kiau ji at­ro­do su gra­žia „bra­let­te“ ti­po lie­me­nė­le nei smar­kiai su­spaus­ta ir iš­kel­ta.

– Ar ne­bi­jai kon­ku­ren­tų (pvz., gan po­pu­lia­raus pre­kės ženk­lo „Bra­let­te“)? Kuo ta­vo kū­ri­niai ski­ria­si, yra ge­res­ni nei ki­tų?

– Na taip, kon­ku­ren­tų tu­riu jau da­bar, o ku­rian­čių­jų to­kio ti­po lie­me­nė­les skai­čius la­bai spar­čiai au­ga. Ta­čiau yra ir di­džiu­lė pa­klau­sa, tad per daug ne­si­bai­mi­nu. Be to, di­džiau­siu pra­na­šu­mu įvar­dy­čiau ma­no ku­ria­mų apa­ti­nių mo­de­lių iš­skir­ti­nu­mą ir, ži­no­ma tai, kad ant­ro to­kio iden­tiš­ko ran­ko­mis siū­to komp­lek­tė­lio tik­rai nie­kas ne­tu­rės.

– Ko­kie apa­ti­niai as­me­niš­kai ta­vo mėgs­ta­miau­si? Ren­kie­si itin at­vi­rus ir gun­dan­čius, ar pir­me­ny­bę tei­ki pa­to­gu­mui?

– Pa­ti ren­kuo­si pa­pras­tes­nius, pa­to­gius mo­de­lius. Pa­ra­dok­sa­lu tai, kad nors siu­viu dau­gy­bę apa­ti­nių, pa­ti jų tu­riu pa­ly­gin­ti ne­daug – la­biau rū­pi­nuo­si drau­gė­mis ir klien­tė­mis.

– Ar ta­vo ku­ria­mos leng­vu­tės lie­me­nė­lės be pa­kie­ti­ni­mų tin­ka ir put­les­nę krū­ti­nę tu­rin­čioms mer­gi­noms?

– Na, itin di­de­lę krū­ti­nę tu­rin­čioms mer­gi­noms ga­li bū­ti sun­kiau at­ras­ti sau tin­kan­tį mo­de­lį, kad neat­ro­dy­tų vul­ga­riai, ta­čiau kiek di­des­nei nei vi­du­ti­nio dy­džio krū­ti­nei tik­rai ga­li­ma pri­tai­ky­ti kiek tvir­tes­nio, už­da­res­nio mo­de­lio „bra­let­te“ ti­po lie­me­nė­lę, ku­ri bus ir pa­to­gi, ir at­ro­dys gra­žiai. Juo­lab kad siu­vu pa­gal in­di­vi­dua­lius mer­gi­nos mat­me­nis.

– Kaip nu­spren­di, kad ta­vo ku­ria­mi apa­ti­niai tu­ri at­ro­dy­ti bū­tent taip ir ne ki­taip? Iš kur se­mie­si ori­gi­na­lių ir kū­ry­biš­kų įdė­jų? Ar do­mie­si nau­jau­sio­mis ma­dos ten­den­ci­jo­mis, at­si­žvel­gi į jas?

– Esu pa­ti su­gal­vo­ju­si ke­le­tą mo­de­lių, ku­rių nie­kur ne­ma­čiau, tad ga­liu sa­ky­ti, kad tai ma­no pa­čios uni­ka­lios idė­jos. Ži­no­ma, įkvė­pi­mo apa­ti­niams dra­bu­žiams ieš­kau ir „Ins­tag­ra­m“, įvai­rio­se in­ter­ne­to par­duo­tu­vė­se. Juk svar­bu neat­si­lik­ti nuo da­bar vy­rau­jan­čių ten­den­ci­jų.

– Kiek­vie­nam žmo­gui, ypač kū­ry­bi­nin­kui, svar­bu to­bu­lė­ti. Kaip sa­ve to­bu­li­ni tu?

– Ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad ma­ne to­bu­li­na ap­lin­ka, bū­tent jo­je ran­du dau­gy­bę da­ly­kų, ku­rie ma­ne ža­vi ir sa­vai­me ver­čia to­bu­lė­ti.

– Ką ma­nai apie to­kį mo­te­rų po­žiū­rį, kad nė­ra svar­bu, kaip at­ro­do ta­vo apa­ti­niai dra­bu­žiai, ka­dan­gi jų vis tiek vi­si ne­ma­to?

– Ne­su­tin­ku su juo! Pa­ti jau­tie­si ge­riau, la­biau pa­si­ti­ki sa­vi­mi, kai ži­nai, kad dė­vi tik­rai pri­bloš­kia­mus apa­ti­nius. Be to, o kas, jei kas nors vis dėl­to pa­ma­tys? (Juo­kia­si.)