Rinkosi gerą universitetą

Paprašyta papasakoti apie pačią pradžią, kaip ir kodėl rinkosi mados mokslus, kaunietė sako, kad estetika, grožis, mada jai rūpėjo visada.

Kai galiausiai apsisprendė, kur studijuos moterišką madą, ir išsirinko gerą universitetą – ėmė sukti galvą, kaip pasiruošti stojamiesiems egzaminams, nes Lietuvoje tokių parengiamųjų kursų nebuvo. Ne vieną valandą praleidusi internete, tokius mados mokymus rado Anglijoje.

„Parengiamieji mokslai truko metus. Kai juos baigiau, pasidariau savo darbų aplanką ir tik tuomet bandžiau stoti į savo svajonių specialybę“, – prisimena pirmuosius žingsnius į mados pasaulį žengianti mergina.

Stojantieji į šią specialybę komisijai turėjo parodyti ne tik savo darbus, bet ir paaiškinti, kaip jie gimė – nuo pirmo iki paskutinio žingsnio. „Jie norėjo žinoti viską – koks mano kūrybiškumas, kodėl priimu vienokius ar kitokius sprendimus, kokią jie turi prasmę ir pan.“, – pasakoja G. Mockevičiūtė ir džiaugiasi, kad iš pirmo karto pavyko įveikti milžinišką atranką.

Vos spėjo lietuvė apšilti padus svetur, pasaulį užklupo koronaviruso pandemija. „Negalėjau normaliai pabaigti net pačių pirmų studijų metų: teko vykti namo ir tęsti mokslus per nuotolį. Įsivaizduokite, kaip buvo sunku! Tarkim, mokomės kirpti, konstruoti ar siūti, o tu per kamerą turi parodyti dėstytojui, ką ir kaip darai. Jis, norėdamas padėti, turi įžiūrėti drabužių lekaluose klaidas, kurias nelengva ištaisyti net ir žiūrint gyvai“, – pandemijos iššūkius prisimena Gabrielė.

G. Mockevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Tamsiausia – prieš aušrą

Vis dėlto atkakli mergina rankų neketino nuleisti. Kai gyvenimas ir vėl ėmė tekėti sena vaga, grįžo į Londoną, kur kasdien mėgavosi kūrybiškų bendrakursių draugija.

Paprašyta plačiau atverti mados studijų užkulisius, Gabrielė noriai kalba apie paskutiniųjų metų baigiamąjį darbą. Jam mergina sukūrė net penkis įvaizdžius, kuriuos papildė originaliais aksesuarais iš medžio – rankinėmis, batais. Jiems naudojo paties lietuviškiausio medžio – ąžuolo – medieną.

„Esu be galo dėkinga skulptoriui Ryčiui Zaveckui už pagalbą realizuojant mano kūrybos idėjas“, – šypsosi kūrėja, kuriai labai svarbi įvaizdžio visuma.

Iš dalies studijas sutrukdžiusios pandemijos paveikta, lietuvė savo kolekciją pavadino simboliškai – „It's Always Darkest before the Dawn“ („Tamsiausia visada būna prieš aušrą“). Pasak Gabrielės, pavadinime užkoduotas ne tik pandeminis laikas, bet ir daug asmeninių patirčių, nes paskutinieji metai prieš baigiant mados studijas buvo ypač sunkūs. Ją nuolat kamavo klausimas, dėl ko visa tai daro. Ar iš tiesų yra savo kelyje? Ar įdėtos pastangos nebus beprasmės?

Gamta labai artima žmogui, dar daugiau – manau, ji ir yra pats žmogus. Menininkui telieka viską, ką ji duoda, pritaikyti savo kūryboje.

„Todėl mano kolekcijoje tiek daug pilkos spalvos. Tuo abejonių laikotarpiu tikrai viskas atrodė labai pilka. Išgyvenau didelę vidinę kovą su savimi“, – prisipažįsta G. Mockevičiūtė ir priduria, kad iš po medinio korseto kyšanti ir pačios rankomis dažyta geltono šilko suknelė simbolizuoja šviesą, viltį.

„Ji dažyta taip, kad atrodytų, jog pro pilkus debesis skverbiasi tarsi saulės spinduliai. Juk dažnai mūsų gyvenimuose būna situacijų, kai viskas, kad ir ko imtumeisi, atrodo beprasmiška. Kita vertus, jei sugebi tą laiką kažkaip ištverti, išlaukti, išgyventi, galiausiai už savo kantrybę būni apdovanotas ir viskas galiausiai nusidažo geltona spalva“, – savo kolekcijos koncepciją aiškina mados absolventė.

Gabrielei gražu stebėti, kaip kinta metų laikai ir kaip gražiai gamta reaguoja į jų kitimą. Todėl, sako, įkvėpimo dažnai semiasi iš jos. „Gamta labai artima žmogui, dar daugiau – manau, ji ir yra pats žmogus. Menininkui telieka viską, ką ji duoda, pritaikyti savo kūryboje. Jos veikiama galiu organiškai judėti per spalvas, siluetus ir dar per jausmą, kurį gamta sukuria mano viduje“, – džiaugiasi ji.

G. Mockevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Meniška siela – iš mamos

Gal Gabrielės šeimoje, giminėje yra ir daugiau madai neabejingų žmonių?

„Dažnai kiti menininkai, duodami interviu, pažymi, kad menininko geną jie paveldėjo iš šeimos. Mano tėtis – programuotojas, mama irgi nėra savęs realizavusi per meną iš profesinės pusės. Tačiau ji labai kūrybiška“, – žavisi mamos atidumu detalėms mergina.

Gal todėl, sako, ir pati nusprendusi joms skirti ypatingą dėmesį savo drabužių ir aksesuarų kolekcijoje.

Anot jos, daugybė žmonių, ne tik mama, netaupydami savo laiko prisidėjo prie šios kolekcijos kūrimo. Vieni – emociškai, kiti – fiziniu darbu.

„Su giminaičių ir draugų pagalba originalioms rankinėms gaminti naudojau ir keliais atspalviais dažiau ašutus. Paskui juos rišome mažais ryšulėliais. Tuomet mama padėjo man juos kaišioti į medyje išgręžtas skylutes“, – darbų eigą aiškina kūrėja.

Kadangi valandos, baigiant kolekciją, tirpte tirpo, ji labai dėkinga visiems prisidėjusiems. Juk skirti laiko šiame skubos ir bėgimo amžiuje – didžiausia dovana.

Gabrielė džiaugiasi, kad su mama turi ypatingą ryšį. „Mūsų skoniai, estetikos suvokimas – labai panašūs. Dažnai rodau mamai savo sukurtus drabužius ir klausiu jos nuomonės. Paprastai tai, kas gražu man, gražu ir jai. Kai mamai pirmąsyk nupasakojau savo baigiamosios kolekcijos idėją, jai be galo patiko – ypač žemiškos gamtos spalvos, – atvirauja mados kūrėja, baigiamojo proceso metu dažnai skraidžiusi iš Londono į Lietuvą ir atgal. – Būdavo, atsiskaitau už einamuosius darbus Londone ir skrendu į Kauną derinti įvairiausių reikalų, susijusių su kolekcija.“

G. Mockevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Mėgsta kokybišką minimalizmą

Ar kasdienybėje Gabrielei norisi išsiskirti savo stiliumi, būti pastebimai gatvėje? Dizainerė sako, kad kasdienė jos apranga tikrai neprovokuojanti ir neatkreipianti aplinkinių dėmesio.

„Mėgstu rengtis tuo, ką kuriu pati. Man patinka minimalizmas su įdomesnėmis detalėmis. Vertinu gerus audinius ir patogumą. Taip pat – atsparius laikui drabužius. Mano drabužių spintoje nėra daug pačios kurtų drabužių. Turiu keletą, prie kurių dažniausiai derinu visa kita“, – atvirauja ji.

G. Mockevičiūtė juokiasi, kad studijų metais būdavo etapų, kai nei ji, nei kiti studentai neskirdavo daug laiko mintims apie jų pačių įvaizdį. „Tuomet pagrindinis drabužis būdavo juodi marškinėliai ir džinsai. Dėl įdomesnės aprangos mažiausiai sukdavome galvas“, – šypsosi Gabrielė.

Egzaminų metu ji sako supratusi, kokia svarbi žmogui yra kūno, proto ir sielos pusiausvyra: jei vieną kurį pamesdavo, išsyk strigdavo ir kūryba. Todėl, net ir baigusi studijas, G. Mockevičiūtė stengiasi didelį dėmesį skirti savo kokybiškam laisvalaikiui.

„Man patinka skaityti, kartais – lankytis parodose, dar – sportuoti ar tiesiog eiti pasivaikščioti. Neatsiejama laisvalaikio dalis yra laikas su šeima, draugais ar partneriu“, – vardija ji ir priduria, kad tokie smagūs intarpai į kasdienį gyvenimą neabejotinai įneša vidinės pusiausvyros. Jei viskas suktųsi vien apie darbą, galbūt pajustų perdegimą, po kurio būtų sunku vėl rasti įkvėpimą, sugrįžti į kūrybos vėžes.

G. Mockevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Su klasika neprašausi

Lietuvoje pamažu įsibėgėja šaltasis rudens–žiemos sezonas. Ką reikėtų turėti savo spintoje norint neprasilenkti su mada? Jaunoji dizainerė siūlo rinktis klasikinius siluetus, kurie atsparūs laikui ir niekada nesensta.

„Vėstant orui visada smagu dėvėti keletą sluoksnių. Oversize tipo drabužiai vis dar madingi, tik reikia atsižvelgti į savo kūno proporcijas, kad platus viršus ir plati apačia žemos merginos nepaskandintų“, – svarsto ji.

Mėgstamiausi Gabrielės drabužiai šį sezoną – juodos kelnės, gerai sukirptas vilnos paltas. Spalvos favoritės? Burgundiškojo vyno ir baklažanų.

Į kaltinimą, kad, vos atėjus šaltesniems orams, lietuvės moterys akimirksniu pavirsta pilkomis pelytėmis, susiliejančiomis su šlapiu asfaltu, Gabrielė žiūri atlaidžiai.

„Nežinau, ar tos žemės spalvos labai jau blogai? Aš pati jas mėgstu ir dažnai renkuosi rudenį, žiemą. Kartais pasirinkimui turi įtakos ir nuotaika. Tačiau jei kokią dieną apsivilksiu juodą kostiumėlį, tai tikrai nereikš, kad užklupo depresija, – juokiasi ji. – Galbūt tiesiog noriu atrodyti respektabiliai, profesionaliai, nes puikiai žinau, kad taip pasirinkusi niekada neprašausiu.“

G. Mockevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Nori kurti tvarią madą

Ar dizainerės karjerą pradedanti Gabrielė mados padangėje turi savo kelrodę žvaigždę, kuria norėtų sekti? Be abejo. Mergina mini Jil Sander, vokiečių minimalistinės mados kūrėją. Ją žavi dizainerės dešimtojo dešimtmečio siluetai, kokybiški audiniai, puikus sukirpimas.

„Man patinka šios dizainerės kūrybos koncepcija, kad kartais mažiau yra gerokai daugiau. Žiūriu į jos sukurtą juodą kostiumėlį ir stebiuosi: rodos, daug kas panašius siuva, bet kažkodėl akys krypsta būtent į jos darbą. Gal tai ir yra talentu apdovanoto žmogaus skiriamasis bruožas?“ – svarsto Gabrielė, pati svajojanti apie grožį, slypintį paprastume.

Visas pasaulis šiandien šaukia apie gamtos išsaugojimą, tvarumą, ekologiją; daug priekaištų žeria greitajai madai. Vis dėlto užtenka užeiti į didžiuosius prekybos centrus ir pasidairyti po greitajai madai atstovaujančių prekių ženklų parduotuves. Paradoksalu, bet jose šurmuliuoja daugiausia pirkėjų. Ką apie tai mano Gabrielė?

„Aišku, pasauliui greitoji mada – didžiausia tarša, bet, kad ir kaip būtų gaila, retas jaunas žmogus turi finansinių galimybių investuoti į vienetinius drabužius. Todėl vertinu ir pati kartais apsiperku dėvėtų drabužių parduotuvėse, taip išvengdama greitosios mados prekių. Jei pasiseka, randu unikalių vienetinių gaminių, kurių, tikėtina, neturi niekas kitas“, – atvirauja Gabrielė.

Ji stengiasi dirbti pagal tvarios mados principus: tiek rinkdamasi audinius, tiek ir sukirpdama iš jų drabužius. Kūrėjai džiugu, kad jau daug dizainerių, parduodami savo kurtus drabužius, ima taikyti kur kas tvaresnį, t. y. patikusio drabužio užsisakymo, principą. Vadinasi, pasiuvamas vienas tam tikro modelio drabužis, o žmogus gali jį užsisakyti savo dydžio.

„Taip išvengiama perteklinio drabužių prigaminimo, – aiškina pašnekovė. – Pasiuvama tik tiek, kiek užsakoma.“

G. Mockevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Į sėkmę – mažais žingsneliais

Gabrielės draugas – irgi kūrybos pasaulio žmogus. Jis britų aktorius.

„Puikiai mane supranta. Dėl to gali patarti ir palaikyti taip, kaip kartais sunkiau tai daryti kitiems mano artimoje aplinkoje esantiems žmonėms. Juk jiems kūrybos industrija ne tokia artima kaip mums. Draugas pateikia tokių įžvalgų, kokių negaunu iš niekur kitur, tad jo nuomonę be galo vertinu“, – atvirauja G. Mockevičiūtė.

Į klausimą, ar nenorėtų kurti kostiumų teatro spektakliams, ką daro garsus lietuvių dizaineris Juozas Statkevičius, susimąsto. „Aš niekada niekam nesakau ne, nes visada gali atsirasti projektas, kuris bus man patrauklus. Juolab suprantu, kokį didelį indėlį spektakliui turi puikiai parinkta aktorių apranga“, – svarsto jauna, darbšti, ambicinga mados kūrėja, stovinti prie starto linijos.

Ko sau palinkėtų? „Kad niekada nepamirščiau džiaugtis mažomis pergalėmis, nes ir Roma nebuvo pastatyta per naktį, – šypsosi ji ir linki sau judėti žingsnis po žingsnio sėkmės link, o dar – būtinai tikėti savo vizija. – Net jeigu 100 žmonių netikės tavo sėkme, svarbiausia, ką apie tai manai tu pati. Jei esi 100 proc. užtikrinta savo idėja, tikrai atsiras kitas 100, kuris tavimi patikės.“

Ar įsivaizduoja save kuriančią Lietuvoje? Taip, kodėl gi ne. „Galėčiau turėti čia savo prekės ženklą, savo komandą, bet realizuodama gaminius tikriausiai vien Lietuva neapsiribočiau“, – garsiai dėlioja savo ateities viziją mergina, įsitikinusi, kad lietuviška gamta ir joje išgyventos patirtys su mylima šeima jai bus vienas pagrindinių įkvėpimo šaltinių visur ir visada.