Di­zai­ne­rė, ne­se­niai pri­sta­čiu­si nau­ją rudens–žiemos ko­lek­ci­ją, at­sklei­dė, jog, ne­be­li­kus daug lai­ko idė­jų sa­vo kū­ry­bai ieš­ko­ti ne­ti­kė­to­se vie­to­se, ją kur­ti pui­kiau­siai pa­ska­ti­na net ir ne­tvar­kin­gas dar­bo sta­las.

– Ko­kį ap­ran­gos sti­lių daž­niau­siai ren­ka­tės pa­ti?

– Tur­būt pa­gal šių die­nų si­tua­ci­ją sa­vo sti­lių api­bū­din­čiau kaip spor­ti­nę ele­gan­ci­ją. Iš tie­sų mėgs­tu pa­to­gius dra­bu­žius, daž­niau­siai tai bū­na ko­kie nors tri­ko­ta­ži­niai ga­mi­niai, be abe­jo, į ma­no spin­tą ke­liau­ja ir sa­vos kū­ry­bos dra­bu­žiai. Pa­vyz­džiui, sa­vo kū­ry­bos mo­der­nios kla­si­kos su­kne­les de­ri­nu ir prie spor­ti­nių ba­te­lių, sten­giuo­si eks­pe­ri­men­tuo­ti.

– Ar se­ka­te ma­dos ten­den­ci­jas? O gal­būt la­biau ver­ti­na­te il­giau iš­lie­kan­tį, as­me­ni­nį žmo­gaus sti­lių?

– Ma­nau, kad in­di­vi­dua­lus sti­liaus po­jū­tis yra vi­sų svar­biau­sia, o ma­dos ten­den­ci­jos la­biau skir­tos tiems, ku­rie ne­tu­ri lai­ko ar­ba fan­ta­zi­jos.

– Gal­būt tu­ri­te to­kį de­ri­nu­ką, ku­ris pa­de­da at­ro­dy­ti to­bu­lai die­no­mis, kai sku­ba­te ar ne­tu­ri­te ką ap­si­reng­ti?

– Daž­niau­siai la­bai pri­si­ri­šu prie tu­ri­mų daik­tų, taip pat ir prie dra­bu­žių, dė­viu juos, kol pa­si­da­ro jau vi­sai mo­ra­liš­kai ar fi­ziš­kai pa­var­gę. Ne­su iš žmo­nių, vis kei­čian­čių dra­bu­žius ir kas sa­vai­tę įsi­gy­jan­čių vis nau­jų. Ren­kuo­si, kad ge­riau spin­to­je ka­bė­tų vos ke­lios su­kne­lės, ku­rios man tik­rai pui­kiai tin­ka, tuo­met ap­siau­nu tuos pa­čius ba­tus ir ne­be­rei­kia nie­ko gal­vo­ti. Ži­nau, kad kuo dau­giau tu­ri dra­bu­žių, tuo di­des­niu gal­vos skaus­mu tam­pa pa­si­rin­ki­mas, ką reng­tis. Nors žmo­nės ne­re­tai įsi­vaiz­duo­ja, kad di­zai­ne­riams rei­kia la­bai di­de­lių bu­tų, kad tilp­tų trys di­džiu­lės spin­tos, pil­nos dra­bu­žių, pas ma­ne taip tik­rai nė­ra (juo­kia­si).

– Ne­se­niai su­kū­rė­te šei­mą. Ar nau­jai už­griu­vę rū­pes­čiai nea­ti­ma lai­ko ir ener­gi­jos, skir­tos kū­ry­bai?

– Be abe­jo, lai­ko kū­ry­bai tru­pu­tė­lį ma­žiau, bet vis­kas yra su­de­ri­na­ma ir ta si­tua­ci­ja la­bai džiu­gi­na.

– Gal­būt yra konk­re­ti mo­te­ris – mū­za, apie ku­rią gal­vo­ja­te kur­da­ma?

– Kar­tais bū­na, kad pa­ma­tai žmo­gų ir ko­kį pus­me­tį no­ri­si kur­ti bū­tent jam, bet da­bar to­kios mū­zos ne­tu­riu. Tur­būt taip yra dėl to, kad ne­tu­riu lai­ko jos ras­ti, ma­žai kur išei­nu.

– Ko­kia me­no rū­šis daž­niau­siai įkve­pia jus kū­ry­bai: gal tai ar­chi­tek­tū­ra, ki­nas ar ko­le­gų iš aukš­to­sios ma­dos kū­ry­ba?

– Ma­ne la­bai įkve­pia gra­fi­nis di­zai­nas, ga­li­ma sa­ky­ti, mo­der­ni skulp­tū­ra, nors ga­li nu­skam­bė­ti keis­tai, taip pat ir daik­tų, bal­dų di­zai­nas. Anks­čiau įkvė­pi­mą at­ras­da­vau ar­chi­tek­tū­ro­je, o da­bar la­biau ža­viuo­si in­ter­je­ro di­zai­nu.

Nie­ka­da neieš­ko­jau įkvė­pi­mo is­to­ri­niuo­se kos­tiu­muo­se ar kla­si­ki­niuo­se daik­tuo­se.

– Ar tu­ri­te ma­dos di­zai­ne­rį, ku­ris yra di­džiau­sias jū­sų au­to­ri­te­tas, gal­būt ir pa­stū­mė­jęs sa­vo gy­ve­ni­mą su­sie­ti bū­tent su ma­da?

– Ne­se­niai dis­ku­ta­vo­me su ko­le­ga, jog šiuo me­tu ma­dos pa­sau­ly­je kaž­kas da­ro­si, vi­sus už­val­dęs chao­sas. Vi­sos ko­lek­ci­jos skir­tin­gos, o ma­dos kū­rė­jų brai­žas vos iš­lai­ko­mas. Anks­čiau ga­lė­da­vau pa­sa­ky­ti, kad lau­kiu „Ba­len­cia­gos“ ar „Jil San­der“ ma­dos na­mų pri­sta­ty­mų, o da­bar aš lau­kiu, bet kiek­vie­ną kar­tą nu­stem­bu, nes ne vi­sa­da man pa­tin­ka. Da­bar net ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kas yra ma­no di­džiau­sias fa­vo­ri­tas, nes net ne­ži­nau, kas man da­bar pa­tin­ka. Šiuo me­tu pa­sau­lis yra vis­ko per­te­kęs ir la­bai keis­tai su­si­klos­tė si­tua­ci­ja, kad vi­si ma­dos kū­rė­jai eks­pe­ri­men­tuo­ja, o klien­tai ir žiū­ro­vai jau yra iš­le­pin­ti. Ta­čiau vis tiek lau­kiu di­džių­jų ma­dos na­mų ko­lek­ci­jų pri­sta­ty­mų ir ste­biu, ana­li­zuo­ju, kas vyks­ta ma­dos pa­sau­ly­je.

– Ku­ri iš nau­jes­nių ma­si­nės ma­dos ten­den­ci­jų, jū­sų, kaip di­zai­ne­rės, aki­mis, yra vi­siš­kas ne­su­sip­ra­ti­mas?

– Šiuo me­tu, nors dar net ne­su­lau­kė­me žie­mos, ma­dos pa­sau­lis jau pri­sta­to pavasario–vasaros ma­das. Žvel­giant į šias ten­den­ci­jas, ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad da­bar vis­kas yra kaž­koks ne­su­sip­ra­ti­mas ir chao­sas. Pa­vyz­džiui, jei da­bar man rei­kė­tų rink­tis dra­bu­žius, net ne­ži­nau, ką ir iš ko pirk­čiau. Man la­bai įstri­gę, kad di­džių­jų pre­kės ženk­lų in­ter­ne­to par­duo­tu­vė­se siū­lo­ma pro­duk­ci­ja la­bai su­pa­na­šė­ju­si, anks­čiau žiū­rė­da­vo­me ir ste­bė­da­vo­mės tam tik­rų pre­kės ženk­lų dra­bu­žių konst­ruk­ci­jo­mis, kir­pi­mo bū­dais, si­lue­tais, o da­bar vis­kas la­bai su­pa­na­šė­ję ir net at­ro­do, jog ke­li ma­dos na­mai su­si­ta­rę dėl tam tik­rų, tų pa­čių da­ly­kų. La­biau­siai man ne­pa­tin­ka tos kel­nės, kur pra­si­de­da klio­šas nuo ke­lių. Ir dar kel­nės, be­si­bai­gian­čios ties čiur­nos kau­liu­kais, kol kas man at­ro­do la­bai keis­tai.

– Gal jūs pa­ti sa­vo kū­ry­ba sten­gia­tės maiš­tau­ti šiam ma­dos su­vie­no­dė­ji­mui?

– Aš tie­siog da­rau tai, ką no­riu da­ry­ti, aiš­ku, bū­na ir kū­ry­bi­nių kan­čių, kai ga­mi­nant ko­kį nors daik­tą ky­la min­tis, kad gal šis nė­ra par­duo­da­mas, gal tai nie­kam ne­pa­tiks. Maiš­tauk ne­maiš­ta­vęs, yra pa­sau­lis ir yra Lie­tu­va – kas pro­tin­gas, tas su­pras (juo­kia­si).

– Ku­ria­te tiek dra­bu­žius, tiek ir ak­se­sua­rus. Gal­būt yra vie­nas konk­re­tus pro­duk­tas, ku­rį kur­ti jums vi­sa­da ma­lo­niau ne­gu ki­tus?

– Iš tie­sų azar­tą jau­čiu vis­kam, ką da­rau. Man ši sri­tis pa­tin­ka ir su kiek­vie­na nau­ja už­duo­ti­mi jau­čiu di­de­lį azar­tą, ne­pai­sant to, ar tai yra ku­ria­ma dar­bo ap­ran­ga, ar koks nors ju­ve­ly­ri­nis pro­jek­tas. Ka­dan­gi da­bar lai­ko tik­rai su­ma­žė­ję ir tu­riu la­bai ge­rai ap­skai­čiuo­ti, ką da­ry­ti, kas man bū­tų mie­liau­sia.

– Pag­rin­di­nis jū­sų ru­dens ko­lek­ci­jos ak­cen­tas – kas­die­ny­bė. Kas žvel­giant į kas­die­nę ap­lin­ka jums ža­viau­sia, o kas vis dėl­to er­zi­na?

– Tu­riu to­kį bū­do bruo­žą, kad ma­nęs ne­ner­vi­na nie­kas. Šiaip esu nuo ry­to iki va­ka­ro lai­min­ga. Gal tai ir psi­cho­lo­gi­nis mo­men­tas, kad ne­no­riu sau ga­din­tis nuo­tai­kos kaž­ko­kio­mis smulk­mė­mis. Tad ir įkvė­pi­mo ne­ma­tau kaip kan­čios, plau­kų ro­vi­mo­si ar vi­zi­jų ieš­ko­ji­mų pa­są­mo­nė­je. Tie­siog ži­nau, ko­kiai pa­skir­čiai ku­riu tą dra­bu­žį, ko­kių for­mų jį įsi­vaiz­duo­ju, kar­tais tai pri­klau­so ir nuo ko­kio nors gy­ve­ni­mo įvy­kio, tuo­met no­ri­si ryš­kių spal­vų, žais­min­gų spren­di­mų. Daž­niau­siai ma­ne įkve­pia tai, kas vyks­ta ap­lin­kui, pa­ts įdo­miau­sias da­ly­kas – ste­bė­ti ap­lin­ką ir kū­ry­biš­ku­mo sem­tis iš to.

– Ar toks lie­tu­viams vis dar re­tai bū­din­gas po­žiū­ris ly­dė­jo jus vi­suo­met, ar vis dėlto su­si­for­ma­vo lai­kui bė­gant?

– Na, pa­vyz­džiui, aš gy­ve­ni­me nie­ka­da nie­kuo ne­si­skun­džiau, man vis­kas bu­vo ge­rai. Ki­tiems gal to­kios si­tua­ci­jos at­ro­dy­tų kaip pa­sau­lio pa­bai­ga, o man kiek­vie­nas ne­pa­si­se­ki­mas yra tik dar vie­na pa­mo­ka, kaip ki­tą kar­tą pa­da­ry­ti ge­riau. Ži­no­ma, bū­na, kad kaž­kas ne­pa­si­se­ka, ta­čiau dėl to ne­puo­lu į ne­vil­tį, ne­si­ga­di­nu ner­vų. Kar­tais kiek er­zi­na ki­tų žmo­nių neat­sa­kin­gas el­ge­sys, ta­čiau džiau­giuo­si, kad ga­liu rink­tis žmo­nes, su ku­riais dir­bu, bend­rau­ju. Ma­nau, kad dėl nei­gia­mo po­žiū­rio žmo­nėms ir ne­si­se­ka, jiems vis­kas blo­gai, o man vis­kas ge­rai ir man se­ka­si, esu lai­min­ga. Kar­tais net pa­ti pa­gal­vo­ju, gal kaž­kuo ser­gu (juo­kia­si).

– Ką ma­ty­da­ma po ke­le­rių me­tų lie­tu­vių mo­te­rų ap­ran­go­je jaus­tu­mė­tės lai­min­ges­nė?

– Iš tie­sų kaž­ka­da bu­vo tik­rai liūd­no­ka si­tua­ci­ja, kai Lie­tu­va ne­sup­ra­to, kad sa­vas di­zai­ne­ris yra toks pat nuo­sta­bus kaip ir ki­ti. Bu­vo eta­pas, kai lie­tu­viai vai­kė­si žy­mių pre­kės ženk­lų, o da­bar dau­ge­lis žmo­nių jau at­si­grę­žia į lie­tu­vius kū­rė­jus, siu­va­si pas juos dra­bu­žius, džiau­gia­si jų pa­slau­go­mis ir at­ro­do tik­rai uni­ka­liai. Ma­ne tik­rai la­bai džiu­gi­na, kai klien­tės, gy­ve­nan­čios sve­tur, ne­pa­mirš­ta pa­si­da­ly­ti, jog ma­no kur­tus dra­bu­žius pa­gy­rė ir klau­sė, iš kur jie, o joms bū­da­vo la­bai sma­gu pa­sa­ky­ti, kad tai di­zai­ne­rės iš jų ša­lies kū­ri­nys. Sma­gu, kad žmo­nės pra­de­da in­ves­tuo­ti į jiems pa­tin­kan­čius, uni­ka­laus brai­žo daik­tus, kreip­tis į uni­ka­lų brai­žą tu­rin­čius lie­tu­vių di­zai­ne­rius. Juk sa­vo di­zai­ne­rį, taip pat kaip ir sa­vo kir­pė­ją, at­ras­ti yra la­bai di­de­lis da­ly­kas!

Ži­no­ma, kal­bu apie di­zai­ne­rius iš di­džio­sios rai­dės, iš tik­rų­jų nu­si­pel­niu­sius sa­vo var­do, ku­rie ku­ria ko­lek­ci­jas kas­met, o ne vie­ną daik­tą ar tris dra­bu­žius, tad ne­rei­kė­tų pai­nio­ti to su kai ku­riais ženk­lais. Ne­no­riu įžeis­ti ir džiau­giuo­si, kad kaž­kas ku­ria ko­lek­ci­jas, jas pri­sta­to, bet kar­tais jos to­li gra­žu nea­ti­tin­ka tik­rų­jų pa­va­di­ni­mų.

– O ar ne­ten­ka su­si­dur­ti su klau­si­mais, kaip ga­li bū­ti, kad lie­tu­vių di­zai­ne­rio kū­ri­nys kai­nuo­ja tiek pat kiek gar­saus už­sie­nio pre­kės ženk­lo ati­tik­muo?

– Yra to­kių da­ly­kų, bet ga­liu paaiš­kin­ti, ko­dėl taip yra. Mes ne­da­ro­me daug pro­duk­tų, ne­siu­va­me tam tik­ro­se ša­ly­se, ne­ga­li­me par­si­siųs­ti di­de­lių kie­kių au­di­nių, nes tam Lie­tu­vos rin­ka yra per ma­ža. Tad iš to ir su­si­da­ro įvaiz­dis, kad „oi, kaip bran­gu“. O kar­tais ir mes pa­tys per­mo­ka­me už au­di­nius, ne­tu­rė­da­mi ga­li­my­bės par­si­siųs­ti, pa­vyz­džiui, jų vi­są ki­lo­met­rą. Be to, kaž­kaip ne­ti­kė­tai vis­kas pa­bran­go.