Savamokslė dizainerė: drabužiai – mano meilės kalba

– Kaip prisistatytum skaitytojams? – paklūstu Aistės prašymui kreiptis į ją „tu“, nes oficialumas jai trukdo būti savimi.

– Geras žmogus, kūrėja.

– Ne dizainerė, ne mados ekspertė, o tiesiog kūrėja?

– Na, taip. Kokia aš ekspertė? Aš net nežinau, kas šiuo metu madinga. Kuriu tai, kuo tikiu. Man neįdomios mados tendencijos, kryptys. Namuose neturiu nė vieno madų žurnalo. Drabužyje turi būti kažkas, kas suteikia džiaugsmo ir atlaiko kintančių madų keliamus iššūkius. Tačiau iki tokio supratimo teko daug kelio nueiti. Esu kilusi iš Kauno, Alytuje gyvenusi, sostinėje baigusi ekonomikos ir programavimo mokslus, paskui vėl grįžusi į gimtuosius kraštus. Šiuo metu gyvenu sostinėje, visai netoli miško. Gamta – mano namai.

– Save vadini matematinio mąstymo žmogumi, bet pačios kūryba kalba apie nevaržomą laisvės pojūtį, polėkį.

– Prisipažinsiu, net piešti nemoku (juokiasi). Tačiau puikiai išmanau medžiagą ir technologinius dalykus. Gal todėl, kad mėgstu ieškoti kitokio priėjimo. Ir dar – esu drąsi, kai turiu idėją. Kadaise dirbau dideliame fabrike, skaičiavimo centre, bet susilaukusi sūnaus nebegrįžau – išėjau į niekur. Pradėjau siūti. Mano laikais tai buvo rizikinga. Iš pradžių kvailinau save. Juk buvau visiška siuvimo savamokslė. Tačiau tas laisvės pojūtis viliojo. Kai dabar žiūriu į savo pirmuosius drabužius, negaliu patikėti, kad juos pasiuvau su tokiomis žinių sankaupomis, kokias turėjau tada. Matyt, esu iš tų žmonių, kuriuos užvaldo idėja ir tiesiog eina, nematydami kalno.

– Kaip manai, kodėl tau pasisekė?

– Gal atrodys nekuklu, bet noriu pagirti save už begalinį darbštumą, atsakingumą. Mano tėtis buvo toks visų galų meistras – gal tai jo nuopelnas? O dar senelis, kurio nepažinojau, sako, buvo siuvėjas. Tačiau pagrindinė priežastis, manau, yra tos gerosios žmogaus savybės: darbštumas, nuoširdumas, drąsa. Kai žinau, kur einu, esu labai drąsi. Kita vertus, visi mes turime tų pačių savybių. Tik ką mes su jomis darome? Aš jas auginu. Siekiu naudos bendrąja prasme. Jei pamatau, kad kažkoks dalykas didina aplinkui gerumą, džiugina žmones, tuomet svarstau matematiškai: juk man tai svarbu, mane tai augina! Visi turime laisvę pasirinkti. Aš nesirenku burbėti, būti nelaiminga. Manyje visada dominavo kryptis į džiaugsmą, į laimę. Mokyklos draugai turbūt pamena mane buvus didžiulę optimistę, o dabar išvis (juokiasi) net „kaifas“ kartais paliūdėti.

– Tai gal gyvenimas tave per daug lepino? Gal ir dabar tiesiog neturi dėl ko liūdėti, nerimauti?

– Štai čia tu klysti. Gyvenimas man niekada nedėjo vien aukso spalvos dubenėlių. Ir man, ir kitiems jis deda visokių, bet skiriasi žmonių reakcija. Kai patenku į sudėtingą situaciją, niekada nemanau, kad viskas griūna, „šakės“, pabaiga. Esu perėjusi begalę kančios etapų – nuo išduotos moters skausmo iki atsidūrimo emigracijoje be šeimos, be pinigų. Skirtumas tas, kad anksčiau ilgiau užtrukdavau liūdesyje, įsijausdavau į aukos rolę, o dabar aš esu savo požiūrio valdovė ir galiu rinktis. Todėl dažnai ir moterims sakau: neužsiauginkite pykčio, nes paskui turėsite su juo keliauti.

Dabar net pati negaliu patikėti, kad daug metų siuvau klientams kirpdama iš akies. Be brėžinių, eskizų. Tiesiog iš polėkio.

– Tai kaip priėjai iki valdovės sosto?

– Esu dėkinga gyvenimui už tai, kad jis į mane mėtė akmenis. Kai gaudavau kokį dubenėlį ne aukso spalvos, tuomet eidavau į mišką ir rėkdavau: „Aš vis tiek būsiu laiminga!“ Todėl kiekvienoje sunkioje situacijoje ieškojau, ką gero galiu iš jos išpešti. Laikui bėgant, ėmiau suprasti, kokių didelių dvasinių turtų aš per tai įgijau. Be tų išbandymų nebūčiau užsiauginusi širdyje tokios besąlyginės meilės, kokią turiu dabar! Žmogui, pasauliui. Kas bevyktų jame – aš čia gyvenu ir tuo džiaugiuosi! Toks mano pasirinkimas. Aš tikiu meile. Ir tie mano siuvami drabužiai nėra kažkas kitas, kaip tik mano meilės kalba. Esu be galo dėkinga Visatai už dovaną per kūrybą tai išsakyti.

– Anksčiau norėjai išgelbėti pasaulį, o dabar – negi nenori?

– Buvo laikas, kai vis svarsčiau, kuo galėčiau tam pasauliui padėti, pasitarnauti. Ir vieną naktį mane aplankė žinojimas, kad visa mano pagalba turi būti džiaugsmas. Po to karto pabusdavau ryte su mintimi: „Dieve, kokia aš laiminga, kaip noriu keltis, lipti iš lovos ir tiesiog džiaugtis!“ Nuo tos dienos mane ėmė džiuginti viskas, kas vyksta aplinkui. Džiaugsmas nepriklauso nuo gerų ar blogų sąlygų: jis tiesiog įdėtas į žmogaus bateriją.

Natūralumas: buvo laikas, kai Aistė dažė plaukus. Dabar tik vandeniu plaunami natūralūs žili plaukai yra tarsi jos vizitinė kortelė.

– Net ir karo Ukrainoje realybėje?

– Man karas iš viso nesuprantamas. Gaila, kad kiekviena karta turi po karą, iš kurio niekaip nepasimoko. Dar man labai gaila žmonių, kurie per dvejus pandemijos metus išseko, prarado energiją. Užtai, kai žmogus supyksta, tos energijos, rodos, įgyja dvigubai. Jam atrodo, kad gali kalnus nuversti. Apsidairykite – dabar aplinkui pilna energingų žmonių, bet pykčio energija destruktyvi. Nėra pykčio už gėrį.

– Sakoma, kad pas tave žmonės važiuoja pasipuošti ne iš išorės, bet iš vidaus. Kuo juos užburi?

– Gražiai pasakyta, bet tai turbūt tiesa. Su manimi susisiekia žmonės iš viso pasaulio. Nors ir skirtingų tautybių, visi sako tą patį: „Aš jaučiu tavo sielą“, „Tu man labai artima“. Juk rašau jiems tik elektroninius laiškus, prašydama pasimatuoti liemenį, krūtinę (juokiasi). Fiziškai aš jų nematau – gaunu tik matmenis. Džiaugiuosi, kad tas profesionalumas, kuris užaugo per daugelį metų, leidžia būtent tokiu būdu kurti jiems drabužius.

– Profesionalumas negimė sulig pirma išėjimo iš fabriko diena: teko daug kelio nueiti…

– Mokykliniais metais mezgiau. Paskui pamaniau, kad siūti bus greičiau, ir pradėjau karpyti audinį taip, kaip megzdavau. Nesinaudojau jokiais brėžiniais – nemėgstu naudotis kitų atradimais. Man reikia viską atrasti pačiai. Dabar net pati negaliu patikėti, kad daug metų siuvau klientams kirpdama iš akies. Be brėžinių, eskizų. Tiesiog iš polėkio. Iš pradžių siuvau tik sau. Kai atsikrausčiau į Vilnių, mane tiesiog stabdydavo gatvėje ir žavėdavosi: „Koks gražus tavo drabužis!“ Tuomet pagaudavo dar didesnis azartas. Kai nusibodo siūti vien sau – ėmiau tuos drabužius dovanoti. Ir tik po sūnaus Luko gimimo nebegrįžau į darbą, ėmiau pagaliau siūti kitiems. Pradžia buvo sunki, nes tuo metu dar neturėjau mašinos. Sodindavau vaiką į vežimėlį ir autobusu vykdavau pas klientus, pirkdavau medžiagas, kirpdavau, siūdavau.

– Ar tiesa, kad klientai aklai tavimi pasitikėjo ir iki šiol pasitiki?

– Tiesa. Jie nežinojo, kaip atrodys drabužis, nematė, iš kokio audinio jį siuvu. Tik išsiklausinėdavau ir dirbdavau. Tuo metu jau buvau susikūrusi darbo sistemą. Buvęs vyras atvežė į namus manekeną, ant kurio viską lipdydavau. Baugoka buvo – pavyks, nepavyks. Kaskart, pabaigusi darbą, gulėdavau kaip lavonas – rodėsi, kad viską tam žmogui atidaviau, viską sudėjau į tą jo drabužį.

– Tuomet vykai į antrąją savo gyvenime vipasanos stovyklą (vipasana – meditacijos technika, padedanti nuraminti protą, – aut. past.) ir iš vienos stovyklos dalyvės sulaukei paskatinimo skleisti savo kūrybą, dalyvauti parodose.

– Ji liepė man vykti į parodas, dalyvauti konkursuose. Kokie konkursai? – sakiau jai, kai aš neturiu už ką pasidaryti profesionalių nuotraukų. Tačiau, kai nori, – viskas įmanoma. Man užteko drąsos nueiti pas fotografę Vaivą Abromaitytę ir paprašyti pagalbos. Tuomet parodoje gavau vietelę už nedidelę kainą, ir įvykiai stebuklingai ėmė dėliotis mano naudai. Kodėl? Turiu tik vieną atsakymą – toji begalinė meilės darbui energija kūrė taiką aplinkui ir man palankias aplinkybes. Dabar mano gyvenimas, visų pirma, susideda iš vidinės taikos, kuri atsispindi ir išorėje. Pamenu, sykį nuvažiavau į festivalį Estijoje. Draugai gąsdino, kad estai – šalti žmonės, kad pagalbos iš jų nesulauksiu. Tačiau aš sulaukiau draugiško palaikymo. Tada supratau, koks svarbus yra taikos kūrimas aplinkui save. Galėčiau knygą apie tai parašyti, iliustruodama ją savo gyvenimo kritinėmis situacijomis, kai staiga prie manęs prieina Dievulis žmogaus pavidalu ir sako: gal tau reikia pagalbos?

– Ar teisingai supratau: kai žmogus jaučia iš tavęs sklindančią meilę – bando pasišildyti jos spinduliuose, net jei gyvena priešingame pasaulio krašte?

– Galbūt ir taip. Daug kas ateina ne tik drabužių, bet ir to mano džiaugsmo, to apkabinimo, kuris nėra butaforinis. Jis tikras, nuoširdus. Per daugybę metų aš užauginau medį, kuris dabar duoda vaisių, ir žmonės nori prisiliesti prie tų vaisių. Man juokas ima, kai visokie mokytojai, guru kalba apie meilę aukštomis frazėmis, – man viskas paprasčiau. Aš galiu apie meilę kalbėti drabužiu. Galiu apkabinti jį forma, geometrija… Aš dalijuosi tuo, kuo tikiu, prieš tai pažvelgusi žmogui į dūšią.

– Juk tam reikia laiko – kaip spėji ir kalbėtis, ir guosti, ir siūti?

– Žinok, tie mano namai yra tarsi laiko skylė. Čia jis taip greitai lekia… Kai pas mane ateina žmogus, su juo elgiuosi taip, kaip norėčiau, kad jis su manimi elgtųsi. Nieko dirbtinai nedarau – tiesiog esu atvira. Šių dienų žmogaus, matyt, didžiausia problema yra ta, kad jis neturi su kuo būti atviras. Toje mano šiltoje atmosferoje jis atsileidžia. Nei iš šio, nei iš to pradedu pasakoti kažką iš savo gyvenimo. Žmogus klauso, klauso ir staiga sušunka: „Vajė, kaip man tai tinka!“ O aš gi nepasakoju kažko išgalvoto – tiesiog žmogų bematuodama dalijuosi savo gyvenimu. Kadangi tos istorijos ne sukurtos, bet visos mano pačios išgyventos, jos suveikia. Ir dar… Niekada neprimetu, kad žmogus būtinai turi taip ar anaip daryti. Patikėkite, žmonės labai greitai pajaučia tą tikrumą.

– Kokie tau yra gero drabužio kriterijai – patogumas, natūralumas?

– Aš prašau žmogų pajausti, ko jam norisi, ir leidžiu rinktis. Ar eina teisinga linkme, matau iš jo kūno reakcijų. Atėjusiam žmogui esu tarsi tas mamos kokonas, kuriame jis staiga ir vėl pasijaučia saugus. Štai dėl šios priežasties visuomet ir visų prašau kreiptis į mane „tu“. Pasitaiko, kad ne visi gali, bet tuomet tas oficialumas tarsi neprisileidžia manęs artyn. Negaliu pajusti to žmogaus. Gero drabužio kriterijai? Geras jausmas, saugumas, jį apsirengus.

Stiprybė: „Vienas iš pagrindinių mano džiaugsmo šaltinių yra gamta“, – tikina A.Anaitė. 

– Vadini save stichiška kūrėja. Ką turi omeny?

– Laisvę. Mano diena prasideda nuo 6 val. ryto ir tęsiasi iki 24 val. Niekada neturiu griežto plano. Viskas vyksta stichiškai, nes viskas labai kinta. Savaitgaliais taip pat dirbu. Tik sakau tau nuoširdžiai: kai žmogus pas mane ateina, aš jį tiesiog myliu. Ir tikrai nežiūriu į laikrodį. Kartais mano dienotvarkę lydi kažkokia mistika. Tarkime, šiandien pasimatuoti turėjo ateiti keturi žmonės, tik jie nesakė, kuriuo metu bus. Išėjo taip, kad vieną išleidžiu, o kitas paskambina į duris. Tiesiog, natūraliai, be jokio išankstinio susitarimo. O kartais būna dienų, kai nelabai galiu priimti kitą žmogų – noriu pabūti viena. Ir ką manai? Staiga gaunu žinutę, kad šiandien jis negali atvykti. Kai esi taikoje, Visata labai gražiai sureguliuoja visus įvykius. O juk dažnai būna taip: jei neįvyksta kažkoks suplanuotas susitikimas, mes nervinamės, pykstame. Sykį, kai nuvažiavusi į savo sodybą radau ją išplėštą, man vis tiek nesukilo pyktis ant tų, kurie tai padarė. Pajutau gailestį, kad tie žmonės turbūt niekada gyvenime nėra gavę meilės.

– Dažnai savo drabužius demonstruoji pati ir būtinai gamtoje. Gamta – tavo įkvėpimo šaltinis?

– Vienas iš pagrindinių mano džiaugsmo šaltinių yra gamta. Visada ją mylėjau, bet buvo laikas, kai taip giliai jos nejaučiau. Užtai, kai mane gyvenimas mėtė ir vėtė, nutiko taip, kad gamtoje aš pajutau besąlyginę meilę. Tiesiog atėjo toks vidinis pojūtis. Ką aš darau po parodos, kai būnu užsienyje? Mano pagalbininkės eina paplepėti, o aš susirandu netoliese kokį gamtos lopinėlį ir guluosi ant žemės. Moku gamtą mylėti, žavėtis ja, o tas žavėjimasis kuria mano džiaugsmą, kuriuo dalijuosi su kitais. Kai turi ryšį su gamta – ji gali gydyti. Buvo toks įvykis mano gyvenime: papuoliau į avariją, susižalojau ranką, o po kelių mėnesių turėjau dalyvauti didelėje parodoje. Skyrybos šeimoje, avarija, brangi paroda – viskas supuolė į vieną krūvą. Tačiau baisiausia buvo tai, kad ranka negijo, negalėjau dirbti. Tuomet stengiausi kuo daugiau būti gamtoje. Susirasdavau kokį ramų kampelį, išsitiesdavau ant žolės ir ilgai gulėdavau. Kartą, jau visiškai praradusi viltį išsikapstyti, iš visų jėgų sukaupiau visą savo nuolankumą ir sušukau: „Dieve, atiduodu tau viską, ką turiu, tik padėk man. Aš klusniai atsiduodu Tavo valiai.“ Ir staiga įvyko „klik“. Tiesiog fiziškai. Lyg Dievas būtų spustelėjęs kažkokį nematomą sėkmės mygtuką. Visos problemos ėmė spręstis savaime, viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Su vyru susitarėme gražiuoju, ranka sugijo, parodai spėjau pasiruošti. Žinai, kas įvyko? Aš nustojau kovoti. Atsidaviau Dievo valiai. Nuo to momento mano gyvenimas ėmė tekėti. Žinau, kiti važiuoja į visokius ašramus, kur medituoja, kartoja mantras, o aš tiesiog ėjau į gamtą. Aš tarsi radau savo namus, kurie visada yra, buvo ir bus.