Jos pastebėjimu, sportinės aprangos pardavimus itin išaugino staiga visus užklupęs karantinas, per kurį daugumai susiliejo privati ir darbo erdvė.

Dėvėtų drabužių parduotuvėje sutikta Greta (22-ejų) nešioja iš mamos paveldėtą treningą „Reebok“. Kelnės, batai irgi atitinkamai sportiški. Ant galvos dar vienas atributas tarytum iš dešimtojo dešimtmečio – panamkė. „Iš nostalgijos tai“, – sako mergina, praėjusiame amžiuje gyvenusi vos porą pirmųjų savo gyvenimo metų.

Aukštaūgis Lukas (28-erių) vilki su didele nuolaida Palangoje įsigytą lengvą „Hummel“, žemiau juosmens – irgi viskas sportiška. „Visi pasigavo 10-ojo dešimtmečio madą, nors niekas tada net negyveno. Kažkoks įkvėpimas. Aš pats savo akimis dar mačiau kažkiek tų laikų bardako“, – pasakoja vaikinas.

Miestietė ant dviračio Vismantė (29-erių) vilki sportines vyriškas „Adidas“ kelnes, kurias įvardija kaip gražias. „Man tai siejasi su laisva gatvės kultūra. Ji nebūtinai nurodo į budulius, bet ir, pavyzdžiui, šokėjus. Kaip patogiau važiuoti dvirka? Aišku, su treningu“, – aiškina ji.

Linksmai nusiteikęs Vitalijus (26-erių) apskritai į miestą išeina vien su pižaminėmis kelnėmis. „Kuo mano nuotaika geresnė, tuo daugiau treningų“, – pastebi jis.

Milda (15-metė) savo sportinę striukę tarsi iš praėjusio amžiaus įsigijo dėvėtų drabužių parduotuvėje, nors pačią vintažo madą sako pasigavusi iš tinklinių mados parduotuvių. „Dabar 50 proc. rengiasi vintažiškai“, – skaičiuoja ji.

Mykolas (13 metų) treninginį stilių renkasi pagal šeimos pavyzdį. „Prisimenu, kartą Lenkijoje tėtis nusipirko treningą, ir man patiko. Todėl paprašiau ir sau“, – sako jaunuolis su treningine apranga ir Čikagos „Bulls“ kepurėle.

Savo sportinius laisvalaikio drabužius Jurgita (35-erių) pasakoja irgi įsigyjanti iš antrinių rankų. „Investuoju į save ir į keliones, todėl nematau reikalo dar išleisti 300 eurų tokiai striukei“, – sako kalnine vintažine striuke, sportinėmis timpomis ir kelioniniais batais vilkinti praeivė.

Šiuos septynis miestiečius sieja ne tik treningas, bet ir įspūdis, kad jie tarsi atkeliavę iš XX a. paskutiniojo dešimtmečio. Kažin ar jų aprangos pasirinkimas susijęs su mene nuvilnijusia nostalgijos 10-ajam dešimtmečiui banga? Juk garsusis Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ – jau ne vienintelis romanas apie tuos laikus, o modernaus meno muziejuje MO netgi veikė šiam laikmečiui dedikuota didelė paroda.

Iš kur kyla sentimentai?

Milda supranta nepatirianti tiesioginės nostalgijos, nes aname amžiuje jos pačios dar nebuvo. „Jauni žmonės dabar laisvi, o 10-asis dešimtmetis irgi buvo laisvas – tada juk ir atsirado laisvė. Dabar irgi yra mūsų laisvės metai“, – sako penkiolikametė miestietė.

Mykolas sportinį stilių tarytum paveldėjo iš šeimos pasakojimų, prisiminimų apie legendines amerikiečių sporto kovas, kuriomis pamažu ir pats persiėmė. Pirmąją savo kepurėlę su Čikagos „Bulls“ emblema jis išsirinko būdamas vos septynerių. „Todėl kai Ispanijoje palikau ją taksi, buvo labai daug ašarų“, – prisimena vaikinas.

Anot Luko, pastaruosius porą metų trunkančia nostalgijos vintažui banga netruko pasinaudoti ir antrinių drabužių rinka – kai kuriose žinomo tinklo parduotuvėse įvairūs spalvoti treningai iškabinami matomiausioje vietoje ir sudaro didžiąją asortimento dalį.

Kaip prisimena Milda, prieš porą metų šitaip senoviškai rengtis dar nebuvo įprasta: „Būtų žiūrėję kreivai.“ Ji pabrėžia instagramo poveikį, iš kur atseit kyla didysis įkvėpimo, kaip rengtis, impulsas. Tačiau bendraamžiui Mykolui pavyzdžiai internete – nė motais. „Socialiniuose tinkluose praleidžiu daugiausia 10 minučių per dieną“, – tikina trylikametis.

Praktiška ir ekologiška

Sentimentai įprastai yra antrinis treningus nešiojančių individų kriterijus – pirmiausia jie aiškina ieškantys patogumo. „Nespaudžia, netrina, geriau priglunda, be to, visai stilinga“, – sako Mykolas. Lukas atskleidžia pasirinkęs treningus, nes neberanda sau tinkančių džinsų.

Septynerius metus Norvegijoje gyvenusi Jurgita savęs nebelaiko taisyklių žmogumi, todėl teigia su sportine apranga galinti eiti bet kur, išskyrus nebent operą. „Skandinavijoje panos vien timpas praktiškai ir tenešioja. Džiaugiuosi, kad ir Lietuva laisvėja: anksčiau daugelis labai daug dėmesio skirdavo aprangai nepaisydami, kad ji juos kausto ir varžo, verčia jaustis ne savame kailyje. Dabar vietoje savivertės stokos atsiranda daugiau saviraiškos“, – svarsto ji.

Ne tik laisvėjanti saviraiška, bet ir ekologijos kriterijus vis svarbesnis, papildo Milda. „Tai todėl dėvėtų drabužių parduotuvės tampa normaliu pasirinkimu, o ne tinklai, kurių parduodamus drabužius siuva Indonezijos penkiamečiai. Nešioti tokius drabužius tampa nehumaniška“, – atkreipia dėmesį mergina, bet čia pat pripažįsta, kad apie tvarumo kriterijų susimąstanti rečiau, negu turėtų.

O paloskės jau nebesvarbios?

Pati mada trina ribas ir imasi provokacijų, laužo stereotipus ir standartus, pavyzdžiui, tarp sezoninių drabužių, tarp formalios ir neformalios aprangos, aiškina madų tendencijų tyrėja M.Palaikytė. „Mada semiasi inspiracijų iš įvairių subkultūrų ir etninių grupių. Šįkart viskas prasidėjo nuo sportbačių avėjimo, kuriuos prieš kelerius metus prie suknelių ir kt. pradėjo derinti „Chanel“, – atsimena ji.

Pirmieji posovietinę Rytų Europos agresyvaus, sportiško jaunuolio estetiką atseit iškėlė prancūzų mados namai „Vetements“. „Jie ir sužadino nostalgiją forsiškai aprangai. Kai mums tai jau buvo patirta, pasauliui pasirodė nauja, neregėta, avangardiška“, – aiškina M.Palaikytė.

Jos žodžiais, paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį treningas turėjo simbolinę reikšmę, priskirdamas žmones prie tam tikros visuomenės grupės. „Treningas buvo ir statuso simbolis – didesnis juostelių skaičius rodydavo didesnį asmens šaunumą. Dabar treningų dėvėtojai jau nebepriskiria savęs agresyviajai visuomenės grupei, todėl jiems rūpi ne juostelių kodas, o prekės ženklas“, – įvardija skirtumą M.Palaikytė.

Paloskių simboliką savo bestseleryje „Pietinia kronikas“ priminusiam rašytojui R.Kmitai įspūdį darė į teminius romano renginius 2017–2018 m. susirinkdavusios auditorijos apranga, kai staiga į treningus šokdavo netgi stilingiausios moterys, iš kurių tokio staigaus išvaizdos pokyčio tarytum nesitikėtum, ir laisvai priėmė karnavalo logiką.

„Matyt, žmonės atranda dar vieną nišą, kuri gali būti atlaisvinta nuo marozo stereotipo, sąsajų su agresija ir nusikaltimais. Turbūt treningas tampa dar viena alternatyva nuobodžiam, oficialiam stiliui ir įgyja subkultūros požymių“, – sako rašytojas.

Vis dėlto ir šis treninginis karnavalas baigsis. „Sportiniai batai vėl mažėja ir darosi elegantiškesni. Šitie metai turėtų būti paskutiniai sportinei aprangai“, – prognozuoja M.Palaikytė.

O treningų renesansą mieste bene taikliausiai apibendrina jų vilkėtoja Vismantė: „Man po*ui. Drabužiams kartais neturiu laiko, todėl man tiesiog po*ui.“