Purvas nėra absoliutus blogis. Akla švaros manija gali atnešti daugiau žalos, nei naudos, rašo Didžiosios Britanijos žurnalas „The Economist“.

Kaip švara užvaldė žmonių protus?

Purvas, suodžiai, mėšlas, nuodegos, smėlis, dulkės, nuosėdos. Smerkiamas ir persekiojamas, purvas šiais laikais neturi kur dėtis. Gausi reklama ir sveikatos patarimai ragina žmones iššviesti kiekvieną kūno, namų ir biuro kampelį. Infekcijos mūsų tyko kiekviename žingsnyje. Oda ir visi namų paviršiai turi būti nušveisti, nupurkšti ir sterilizuoti. Bene didžiausią pavojų kelia kompiuterio klaviatūra: pasirodo, ant jos yra 70 kartų daugiau mikrobų, nei ant klozeto.

Švara yra stambus verslas. Tyrimų bendrovės „Euromonitor International“ duomenimis, viso pasaulio žmonės kasmet išleidžia 24 mlrd. dolerių muilui ir įvairiems prausikliams. Dar 106 mlrd. dolerių išleidžiami drabužių skalbimui, indų plovimui, vonios ir tualeto priežiūrai. Tikru stebuklu švaros priemonių gamintojams tapo kiaulių gripas, privertės žmones dar labiau saugotis mikrobų ir virusų.

Švaros manija nebuvo amžina. Dar 1965 m. tik pusė Didžiosios Britanijos moterų naudojo pažastų dezodorantą. 1940 m. tik pusė amerikiečių turėjo normalias vonias. 1951 m. vonios neturėjo du penktadaliai britų – ir ne tik dėl pokario skurdo.

Reguliarus prausimasis, išpopuliarėjęs antikinėje Graikijoje bei Romoje ir ypač sveikintinas šiais laikais, maždaug keturis antro tūkstantmečio amžius kėlė žmonėms įtarimą. Buvo manoma, kad vanduo yra odos ligų šaltinis, o purvo užkimštos poros, atvirkščiai, apsaugo odą nuo ligų.

XVII a. Europos aristokratai prausėsi retai, vilkėjo lininius marškinius, kurie surinkdavo purvą nuo odos, ir naudojo daug kvepalų bei aliejų, kad numalšintų blogą kvapą.

Purvo reikšmė yra tokia pat slidi, kaip šlapias muilo gabaliukas. Vakarietišką požiūrį į higieną lėmė ne tik medicina ir mikrobiologija. Švaros istorija taip pat susijusi su buitinių prietaisų ir baldų, masinio vartojimo ir garsiausių prekės ženklų istorija.

Tikri aristokratai nesiprausia

Paradoksalu, bet būtent baimė susirgti anksčiau vertė žmones vengti vandens, knygoje „Švara: asmeninės higienos ir skaistumo istorija“ rašo jos autorė Virginia Smith. Ypač pavojingomis buvo laikomos viešosios pirtys, kurias į Europą grįždami iš Turkijos ir arabų pasaulio grąžino kryžiuočiai, ir kurios viduramžiais labai išpopuliarėjo Vokietijoje, Prancūzijoje, Florencijoje, Londone. Tų laikų gydytojai teigė, kad karštas vanduo atveria poras ir įleidžia į žmogaus organizmą visokiausias ligas. Moralės sergėtojai taip pat kritikavo dažnai pirtyse vykusius ištvirkavimus. 1538 m. karalius Pranciškus I uždarė visas Prancūzijos pirtis. Tą patį 1546 m. Sautvorke padarė Anglijos karalius Henrikas VIII.

Šitaip prasidėjo istorinis laikotarpis, kai turtingieji ir vargšai draugiškai sugyveno su purvu. Net asmeninės vonios kėlė žmonėms įtarimą. Prancūzijos teismo gydytojas Jeanas Héroardas rašė, kad karalius Liudvikas XIII, gimęs 1601 m., nebuvo prausiamas, kol jam sukako septyneri.

XVII amžiuje buvo manoma, kad lininiai drabužiai ir kitos specialios priemonės puikiai sugeria prakaitą. Kasdienis viršutinių ir apatinių drabužių keitimas buvo aukščiausias higienos laipsnis. Tikrais švaruoliais save galėjo laikyti Žanas Rasinas ir Moljeras, turėję po 30 drabužių keitimui.

Prausimasis, ypač karštame vandenyje, buvo laikomas pavojingu sveikatai. Henrikas IV garsėjo kaip tikras apsileidėlis, nuo kurio trenkė prakaitu, arklidėmis ir česnaku. Sužinojęs, kad vienas jo kunigaikščių prausiasi, karalius kreipėsi patarimo į asmeninį gydytoją André du Laurensą. Šis paaiškino, kad vargšas kunigaikštis taps labai neatsparus ligoms. Tuomet karalius nusprendė pats nuvažiuoti pas kunigaikštį, kad šis neišeitų iš namų ir nesusirgtų.

Anglijos karalienė Elžbieta I prausėsi tik kartą per mėnesį, o jos įpėdinis Jokūbas I prausė tik pirštus.

Mitas sugriautas

Mitas apie vandens keliamą pavojų gyvavo ilgai, kol buvo palaipsniui sugriautas XVIII ir XIX amžiuose. Liudvikas XIV Versalio rūmuose jau turėjo vonias, bet tarnai tik valė jo veidą ir rankas alkoholiu. Jis labai retai prausėsi visas.

Bet dar po šimtmečio Napoleonas ir Žozefina jau mėgaudavosi karšta vonia ir turėjo kelis puošnius bidė. Katherine Ashenburg knygoje „Švara: neiškarpyta prausimosi istorija“ rašo, kad prausimasis buvo susijęs su diplomatija: kuo labiau įtempta akimirka, tuo ilgiau valstybių vadovai mirko vonioje. Kai 1803 m. buvo pažeista Amjeno taikos sutartis, Napoleonas joje praleido šešias valandas.

Tobulėjant vaistams, vanduo vėl grįžo į madą. Europos aristokratai pamėgo mineralinių vandenų kurortus, kur vanduo buvo naudojamas ne prausimui, o gydymui. XIX a. mokslas ir prekyba atnešė dar daugiau naujovių: garines pirtis iš Turkijos, šampūną iš Indijos, bidė ir Marselio muilą iš Prancūzijos. Vanduo ir higiena sparčiai populiarėjo, o purvas tapo didžiausiu priešu.

Prausimasis kaip dvasinis apsivalymas

Įvairios Europos kalbos demonizuoja purvą. Žmonės smerkia purvinus darbus, purvinus pinigus, stengiasi nesusipurvinti munduro. Visi stengiasi atsikratyti purvo. Jie gerbia švarią sąžinę, švarią biografiją, stengiasi kalbėti švaria kalba. Prausimo veiksmas, ar tai būtų velionio prausimas žydų kultūroje, ar jaunavedžių rankų ir kojų prausimas per induistų vestuves, tapo simboliniu ritualu daugelyje kultūrų ir tikėjimų. Prausimasis tapatinamas su apsivalymu, nuodėmių atleidimu.

Šis tapatinimas giliai įsišaknijo Vakarų kultūroje. Apybraižų rinkinio „Purvas“ redaktorė Mindy Lewis rašo: „Valydami mes randame gyvenimo prasmę, rūšiuojame betvarkę, įvedame tvarką savo sieloje, atsikratome pykčio ir nusivylimo, iš naujo atrandame gyvenimo grožį ir išreiškiame savo meilę kitiems.“ Pasak kitų rinkinio autorių, tvarkymasis gali būti gydantis arba varginantis, raminantis arba slegiantis, arba ir toks, ir toks skirtingu laiku.

Viena rinkinio autorė papasakojo, kaip tvarkos manija sužlugdė jos santuoka: „Tvarkydamasi išreikšdavau begalinį norą viską kontroliuoti pasaulyje, kuriame niekas daugiau neegzistavo.“ Kitai autorei tvarkymasis buvo savigarbos išraiška. „Tiesa sakant, tai suteikdavo man tikslą tokiomis akimirkomis, kai jaučiausi visiškai nereikšminga šiame pasaulyje“, – prisipažino ji.

Higiena padėjo sustabdyti ligas

Šiuolaikinė neapykanta purvui turi mokslinį pagrindą. Po to, kai Louisas Pasteuras ir Robertas Kochas išvystė savo bakterijų teoriją, elementari higiena padėjo sustabdyti ligų plitimą.

XIX a. pabaigoje pradėta rūpintis visuomenės sveikata, atsirado daug viešų maudymosi įstaigų. Tiesa, žmonėms įtikinti, kad būtina rūpintis asmenine higiena, prireikė dar šiek tiek laiko.

Kažkas panašaus šiandien vyksta atsilikusiose pasaulio šalyse. Siekiant sumažinti mirštamumą, į kaimus tiekiamas švarus vanduo, o žmonės raginami plauti rankas. Jungtinių Tautų Vaikų fondo duomenimis, 3,5 mln. vaikų kasmet miršta nuo viduriavimo ir panašių ligų, kurias gali sustabdyti elementari higiena.

Tuo tarpu Vakarų pasaulyje švara jau peržengė mokslo ribas ir tapo mada. Purškiklių, želė ir losjonų kiekiai, naudojami šventyklomis tapusiose voniose, tiesiog stulbina.

1879 m. amerikietis verslininkas Jamesas Gamble‘as pradėjo gaminti švelnų universalų baltą muilą. Jo partnerio sūnus Harley Procteris pavadino šį produktą „Ivory“, ir šis bendrovės „Procter & Gamble“ prekės ženklas užkariavo visą pasaulį.

Kryžiaus žygiui prieš purvą vadovavo Amerika. Tam įtakos turėjo ir pažangesnė vandentiekio sistema, ir technikos naujovės, ir siekis civilizuoti imigrantus. „Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais švara tapo ne tik dievobaimingumo, bet ir amerikietiško gyvenimo būdo simboliu“, – savo knygoje rašo K.Ashenburg.

Kartelė vis kilo aukštyn

Suomijoje ir kitose šiaurinėse šalyse pirčių kultūra padėjo išlaikyti aukštesnį higienos lygį. Bet apskritai europiečiai, turėję prastą vandentiekį ir per daug nesirūpinę kūno kvapu, buvo laikomi beviltiškai atsilikusiais. Tuo tarpu amerikiečių išradingumui, atrodo, nebuvo ribų. Reguliarus prausimasis, dezodorantai, pažastų skutimas ir dantų valymas – visa tai tapo būtina kiekvienai save gerbiančiai šiuolaikiškai amerikietei.

1936 m. muilo reklamos plakate į medį atsirėmusi moteris guodžiasi: „Bet juk man 31-eri… Aš jau niekada neištekėsiu!“ Bet šalia stovinti draugė turi gerą patarimą, kaip vėl tapti patraukliai: „Skalbk savo apatinius naudodama „Lux“.

JAV muilo gamintojai sugalvojo išradingų būdų savo produkcijai išpopuliarinti. Jie rėmė radijo, o vėliau televizijos serialus, vadinamus „muilo“ operomis.

„Procter & Gamble“ padėjo sukurti „Nukreipiančią šviesą“ – ilgiausią serialą per visą istoriją. „Lever Brothers“ ir „Colgate-Palmolive“ taip pat buvo aktyvūs rėmėjai.

Po švaraus kūno atėjo švarių namų idėja. Šiuolaikiškai įrengtose virtuvėse ir voniose atsirado dar daugiau paviršių, kuriuos reikėjo valyti. Masinė skalbimo mašinų gamyba išlaisvino moteris nuo sunkaus darbo. Reklama vis kėlė kartelę: drabužiai turi būti dar baltesni, audiniai – dar švelnesni, o paviršiai turi dar labiau spindėti.

Didžiosios Britanijos realybės šou „Ar jūsų namai yra pakankamai švarūs?“ ir panašios programos padarė purvo naikinimą savotiška pramoga ar net sportu. Švaros karalienės Kim ir Aggie, apsiginklavusios šluostėmis ir šveistuvais, nusileidžia į įtariamojo namus, aptinka katastrofišką bakterijų kiekį ant paviršių, pradeda smerkti apsileidusius šeimininkus ir imasi darbo.

Kryžiaus žygis prieš purvą

Šiais laikais reklama skelbia, kad atsikratę purvo atsikratysite ir streso. Vonios tapo atsipalaidavimo vieta. Mozaikinės plytelės ir įdubusios vonios primena senovės graikų ir romėnų laikus. Vonioje naudojant atkuriamąjį poveikį turinčias organiškas medžiagas nereikia ir mineralinių vandenų kurortų.

Amerikiečiai vis dar perka daugiau muilo gabaliukų, negu europiečiai. Tačiau jeigu skaičiuosime ir skystąjį muilą, išlaidos vienam asmeniui bus beveik tokios pat.

Tačiau, požiūris į švarą įvairiose šalyse labai skiriasi. Prancūzijos baseinuose dėl higienos sumetimų uždrausta lankytis dėvint apsmukusias maudymosi kelnaites, nes aptempti drabužiai esą yra švaresni. Britai ir argentiniečiai dažniau naudoja dezodorantus, nei azijiečiai, įskaitant japonus. 12-oje stambiausių pasaulio valstybių vidutiniškai 72 proc. vyrų naudoja dezodorantus, tačiau Kinijoje – tik 14 proc.

Galbūt tai tik laiko ir pajamų klausimas. Prognozuojama, kad nuo 2007 m. iki 2012 m. asmeninės higienos produktų pardavimai Azijoje išaugs penktadaliu. Vis daugiau žmonių kraustosi iš kaimų ir lūšnynų į miestus, į namus, kuriuose yra vonios ir tualetai, todėl į kryžiaus žygį prieš purvą stoją vis daugiau naujokų.

„Iki 2015 m. pasaulyje atsiras 400 mln. naujų tualetų, – džiaugiasi higienos priemonių gamintojo „Unilever“ atstovas Keithas Weedas. – Kuo daugiau tualetų, tuo daugiau paviršių, kuriuos reikia valyti.“

Bakterijos ne visada kenkia

Šiandien žmonės raginami ne tik išvalyti paviršius, bet ir išvis prie jų nesiliesti. Atsirado tualetai su automatine vandens nuleidimo sistema, kojomis valdomi vandens čiaupai ir keistai atrodantys prietaisai, kurie atidaro duris juos paspaudus dilbiu.

„Tualetų technologijos pažengė taip toli į priekį, o niekas nepagalvojo apie durų rankeną“, – teigia šių prietaisų gamintojai.

Įmantriausi Japonijos tualetai turi į temperatūrą reaguojančius purkštukus, kurie išvalo žmogaus užpakalį ir išdžiovina jį šilto oro srove. Rankos tuo metu gali ilsėtis.

Bet ar švaros manija nenuėjo per toli? Kai kurie imunologai teigia, kad ypač švarioje aplinkoje augančių vaikų imuninė sistema neišsivysto taip, kaip turėtų, nes jų kūnas per mažai susiduria su bakterijomis. Ši hipotezė galėtų paaiškinti, kodėl išsivysčiusiose šalyse daugėja susirgimų egzema ir kitomis alerginėmis ligomis. Tyrimai rodo, kad vaikai, augantys su vyresniais broliais ar seserimis, kurie atneša namo bakterijų, arba augantys kaime, nuolat kontaktuojantys su gyvūnais ir geriantys nepasterizuotą pieną, mažiau rizikuoja susirgti šieno sloga arba astma.

Kalifornijos universiteto dermatologai neseniai atliko eksperimentą ir patvirtino minėtą hipotezę. Ant žmogaus odos jie aptiko bakteriją, kuri padeda gyti žaizdoms. Ši bakterija skleidžia molekules, slopinančias išorinių odos ląstelių uždegimą. Kitaip tariant, kai ant odos nėra bakterijų, uždegimas gali sparčiau plisti, o žaizdos – lėčiau gyti.
Leiskite vaikams purvintis!

Pirmo kūdikio sulaukę tėvai visaip stengiasi apsaugoti jį nuo purvo, rašo amerikietė imunologė ir knygos „Kodėl purvas yra gerai“ autorė Mary Ruebush. „Kai čiulptukas nukrenta ant grindų, tėvai puola jį plauti, valyti, netgi deda į indų plovimo mašiną. Problema yra ta, kad toks vaikas neturės kontakto su bakterijomis, bet jis yra būtinas, kad išsivystytų stipri imuninė sistema.“ Specialistė ragina tėvus leisti savo atžaloms žaisti su purvu.

Ši idėja greitai rado šalininkų. Bendrovė „Unilever“, reklamuodama savo skalbimo miltelius „OMO“, pasirinko šūkį „Purvas yra gerai!“, nes vartotojus nustebino anksčiau piršta mintis, kad purvini drabužiai yra kažkas bloga.

„Mes norėjome pristatyti purvą kaip laisvės išraišką“, – paaiškino „Unilever“ atstovas K.Weedas. Dabar jų idėja yra tokia: leiskite vaikams purvintis, o „OMO“ viską sutvarkys.

Kai kurie Didžiosios Britanijos tyrinėtojai netgi bando įrodinėti, kad purvas gali padaryti žmones laimingus. Eksperimentas su pelėmis parodė, kad žemėje gyvenančios tam tikros bakterijos stimuliuoja smegenų neuronus ir skatina serotonino – nuotaiką ir kitus psichologinius procesus reguliuojančio hormono – išsiskyrimą.

„Rezultatai privertė mus susimąstyti, ar neturėtume daugiau laiko žaisti su purvu“, – teigė Bristolio universiteto mokslininkas Chrisas Lowry.