Visos mamytės ir tėveliai nori, kad jų vaikai būtų laimingi, pasitikintys savimi, gerbtų save ir kitus, patys būtų gerbiami, gebėtų realizuoti savo svajones... Kai laukėm savo sūnelio Jonuko, kuriam dabar metukai, su vyru taip pat apie tai daug galvojom.
Svarstėm, ar galime pasiruošti tarsi iš anksto, kad savo vaikui galėtume suteikti visa, ką galime geriausia. Ir tada sužinojom, kad yra Vilniuje tokia Tėvų mokykla, kur kaip tik ir moko tėvus būti... gerais tėvais! Išsiaiškinau, kad ši mokykla veikia Vilniaus pedagoginėje psichologinėje tarnyboje, bet ten patekti nelengva – mokymai nemokami, juos išklausiusiųjų nuomone, – labai efektyvūs, todėl norinčių lankyti tėvų visa eilė susidariusi. Nieko nelaukdama į mokymus užsirašiau. Patekau po gero pusmečio.
Tėvelių mokymai vyksta kartą per savaitę po keturias akademines valandas. Iš viso būna 10–11 susitikimų. Grupės nedidelės, iki 15 žmonių. Galima lankyti rytinę arba vakarinę grupę. Lankymas privalomas, į tai žiūrima griežtai. Pirmųjų, regis, trijų susitikimų praleisti negalima – jei taip nutinka, toliau lankyti nebeleidžiama. Ir tam yra pagrindo – tos pirmosios temos tikrai labai svarbios. Dėstoma naudojant aktyviuosius mokymo metodus, dalijamasi patirtimi, atliekamos įvairios užduotys, modeliuojamos situacijos. Visiems labai patikdavo praktinės užduotys. Beje, gaudavom namų darbų, kuriuos privalėdavom paruošti. Smagu būdavo, kai tėvai pasakodavo, kaip vaikai namie jiems vis primindavę, kad eitų ruošti namų darbų...
Drąsiai galiu pasakyti, kad tai, ką sužinojau, išmokau ir patyriau mokymų metu, visiems laikams pakeitė mano bendravimą ne tik su vaikais, bet ir su savo tėvais, kolegomis, draugais. Turite manimi patikėti: mokymai išties supažindina su tam tikru metodu, padedančiu tėvams ir vaikams vieniems kitus išgirsti, suprasti, bendradarbiauti, gerbti. Galutinai įsitikinau, kad tradicinis vaikų auklėjimas, kur vyrauja bausmės, gąsdinimai, įsakymai ir atlygis už tėvams patogų elgesį, kur tėvai visada teisūs, o vaikai geriausi tie, kurie besąlygiškai tėvams paklūsta, šiuolaikiškiems tėvams absoliučiai nepriimtinas ir nepateisinamas.
Tai, ką išgirdau per mokymus, sugulė mano užrašų sąsiuvinio paskutiniame puslapyje kaip dešimt svarbiausių bendravimo su vaikais taisyklių. Jas ir noriu pateikti su trumpais savo komentarais.
1. Gerbk ribas
Kiekvienas žmogus turi savo erdvę, apibrėžtą tam tikromis ribomis. Vaikų ribos pažeidžiamos dažnai ir brutaliai: paseilinę pirštą valome jiems žandą, tvarkome stalčius ar kuprinę, reguliuojame, kada valgyti, miegoti, praustis... Nes mes „geriau“ žinome. Paliepiau sau visuomet įsivaizduoti viršininko ribas: ar išdrįsčiau jam sutvarkyti stalčių, brūkštelėti ranka per susivėlusius plaukus? Ne? Tuomet ir vaiko ribas reikia gerbti lygiai taip pat.
2. Atpažink ir įvardyk jausmą
Mūsų savijauta – tai mūsų jausmai. Bloga savijauta, kaip ir blogi jausmai, yra nepatogūs, nepageidautini, bet jie taip pat egzistuoja ir vaikas turi teisę liūdėti, pykti, širsti, abejoti, nekantrauti. Aš galiu padėti jam įvardydama jausmą ir pasakydama: „Suprantu, kaip dabar jautiesi“.
3. Konkretizuok – ypatybes, poelgius, įvykius
„Tu visada“... „O tu niekada“... Dažnai mes labai skubame apibendrinti. Tai neteisinga ir niekam nereikalinga. Jei mano sūnus kada nors ką nors pamirš padaryti, aš jam pasakysiu: „Tu šiandien tai pamiršai“, o ne „Tu užuomarša, visuomet viską pamiršti, niekada nieko neatsimeni“.
4. Atsisakyk vertinimo. Pasakyk, ką matai
„Kaip gražu!“, „Puiku!“ ir... viskas... O vaikas nešė jums pasidžiaugti piešinį, kuriuo taip didžiavosi. Mes galime suteikti daug daugiau džiaugsmo, jei smulkiai papasakosime, ką piešinyje matome: „Matau berniuką, tempiantį raudonas rogutes! O šalia spindi papuošta eglutė. Turbūt greitai Kalėdos?...“
5. Leisk patirti pasekmes
Bausmė yra žeminantis, iki širdies gelmių sukrečiantis, nepamirštamas dalykas. Tai žiauru. Tai smurtas. Neįsivaizduoju, kaip mama ar tėtis, artimiausi ir brangiausi žmonės vaiko pasaulyje, turintys sukurti jam saugumą, jį muša, terorizuoja žodžiais, skiria žeminančias užduotis. Išmokau, kad vaikas turi patirti pasekmes, o ne būti nubaustas. Pavėlavai susiruošti – eisi pėsčias, o ne pavėlavai susiruošti – savaitę niekur neisi ir nežiūrėsi televizoriaus. Vaidindami įsivaizduojamas situacijas mes patys, mokymų dalyviai, tėvai, įsitikinome, kad bausmės visai nepadeda tėvams pasiekti tai, ko jie nori, priešingai – jos skatina pyktį, pasipriešinimą ir neapykantą.
6. Konfliktus – spręsk
Kai kyla konfliktas, atmink, kad turi būti su vaiku vienoje barikadų pusėje. Neleisk konfliktui jūsų išskirti į priešingas stovyklas. Kartu galvokite, kaip išspręsti reikalą, rašykite visi ant lapelių pasiūlymus ir išrinkite tuos, kuriems visi pritarsite.
7. Sudaryk sąlygas rinktis
Kuo mažiau įsakinėk. Juk visai nesunku ne liepti „Eik valgyti“, o pakviesti: „Ar nori valgyti dabar, ar kai baigsi skaityti puslapį?“, ne įsakyti „Renkis, ką tau padėjau“, o leisti išsakyti savo nuomonę: „Ką norėtum rengtis: džinsus ir baltą megztinį ar bridžus ir geltoną bluzoną?“ Net jei pasirinkimas tau atrodys dirbtinai sukurtas, vaikui tai suteiks galimybę jaustis svarbiam, jis matys, kad jo nuomonė gerbiama.
8. Niekada nepraleisk progos patylėti
Auksinė taisyklė. Kai mes tylime, užuot puolę vaiką klausinėti ir jam įsakinėti, suteikiame neįkainojamą progą jam išsakyti tai, ko jis nepasakytų klausinėjamas.
9. Pastebėk aukso grūdus. Kalbėk apie juos
Sėkmingai atlikta užduotis, geras pažymys, malonus pasisveikinimas nėra savaime suprantami dalykai. Apie juos reikia kalbėti, girti vaiką esant menkiausiai progai, vis prisiminti tai, ką jis yra padaręs gero. Man labai patiko patarimas aptarti gerą vaiko poelgį su kuo taip, kad jis girdėtų, bet mes dėtumėmės, kad negirdi. Išbandžiau tai su savo sese: gyriau jos vaikus jiems girdint, bet vaizdavom, tarsi jų čia nebūtų. Jie buvo tokie patenkinti ir išdidūs!
10. Atsimink, ko išmokai
Naujojo bendravimo būdo išties reikia mokytis. Prisiminti, ko išmokstama mokymuose, o nelankiusiems mokymų susipažinti su nauju metodu galima skaitant Adele Faber, Elaine Mazlish knygą „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų, ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų“. Skaitysiantiems labai patariu nepraleisti praktinių užduočių, rašyti įsivaizduojamus atsakymus, įsijausti į situacijas. Tik nuoširdžiai praktikuojantis galėsite pakeisti įsigalėjusį, „automatinį“ bendravimą ir šablonines frazes. Ir dar vienas patarimas: kaskart, kai jau norėsi ką nors sakyti savo vaikui – stabtelk. Tiesiog patylėk. Kol sugalvosi, ką pasakyti „teisingai“, gali būti, kad ir sakyti nieko nebereikės – tavo vaikas jau bus pradėjęs kalbėti pats.
Naujausi komentarai