Bonsų menininkas K. Ptakauskas: medžiai jaučia mano sielą

Vos įvirtus pro vartelius, pasitinka pats Kęstutis. Vedasi už namo, kur nedideliame, bet giliame tvenkinėlyje ryškiausiomis spalvomis žaižaruoja jo žuvys. "Šitie japoniniai karpiai gali išpildyti karščiausią jūsų norą. Jei išties labai panorėsite ir dar juos paglostysite..."

Pasijaučiu beveik kaip pasakoje apie stebuklingą Aladino žibintą. Tik patrini šlapią žuvies viršugalvį ranka, supili į žiopčiojančius nasrus saujelę skaniukų, ir džinas Kęstutis vedasi tave tolyn, į kiemo gilumą. Čia yra ir arbatos namelis, ir taisyklingomis smėlio bangelėmis suraibuliuotas bevandenis dzen akmenų sodas, ir Kęstučio bonsų dirbtuvės. Žinoma, ir daugybė garsaus meistro suformuotų, užaugintų, išpuoselėtų bonsų, kurių priežiūra reikalauja ypatingų žinių ir milžiniško kasdienio triūso.

– Ar žinote, koks buvo mano noras, kai tryniau šiam japoniniam gražuoliui su žuvies uodega šlapią kaktą? Ogi kad kuo daugiau žmonių išgirstų jūsų įkvepiančią gyvenimo istoriją. Gimėte Sibire, grįžęs nešiojote banditų vaiko etiketę, paskui – Afganistanas… Ar nemanote, kad turite daugybę gyvybių ir vieną ištikimai jums tarnaujantį angelą sargą?

– Ne kartą galvojau apie tai. Jei atvirai, turėjau būti mažiausiai penkis kartus miręs, bet kažkam iš aukščiau reikėjo, kad tęsčiau savo išbandymus toliau (juokiasi). Tarnaudamas Afganistane vakarais, po mūšio, klausdavau Dievo, kodėl, už ką, ką blogo padariau, kad nusipelniau tokių pragariškų kančių. O ilgainiui supratau, kad tai pamokos. Kad visa yra dėl manęs paties. Kad visa išeina į gera mylintiems Dievą...

– Kalbate miglotomis ir truputėlį mane bauginančiomis frazėmis. Ar galėtume pradėti nuo pradžių? Gimėte Sibire. Kai buvo paskelbta politinių tremtinių amnestija ir jūsų tėvai (mokytojas ir turtingo ūkininko duktė) sugrįžo į gimtąjį Alytų, jums tebuvo dveji. Geri kaimynai priėmė jauną šeimą laikinai pagyventi pas save palėpėje...

– Tėvai visuomet, kiek pamenu, sunkiai dirbo: juk reikėjo kažkaip atsistoti ant kojų, mokėti nuomą ir dėti kapeiką po kapeikos nuosavam būstui. Kadangi gyvenome netoli geležinkelio stoties, dažnai su broliu eidavome iškrauti vagonų. Išmokau dirbti dar būdamas visai jaunas, o penkiolikos metų jau turėjau darbo knygelę.

Šiam sodui atidaviau visą save ir tik čia galėjau pailsėti, pabūti su gamta. Tik čia po truputį pradėjau užmiršti praeitį, sumišusią su dūmų ir kraujo kvapu.

– Tai visa, ką matau jūsų kieme, sukurta paties rankomis? Netgi 3 m gylio tvenkinys karpiams?

– Na, taip. Darbo aš nebijau. Iššūkių irgi. Kai užsimaniau auginti japoninius karpius ir gavau dovanų 70 sprindžio dydžio žuvyčių. Gyvos neliko nė vienos – juk nieko apie jų auginimą neišmaniau. Galvojau primityviai: ko žuvims gali reikėti – tik vandens ir pašaro. Kai pradėjo visos masiškai sirgti ir gaišti, teko pirkti mikroskopus, ieškoti, kokie parazitai jas ėda ir t.t.

Dabar jau ilgas kelias nueitas, žinių daug įgyta: ir ligą atpažįstu, ir antibiotikus galiu suleisti pats, ir supratimą įgijau, kad toks japoninis karpis yra tarsi veislinis šuo. Tik paleisk į lauką neskiepytą – tuoj susirgs. Šitie grynakraujai karpiai irgi labai jautrūs. Auginu jų penkiolika: Bagirą, Gintarę, Džoną ir kt. Visos mano žuvys turi vardus. Žiūrėkit, toji tamsiai pilkšva yra vienintelė, kuri dar nė sykio nesirgo. Jos spalva simbolizuoja samurajų šarvus. Pamatytumėte, kaip ji prieš saulę žvilga! Tik tas mano samurajus nejaukus. Kitos žuvys, vos mane iš ryto pamačiusios, ant kelių šoka, tai šita nė sykio artyn nebuvo priplaukusi. Išdidi tarsi tikras samurajus!

– Minėjote, kad tvenkinį gaubia kažkokia intriguojanti istorija. Ar tai vienas iš tų penkių atvejų, kai prireikė jūsų angelo sargo globos?

– Gal ir taip… Kai tik iškasiau tvenkinį savo žuvims, iš pradžių jis nebuvo gilus. Atvažiavę japonai išgyrė mano bonsus, japonišką sodą, bet tvenkinį supeikė, sakydami, kad tokiame gali tik varlės gyventi. Išvažiuodami išaiškino, kaip viskas pagal taisykles turėtų būti.

Užsispyriau žūtbūt įvykdyti profesionalų rekomendacijas, juolab kad už tai jie man pažadėjo padovanoti naujų žuvų. Ir ėmiau kasti… Be specialios technikos, tiesiog kastuvu. Gal 4 m gylį pasiekiau. Vos savo namo, šalia stovinčio, nesugrioviau. Dugną išmūrijau, beliko sudėti akmenis, prileisti vandens.

Deja, vieną dieną į tą savo rankomis kastą baseiną ir įkritau – siekiau paimti įrankį, praradau pusiausvyrą ir… lūžo trys slanksteliai, uodegikaulis. Tą vakarą vos gyvas likau. Pamenu, oras bjaurus, guliu toje pliurzoje (buvo tik iškritęs pirmasis sniegas), pajudėti negaliu. Šaukiuosi visa gerkle pagalbos, o niekas manęs negirdi. Jaučiu, kad tuoj prarasiu sąmonę, sušalsiu… Laimė, šalia buvo tokie vamzdžiai atkasti, einantys į rūsį. Tai tik per juos žmona mane ir išgirdo. Iškvietė greitąją.

Sakė, kad nevaikščiosiu. O aš bėgioju, kasdien važinėju dviračiu ir jaučiuosi stipresnis negu bet kada, nors man jau 63-eji. Tai nutiko 2012 m., o dabar, ar galite patikėti, bekelėmis lakstau kasdien su dviračiu po 15–70 km, per penkis mėnesius apie 3 tūkst. km nuvažiuoju! Keliuosi penktą šeštą, pamedituoju savo sausajame dzen sode, apeinu visus bonsus, pašeriu karpius ir jau tuomet šoku ant dviračio. Viską turiu suspėti iki aštuntos ryto, nes paskui prasideda darbo diena – kuriu žmonėms sodus, formuoju medžius.

– Skaičiau jūsų knygą "Ryto rasos sodas", kur prisipažinote, kad ne iš karto ėmėte kurti sodus, atvedusius jus į vidinio pasaulio harmoniją.

– Keturiolika metų išdirbau mašinų gamyklos cecho viršininku, paskui turėjau nemažą savo verslą. Bet 2010 m. bankrutavau ir praradau absoliučiai viską. Nors galvoje idėjų niekada netrūko – tąkart, pamenu, tarsi dingo protas. Nebežinojau, ko griebtis, už ko užsikabinti.

Grąža: sodas, pareikalavęs daug atsidavimo, jo kūrėjui grąžina dvigubai daugiau energijos.

– Bet juk tuo sunkiu laikotarpiu jau buvote garsus bonsų meistras. Jus kviesdavo į pasaulinio lygio parodas, kuriose dalyvaudavote, teisėjaudavote, o Kęstučio vardas bonsų meistrų pasaulyje jau buvo virtęs savotiška legenda?

– Tiesa. Tuo metu jau turėjau išsikovojęs stiprias lyderio pozicijas šiame mene. Bet bonsai tebuvo mano hobis, mano aistra. Todėl, praradęs verslą, nežinojau, ko griebtis. Ir čia vėl pajutau lyg švelnų angelo sparno prisilietimą… Jis kvietė mane dar giliau pasinerti į savo amatą, kuris kažkada išgelbėjo man gyvybę.

– Ir vėl pradėjote kalbėti mįslėmis. Ar turėtume atlikti minties šuolį į jaunystės laikus ir prisiminti karinės prievolės metus Afganistane?

– Kai baigiau Alytaus politechnikumą, mane pašaukė į sovietinę armiją. Norėjau būti jūreiviu, bet paėmė į tankistus – tuos, kurie šaudo iš tanko. Ten irgi teko kovoti už būvį – išgelbėjo tik geras fizinis pasiruošimas. Deja, jis neapsaugojo nuo tarnystės Afganistane, tai buvo 1979-ieji.

Kai prieš vykstant į Afganistaną mane iškvietė karo saugumas ir ilgai kamantinėjo apie tėvus, jų tremtį, tuomet dar nesupratau, kad mane, tremtinio vaiką, jie laiko nereikalingu kareiviu. Taip buvau pasiųstas į Afganistaną, baudžiamąjį būrį, kur mano tanko ekipažas visą laiką turėjo būti priešakinėse linijose. Ačiū Dievui, likau gyvas, bet karo baisumai giliai įsirėžė mano galvoje. Netgi dabar, po daugybės metų, negaliu savo galvai leisti būti be nieko: visą laiką turiu užimti ją kitomis mintimis.

– Grįžęs ieškojote pagalbos pas psichologą, kuris patarė sukurti šeimą ir taip pamiršti visus baisumus.

– Tada supratau, kad niekas kitas man nepadės, kad turiu pats kovoti su savimi ir gydyti savo sielos žaizdas darbu. Tai ir dariau – kasdien dirbau iki nukritimo, kad galvoje neliktų jokių pašalinių minčių. Iš pradžių įsidarbinau mašinų gamykloje technologu, paskui tapau meistru ir cecho viršininku. Ariau kaip juodas jautis.

Vėliau pradėjau savo verslą. Įkūriau koooperatyvą, kuriame liedavome mašinoms aliuminio detales. Kaip tais laikais, uždirbdavau pasiutusiai gerai – šešiskart daugiau nei valdiškame darbe. Visus savo darbus išnaudodavau taip, kad tik neliktų vietos mintims, kurios mane žudė. Nors per darbus miegojau vos po keturias valandas, siela vis tiek kentėjo. Afganistano baisumai manęs neapleido. Aštuonerius metus kovojau už savo gyvybę, ne kartą norėjau pasitraukti iš gyvenimo.

– Bet jūsų angelas sargas irgi nesnaudė?

– Tikrai ne. Jis man parodė labai aiškią viziją. Kartą, tai buvo 1996 m., poilsiaudamas Palangoje aš atsitiktinai išvydau nuotrauką su japonišku sodu. Bežiūrint į tą vaizdą manyje ėmė kunkuliuoti ugnikalnis. Nesuvokiau, kodėl, bet supratau viena, kad turiu kažkaip sukurti tokį sodą.

Prie namų turėjau nedidelį daržą, vištų, tad grįžęs iš kurorto ėmiau viską griauti ir kurti matytą viziją. Pradžia buvo be proto sunki, nes tuo metu japoniški sodai Lietuvoje buvo naujiena: labai trūko literatūros, ypač lietuvių kalba. Pradėjau rinkti bet kokią prieinamą informaciją. Bet kokia kalba. Daug minčių ir idėjų gimdavo naktį arba anksti ryte. Šiam sodui atidaviau visą save ir tik čia galėjau pailsėti, pabūti su gamta. Tik čia po truputį pradėjau užmiršti praeitį, sumišusią su dūmų ir kraujo kvapu.

Vėliau laimėjau du svarbius Pasaulio landšaftų architektų konkursus – 2012 m. Taline buvau įvertintas pirmąja vieta už gražiausią japoniško stiliaus sodą ir 2015 m. Šanchajuje gavau platininį apdovanojimą ir garbingas pareigas iki pat 2018 m. būti Šanchajaus botanikos sodo konsultantu. Iki šiol patirtį Kinijoje vertinu kaip neįkainojamą.

– Supratote užuominą, kad iš pradžių jums buvo atsiųstas medis, kurį įveikėte. Paskui gavote žinutę apie sodą, kurį turėjote užveisti, kad atrastumėte kelią į dvasios ramybę. Bet kelias šakojosi per visą pasaulį?

– Esu dėkingas daugybei žmonių, kurie įkvėpė siekti to, kas, rodos, buvo neįmanoma. Jų dėka aš pamačiau Japoniją, surengiau pirmąją bonsų ir suisekių parodą Lietuvoje, nutiesiau tiltą iš Lietuvos į Japoniją ir pristačiau japonų menininkams savo šalies kultūrą. Lietuva gali populiarinti bonsų meną namie ir pasaulyje.

Lietuvoje bonsus formuoju iš visų didžiųjų medžių, augančių pas mus, – pušų, skroblų, obelų.

2015 m. Šanchajuje mudu su sūnumi dviese padarėme tai, ko kitų šalių meistrai nepadarė atsivežę didžiausias pagalbininkų komandas. Prieš konkursą siunčiau į Kiniją augalų sąrašą, kurio man reikėjo sodui apželdinti, o paskui gavau tuščią plotą, kurį turėjome dviese per dvi savaites paversti Platininio apdovanojimo vertu stebuklu (juokiasi). Vakarus išnaudodavome miestui pažinti – po darbų tempdavausi sūnų į miestą, kuriame ne kartą esu buvęs, kad ir jis pasigrožėtų Šanchajaus įžymybėmis.

Rimtis: sausieji sodai, dar vadinami dzen, arba samurajų, sodais, paprastai kuriami uždaruose vidiniuose kiemeliuose. Ši pati japoniškiausia erdvė K. Ptakauskui – meditacijos vieta.

– Bet grįžkime prie jūsų bankroto. Kęstutis Ptakauskas trečią kartą prarado verslą ir…

– Angelas sargas netikėtai man atsiuntė žmogų, kuris padovanojo pinigų. Tūkstantį eurų. Įdomiausia, kad tuo metu jis buvo tiesiog pažįstamas, ir tiek. Pamenu, žmonai bijojau prisipažinti, kad viską praradau, jog neturiu pinigų net maistui. O prašyti pagalbos niekada nemokėjau.

Maždaug po trijų dienų gavau pasiūlymą išvažiuoti į Prancūziją formuoti medžių. Maniau, kad turėsiu daryti bonsus, o nuvykęs stojau su benzininiu pjūklu prieš seną vilą, apaugusią kokiu pusšimčiu medžių, kurių viršūnės kilo gal į kokių 35 m aukštį. Teko tuos milžinus apskabyti naudojant bonsų formavimo techniką ir visai nemažai uždirbti.

Grįžau namo laimingas, su pinigais, o netrukus ir vėl turėjau išvykti kurti japoniško sodo į Angliją. Taip ir užsisuko. Pamažu mano hobis virto pragyvenimo šaltiniu. Laisvu nuo užsakymų metu tobulinau savo Ryto rasos sodą, kurį ėmė atrasti žmonės. Vieni ieškojo čia dvasios ramybės, kiti domėjosi Rytų kultūra, tradicijomis, papročiais.

– Esate pasaulyje pripažintas japoniškų sodų meistras, turite bonsų meistro kvalifikaciją. Jūsų darbai įvertinti daugybėje šalių. Esate nuolat kviečiamas į tarptautines parodas, festivalius, konkursus, pelnėte ne vieną aukščiausio lygio apdovanojimą. Ar turite kokią garbės sieną, kur laikote visus juos?

– Mano japoniškame sodelyje yra, kaip aš vadinu, trofėjų kampelis. Jis primena arbatos namelį. Ten laikau visus man brangiausius apdovanojimus. Tarp jų, kaip jau minėjau, Šanchajuje vykusiame landšafto architektų konkurse pelnytas platininis prizas už vieną gražiausių sodų. Taip pat – paties Japonijos imperatoriaus man įteiktas "Tekančios saulės ordinas su sidabro spinduliais" (angl. Order of the Rising Sun, Silver Rays). Jį gavau už nuopelnus skleidžiant japonišką kultūrą per bonsų meną Lietuvoje. Esu surengęs ne vieną Europos bonsų ir suisekių (sui – vanduo, seki – akmuo, t. y. dailių, turinčių prasmę akmenų menas – aut. past.) kongresą bei Japonijos menų festivalį Lietuvoje. Turiu idėjinių draugų visame pasaulyje.

– Supažindinate lietuvius su tolima mūsų akiai japoniškų sodų kultūra, jų filosofija, estetika. Bet ar tai įmanoma – turiu omeny, kurti japonišką sodą ir tuos miniatiūrinius medelius padėkluose ne Tekančios Saulės šalyje, bet Lietuvoje? Ar mūsų miškuose yra tinkamos medžiagos bonsams gaminti?

– Tokie įspūdingi japoniški sodai – tarsi sumažintas šalies kraštovaizdis – prieš daugybę metų buvo pradėti kurti šalia imperatorių bei didikų rūmų, šventyklų. Žinoma, Lietuvoje nėra nei tokių tradicijų, nei tokių medžiagų jiems daryti. Bet yra žmonių, norinčių tas tradicijas kurti. Ir aš – vienas iš jų. Lietuvoje bonsus formuoju iš visų didžiųjų medžių, augančių pas mus, – pušų, skroblų, obelų. Itin patinka skroblai, nes jie labai gražūs, stiprūs, kieti medžiai. O dar perskaičiau, kad ir pats pagal charakterį esu Skroblas.

– Vadinasi, bonsus galima padaryti iš bet kokio medžio? Kur, žiūrint profesionalo žvilgsniu, slypi jų grožio paslaptis?

– Formuodami bonsą mes stengiamės pabrėžti augalo amžių, savitą struktūrą, atkreipti dėmesį į tai, kas natūraliai sukurta gamtos. Tarkim, šiai mano kalninei pušiai maždaug 250 metų (skaičiuojant pagal rieves). O neseniai vienas italas kalnuose rado ir iškasė maždaug tūkstančio metų senumo kadagį. Šio meno specifika maždaug tokia: kuo senesnis medis, tuo įdomiau. O jei dar jo kamienas kažką primena – pirmą moterį Ievą, samurajaus kardą… Tikiu, kad per bonsus galima sukurti kultūrą, įpareigojančią žmogų puoselėti ir mylėti gamtą. Šis hobis neturi žodžio "greitai". Medis – kosmoso elementas, simbolizuojantis ilgaamžiškumą.

– Kas svarbiausia šiame darbe? Ar kiekvienas norintis gali išmokti formuoti ir komponuoti bonsus?

– Svarbiausia – didelis noras, darbas ir harmonija su savimi bei gamta, kurią čia atrandi. Norint, kad Lietuvoje, Japonijoje ar kitoje pasaulio šalyje išaugtų tokie augalai, kokius matote mano sode, reikia ne vienų metų darbo. Ir meilės. Ir žinių. Ir patirties. Ir nuojautos. Ir supratimo. Užtai jiems moku didelę duoklę. Negaliu niekur išvykti, nes be manęs jie liūdi ir miršta. Kiekvieną dieną turiu prieiti prie jų nors po kartą, o vasarą – net po kelis kartus. Aš negaliu sirgti ir negaliu jiems pasakyti, kad blogai jaučiuosi. Antraip prarasiu medį, jo pasitikėjimą manimi. Medžiai jaučia mano sielą, o ji priklauso jiems.