Spalio 4 d. gyvūnų mylėtojų šventėje, kurią jau dvyliktą kartą organizavo Lietuvos kinologų draugija, Samba dalyvauti negalėjo. Tuo metu ji dalyvavo šunų parodoje Vengrijoje ir, pasak Evelinos, Gyvūnų globos dieną ten šventė su didele Lietuvos kinologų kompanija.

Gal ne briarė?

Samba (Sequana Dilorini aka Samba) prieš dvejus metus pasaulį išvydo Belgijoje. Tai dar visai jaunas šuo, neseniai išaugęs vadinamąją šuniukystę, o jau yra 2024 m. Europos jaunimo nugalėtoja, geriausia jaunų šunų klasės atstovė.

Taip pat ji turi jaunimo tarptautinio grožio čempionės titulą (JCIB), Lietuvos, Lietuvos britų aviganių klubo, Latvijos, Estijos, Baltijos, Lenkijos, Vengrijos, Slovėnijos jaunų šunų čempionų titulus. Yra Lietuvos, Lietuvos klubo, Latvijos, Estijos, Baltijos, Lenkijos, Slovėnijos, Čekijos čempionė.

Štai tokia paradinė Sambos pusė. O kokia ji kasdienybėje?

Lietuvoje tokios veislės šunų vos keletas. Įdomu, kuo išskirtiniai yra briarai ir kodėl būtent ši šunų veislė pavergė Evelinos širdį.

Apie briarą, dar iki atsirandant Sambai, mergina svajojo beveik devynerius metus. Per tą laiką nuotoliu apsilankė daugybėje briarų veislynų ir, nusižiūrėjusi vieną jų, atsistojo į laukiančių eilę.

Išvaizda: šių šunų kailis gali būti keturių spalvų: rusvas, juodas, mėlynas ir pilkas. / E. Stonkutės asmeninio archyvo, „Nikodema Photography“ nuotr.

Kvapą gniaužianti žinia

Briariukų vadą veislynas planavo po pusantrų metų, tačiau netikėtai, vos po dviejų savaičių, Evelinai vykstant į šunų parodą Slovakijoje, veisėja parašė: viena kalytė galėtų būti jūsų! Džiaugsmas – begalinis, tačiau dar laukė užduotis įkalbinti tėvus, nes namuose jau gyveno pulkas Berno zenenhundų. Jaunajai šunų mylėtojai derybos pavyko – po poros mėnesių Samba tapo kauniete.

„Mano silpnybė – dideli šunys ilgu kailiu. Jie man gražiausi. Tačiau ne vien tai. Briaras yra savotiška paslaptis ir Samba, ko gero, tai puikiai nujaučia, kasdien vis stebindama savo poelgiais, šunišku mąstymu. Ji augo ir formavosi su Berno zenenhundais (veislynas „Bohemijos žibutė“ – red. past.), matyt, perėmė jų elgseną. Gal ji save laiko zenenhunde, ne briare“, – juokauja Sambos šeimininkė.

Treniruotės: briarai – aviganiai, todėl Samba labai mėgsta ganyti. Evelina su savo augintine jau išbandė ganymo treniruotes. / E. Stonkutės asmeninio archyvo, „Nikodema Photography“ nuotr.

Aviganis, sportininkas, šeimos numylėtinis

Evelina pabrėžia, kad briarų veislės šunys reikalauja iš šeimininko nemažai kantrybės ir dar daugiau – pagarbos. Kiekvienas šuo – unikalus, pradedant mažais briariukais, baigiant garbingais senjorais.

Briarai – aviganiai. Tai aiškiai matyti kasdien. Jie būtinai suseka, sugena visus. Samba taip pat mėgsta ganyti, Evelina su savo augintine jau išbandė ganymo treniruotes. „Sambai ganyti sekėsi geriau, nei man suprasti, kaip būti piemeniu“, – savikritikos ir humoro nestokoja Evelina ir nepraleidžia progos pagirti mylimą augintinę.

Šios veislės šunys yra aktyvūs, tačiau puikiai prisitaiko ir prie ramesnio gyvenimo ritmo. Samba labai mėgsta žaisti, bėgioti, leisti laiką su kitais šeimos šunimis ir visa šeima.

Daugelyje šios veislės aprašymų pabrėžiama: tai šeimos šunys! Jie neturėtų būti nei agresyvūs, nei baikštūs. Yra protingi, imlūs įvairiausioms veikloms. Universalūs, sėkmingai dalyvaujantys ganymo, šunų vikrumo, paklusnumo varžybose, šunų parodose ir kitur.

Kilmė: kiekvienas kilmės dokumentus turintis šuo – dešimčių veislinių šunų, jo protėvių pasiekimų ir gyvenimo liudijimas. / E. Stonkutės asmeninio archyvo, „Nikodema Photography“ nuotr.

Primena apie atsakomybę

Kadangi Stonkų namuose jau ne vienas dešimtmetis gyvena veisliniai šunys ir šeima daug savo laiko skiria kinologijai, jie turi labai aiškią poziciją, kas apskritai yra veisliniai šunys. Jų nuomone, kiekvienas veislinis šuo – kinologijos istorija.

Kiekvienas kilmės dokumentus turintis šuo – dešimčių veislinių šunų, jo protėvių pasiekimų ir gyvenimo liudytojas. Taip pat tai yra šunų veisėjų indėlio į veislės raidą liudijimas. Todėl, jei pasiryžai auginti ir veisti veislinį šunį, prisiėmei ir didelę atsakomybę.

Veislės šaknys

Pirmą kartą briarai, arba Bri provincijos šunys, paminėti 1809 m. išleistame Jeano-Baptiste’o François Rozier veikale „Cours complet d'agriculture“ (Išsamus žemės ūkio kursas).

Briarai – aviganiai ir tai aiškiai matyti kasdien: jie būtinai suseka, sugena visus. Samba taip pat mėgsta ganyti, Evelina su savo augintine jau išbandė ganymo treniruotes.

Tačiau senos graviūros ir kiti dokumentai rodo, kad jie buvo žinomi daug anksčiau. Karalius Karolis Didysis savo dvare laikė šunų, labai panašių į briarus. Ši veislė, kaip ir boseronai, kilo iš Prancūzijos žemumų senovės aviganių. Laikui bėgant, buvo mišrinama su mastifais ir šiurkščiaplaukiais medžiokliniais šunimis. Iš pradžių briarus pasitelkdavo bandoms saugoti nuo vilkų ir kitų žvėrių. Tik XIX a. pradžioje jie tapo aviganiais.

Išskirtinė išvaizda

Briaras yra didelis šuo (patinų ūgis ties ketera 62–68 cm, patelių 56–64 cm). Barzda, ūsai ir antakiai, šiek tiek dengiantys akis, sukuria šelmiško, paslaptingo šuns įvaizdį.

Įdomu, kad užpakalinės kojos turi dvigubus papildomus pirštus. Kitaip sakant, briarai turi po šešis pirštus.

Kailis ilgas, šiek tiek banguotas, šviesia pavilne. Briarų kailis gali būti keturių spalvų: rusvas (visi kviečių, rusvi atspalviai – nuo šviesesnio gelsvai rusvo iki tamsesnio rudo atspalvio), juodas, mėlynas ir pilkas.

Jeigu kailis geros tekstūros, užtenka šukuoti kartą per savaitę. Šukuoti reikia taip, kad nesusiveltų. Kad kailio tekstūra išliktų gera ir pats kailis nesuminkštėtų, maudyti nereikėtų per dažnai. Kailis – šio šuns puošmena, jį būtina tausoti, prižiūrėti kokybiškomis kosmetikos priemonėmis.