Besitęsiančios kelionės įspūdžiais LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“ dalijosi istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas ir etnologė Zita Kelmickaitė.

– Profesoriau, įveikėte daugiau nei 300 km. Kaip jaučiatės? Ar labai skiriasi plaukimas kurėnais ir venterinėmis valtimis?

A. Bumblauskas: Tiesą sakant, nuplaukėme daugiau nei 500 km. Jaučiamės labai gerai, tiesa, plaukimas venterine valtimi ir kurėnu skiriasi. Venterinės valtys nepalyginamai mažesnės už kurėnus, tad natūralu, kad sėdime žymiai ankščiau.

Z. Kelmickaitė: Galiu patvirtinti. Anksčiau matydavau profesorių sėdintį kaip karalių, o dabar sėdime kaip šprotai.

Gali susidaryti įspūdis, kad kas rytą mes atsikeliame ir kur nors lakstome, ką nors apžiūrinėjame. Bet iš tiesų mes nespėjame, nes kaskart turime duoti interviu apie vakarykščius įvykius. Neturime jokios atvangos.

Beje, šiandien Druskininkuose krapnoja lietus, ir ačiū Dievui, nes karštis kelionėje buvo labai didelis, visiems sutino kojos, bet niekas dėl to nesiskundė. Su mumis keliauja ypatinga grupė: jos nariai – redaktoriai, gamtininkai, operatoriai. Žiūriu į tuos jaunus vyrus ir jais džiaugiuosi – matau, kad jie yra pavargę, bet jie puikiai dirba.

– Profesoriau, šios kelionės tikslas buvo atrasti Nemuno ištakas. Ar jas atradote?

A. Bumblauskas: Šito klausimo galbūt reikėtų klausti ne manęs, o gamtininko Selemono Paltanavičiaus, nes jis buvo atsakingas už šią užduotį. Aš ieškojau pačių seniausių etninių Lietuvos sienų ir jas radau.

Z. Kelmickaitė: Aš buvau su Selemonu ir galiu pasakyti, kad mes radome Nemuno ištakas. Pati vieta, iš kur Nemunas atiteka, nėra labai įspūdinga, bet vėliau tas įspūdis pasikeičia ir tampa labai didelis. O vienoje vietoje Nemunas nusekęs tiek, kad vyrai turėdavo išlipti iš valties, ją pastumti ir tik tada galėdavome plaukti toliau.

– Kaip vyko kėlimasis šliuzais?

A. Bumblauskas: Impozantiškai. Manau, kad kiekvienas, bent kiek besidomintis Lietuvos istorija ir geografija, stabteli prie Augustavo kanalų, bet man dar nebuvo tekę. O šį sykį Baltarusijos pusėje esančiais Augustavo kanalais, kur yra trys su puse šliuzo, kaip juokauja jie patys, mums pavyko keltis.

Šliuzais XVIII–XIX a. Nemunas buvo sujungtas su trimis baseinais. Manau, reikėtų vaikams pamatyti, kaip tie laivai anksčiau kildavo į aukštupį prieš srovę.

Z. Kelmickaitė: Man įspūdingiausia buvo stebėti vyrų darbą. Šiais laikais daug kas vyksta automatiškai, paspaudus mygtuką. O čia visai ne taip – trys vyrukai turi sukti rankeną, vartai po truputį atsidaro, ir vanduo pradeda šniokšti. Taip pat šioje kelionėje suradome upę Ščiarą, kuria plaukiant buvo galima pasiekti Juodąją jūrą.

– O ar matėte Stolpcus, aukščiausią ties Nemunu esantį uostą?

A. Bumblauskas: Nuo ten mes ir pradėjome savo kelionę. Nemunas ten yra toks, kaip Dubysa. Jis labai vingiuotas.

Z. Kelmickaitė: Manau, kad ir toliau bus sunku plaukti Nemuno kilpomis. Nemunas išties daug kur toks nusekęs, kad džiaugiamės aptikę metrą gylio. Tad nežinia, kaip mums seksis tomis kilpomis „vyniotis“.

– Kaip maitinatės kelionėje?

Z. Kelmickaitė: Turime virėją Mantą, tad plaukdami valtyse valgydavome jo įdėtą maistą. Šiandien esame Druskininkuose, viename SPA, tad pusryčiams valgėme tai, ką ir visi svečiai.

Tiesa, galiu pasakyti, kad Baltarusijoje mūsų virėjas jautė šiokią tokią įtampą, nes atėjęs į parduotuvę jis suprato, kad šeši kilogramai mėsos baltarusiams atrodo labai didelis kiekis. Tad kadangi tik šeši kilogramai parduotuvėje buvo, juos visus mūsų virėjas ir nupirko. Didelio pasirinkimo jų parduotuvėse nėra, ir prekių kiekis yra labai nedidelis, matyt, ten žmonės perka visko po truputį.

– Ar lengvai pavyko susitarti su Baltarusijos valdžia, gauti leidimus filmuoti?

Z. Kelmickaitė: Tiesą sakant, ir eiliniai baltarusiai, ir valdžios atstovai buvo labai draugiški. Sutikti pareigūnai paprastai patikrina mūsų dokumentus, paklausia, kokią laidą filmuojame. Drąsiai galime pasakyti, kad žmonės labai nuoširdūs, mieli ir draugiški. Valdžios pareigūnai mums taip pat niekur nekliudė.

– Kaip buvote sutikti Lietuvoje?

A. Bumblauskas: Druskininkiečiai mums tokį sutikimą suorganizavo, kad buvome „apšalę“. Žinoma, reikia suprasti, kad Baltarusijoje esame ne jų televizijos, nežinomi žmonės, tad ten jokių vakaronių nebuvo. Tiesa, buvome susitikę su lietuvių bendruomene, buvo labai įdomu pabendrauti, pavakarojome.

Z. Kelmickaitė: O Druskininkuose matėme stovinčius mojuojančius žmones, kurie mūsų laukė. Prie Lietuvos sienos moteriškės netgi atnešė mums iškeptų pyragėlių su grybais. Man įsiminė vienas trečiokas, kuris labai aktyviai domėjosi praeita kelione. Buvau labai nustebinta supratusi, kad jis visas laidas sekė ir viską žino. O viena devyniasdešimtmetė močiutė mums įdavė maišelį su žagarėliais. Druskininkai pranoko visus lūkesčius.

– Grįžkime prie istorinių dalykų. Profesoriau, prieš ekspedicijos pradžią sakėte, kad ieškosite išskirtinių dalykų, tokių, kokių nėra žemėlapiuose. Ką radote?

A. Bumblauskas: Atradome potencialią senąją Lietuvos sieną, atradome Laurušavą, ko, kaip suprantu, iki šiol nelabai kas ieškojo. Ten yra Mindaugo sūnaus Vaišvilko įkurtas vienuolynas, kuriame parašyta seniausia Lietuvos rankraštinė knyga – Laurušavo evangelija.

Tai – didžiausi mūsų atradimai. Tačiau man labiau rūpi ne konkretūs dalykai, o regionai. Baltarusiškoje teritorijoje ieškojome kelių „lietuvų“ – Mindaugo Lietuva, Radvilų Lietuva, Adomo Mickevičiaus Lietuva, Lenino Lietuva, perplaukėme ir Stalino Lietuvos ribas. Tokiu būdu pamatėme „lietuvų“ skirtybę. Atradome ir Tado Ivanausko gimtinę.

Taip pat sužinojome, kad baltarusiai ketina statyti paminklą Mindaugui, beje, atrodantį gana impozantiškai – karalius bus vaizduojamas ant žirgo. Kol kas projektas dar tik ruošiamas, bet turiu pripažinti, kad baltarusiai skulptoriai moka kurti žirgus, ko lietuviams dar reikėtų pasimokyti.

O apie atradimus Gardine galima šnekėti ilgai. Atradome vietą, kur Vytautas stebėjo savo kariuomenės kėlimąsi per Nemuno brastą, cerkvę, kurioje Vytautas buvo apgyvendinęs iš Naugardo paimtus belaisvius. Gardinas mums simbolizuoja senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pabaigą, ir senosios Lietuvos ženklų Baltarusijos teritorijoje apstu.  

Z. Kelmickaitė: Labai įdomu ir tai, kad sutikus atsitiktinį žmogų ir paklausus, ar ką nors girdėjo apie senąją Lietuvą, tuoj pat iš jo sulaukiame pasiūlymų, kur mums reikėtų nuvažiuoti ir ką pamatyti. Tad mūsų istorija čia yra gyva. Neabejoju, kad tokia kelionė būtų naudinga kiekvienam iš mūsų.

Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Ryto garsai“ įraše nuo 2 val. 38 min.