– Kada pažintiniai gamtos takai atsirado Lietuvoje?

– Lietuvoje pažintiniai gamtos takai šiandien nėra naujovė, tai nieko nestebina, bet maždaug prieš 30 metų gamtos takai buvo tik pradėti kurti. Atsiradimo pradžia, žinoma, buvo labai įvairi. Druskininkuose buvo pradėti kurti sveikatingumo takai, tačiau jų profilis šiek tiek kitoks.

Gamtos takai atsirado praėjusiame amžiuje, apie 80-uosius ar 90-uosius metus. Reikia paminėti, kad Lietuva tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo viena pirmųjų. Estai, latviai ir lietuviai pirmieji pradėjo kurti takus.

Prie ištakų prisidėjo ir amžiną atilsį profesorė habilituota daktarė Elena Šapokienė, parengusi pirmą leidinį apie mokomuosius gamtos takus. Ten ji nurodė jų paskirtį. Paskirtis ir dabar nekinta – takai skirti pažinti, pamatyti gamtą, suvokti, kas yra gamta, išmokti ją saugoti ir formuoti vertybes.

– Kiek tas pažinimas suderinamas su gamta? Dažniausiai takai įrengiami saugomose, unikaliose  teritorijose.

– Lietuvoje šiuo metu yra apie 200 pažintinių gamtos takų. Jų tikrai daug, yra iš ko pasirinkti. Jie labai įvairūs savo atstumais, maršrutais, savo įrengimu, kai kurie skirti mažiesiems, kai kurie – suaugusiems, kai kurie netgi įrengti rezervatuose, kur lankymas iš viso ribojamas, takas nutiestas rezervato pakraščiais.

Lankyti gamtos takus reikėtų pasiruošti, nes einama su tam tikru tikslu. Žinoma, tai ir tam tikras fizinis aktyvumas. Vidinio tako ilgis yra 1,5–3 km, yra ir 5–7 km ilgio takų. Tai reikalauja tam tikro fizinio pasirengimo.

– Labai skiriasi, ar esi nusiteikęs pasivaikščioti po ąžuolyną, ar po pelkę.

– Be abejo, pelkėse takai įrengiami visų pirma tam, kad žmonės nekeliautų, kur nori. Pelkės yra saugomos, dažniausiai tai ichtiologiniai draustiniai. Pageidaujama, kad įrengtu lentų taku lankytojai eitų, nenaikindami augalijos, negąsdindami gyvūnijos. Ąžuolynuose takai taip pat įrengiami specialiai.

Visi gerai žino populiarų Dūkšto ąžuolyno taką. Jo paskirtis įvairesnė, nes ąžuolyno ekosistemą pažinti gana sudėtinga – labai daug augalų, gyvūnų, vabzdžių. Ąžuolyne yra ir įvairių kitų dalykų: skulptūrų, etnokultūros elementų.

Būna mitologinių takų. Pavyzdžiui, vienas naujausių įkurtas Sirvėtos regioniniame parke, Šventos kaime, einant ūksmingu eglynu galima pažinti senovės baltų dievybes, kurių ten yra 20–30.

– Saugomų teritorijų specialistai visada pamini, kad lazda turi du galus – lankytojai kviečiami, bet atsiranda ir problemų, kai jie ten pernelyg ilgai užsibūna.

– Be abejo, žmonės linkę vartoti gamtą. Vis dar linkę ne gerėtis, pažinti, o vartoti gamtą. Tai nėra geras įprotis. Dėl to takai formuoja vertybes. Anksčiau prie takų būdavo gausu įvairių šūkių, įspėjimų, draudimų. Tų draudžiamųjų ženklų ir dabar kartais pasitaiko, bet žmonės jų nepastebi. Tai nėra veiksminga visuomenės auklėjimo priemonė.

Keliaujant taku turbūt pirmiausia reikėtų žinoti, ko einama į tą pažintinį taką. Visų pirma – pažinti ir pamatyti gamtą. Jei norime ją pamatyti, ją reikėtų išsaugoti ir nepalikti toje gamtoje svetimkūnių. Kiekvienam nemalonu pamatyti išmėtytas šiukšles ar greta tako išmintus takus, kuriuos paliko ne gyvūnai, o žmonės.

Gamtoje mes bandome pajausti aplinką. Žmogus pojūčių turi tikrai nemažai. Galime, kad ir keliaudami pelkėje, ne tik dairytis, stebėti, pamatyti perkūno oželį, bet ir užuosti gailių kvapą. Galime dairytis, ranka paliesti kiminų viršūnes, pamatyti, kokia tai įdomi samana.

Prie pažintinių takų įrengiami stendai, tačiau jie labai dideli, juose daug informacijos, kurios paprastai niekos neskaito. Daug regioninių, nacionalinių parkų turi tinklalapius, kur tie takai aprašyti. Į pažintinį taką reikia važiuoti jau šiek tiek pasiskaičius. Reikia paruošti namų darbus, ypač jeigu keliaujama su šeimomis.

Važiuojant aplankyti pažintinio tako, reikia jau žinoti, ką tėvai gali parodyti vaikams, kaip mokytojai, o kartais gali būti ir atvirkščiai – vaikai gali pasiskaityti, papasakoti tėvams ar jaunesniems broliukams ir sesutėms. Stendai taip pat yra savotiškas svetimkūnis pažintiniame take.

Reikia žiūrėti į gamtą atviromis akimis, stengtis kuo daugiau pamatyti tame 2 km maršrute. Įspūdžius reikia išsivežti. Niekas nedraudžia fotografuoti, piešti, atlikti kūrybines užduotis, kurios turi išliekamąją vertę.

– Gamtininko akimis, ar suderinami du skirtingai dalykai – lankytojų gausa ir net invazija į pažintinį taką ir gamtosauga? Juk paprastai gamtos takas, pažintinis gamtos takas būtent todėl ir steigiamas, kad ta vietovė kažkuo unikali.

– Taip, pažintiniai takai steigiami unikaliose vietovėse, tačiau lankytojų krūvis daugiau ar mažiau apgalvojamas. Jie nenukreipiami kažkur, kur yra pati vertingiausia gamta, kur yra rezervatinės zonos. Ten lankytojų paprastai nematome.

Taip pat stengiamasi, kad lankytojai tose vietose ilgai neužsibūtų – atėjo ir pamatė. Toks požiūris vis labiau populiarėja. Pažintiniai takai nėra tokios rekreacinės zonos, kaip pliažai, paplūdimiai, kuriuose pasiliekama ilgesniam laikui. Todėl dabar vis dažniau pažintinių takų aplinkoje nebeįrengiamos šiukšliadėžės, šiukšlių konteineriai, lauko tualetai.

Žmonėms, kurie pavargsta, galbūt yra įrengtas vienas ar kitas suoliukas, tačiau takais keliaujama, susipažįstama. Dabar beveik visi lankytojai keliauja automobiliai, todėl, jei išalksta, gali susirasti artimiausią kavinę. Netgi regioninių parkų interneto svetainės pateikia informaciją, kur galima pavalgyti. Be to, dabar tokią informaciją labai lengva susirasti išmaniajame telefone. Valgyti galima važiuoti kažkur kitur, kad ir į tą pačią rekreacinę zoną, paežerę, kur ir toliau galima leisti laiką gamtoje.

– Taigi pagrindinis principas – esame tik trumpalaikiai svečiai – galioja, kad nepamirškime, kad čia esame tik trumpalaikiai svečiai?

– Taip. Dar vienas principas, kurį vis kartoja visi gamtosaugininkai – ką atsinešei, išsinešk. Kai tik atidaromas naujas pažintinis takas, vietinėje ar net nacionalinėje spaudoje pasigirsta balsų – neįrengta šiukšliadėžė, nėra konteinerių. Tie takai skirti ne kaupti šiukšles. Žmogus visada linkęs šiukšlinti, tačiau tas šiukšles išsivežti nėra sunku, ypač jei atvykome automobiliu.

– Pokalbio pradžioje minėjote, kad Baltijos šalys buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo pirmosios tuometės respublikos, kuriose atsirado pažintiniai gamtos takai, bet Europoje ir pasaulyje tai tikrai nebuvo naujiena. Ar tokios pat praktikos laikosi ir užsienio šalys?

– Užsienio šalyse takų įvairovė labai didelė. Man teko susipažinti su Vokietijos gamtos takais. Jų įvairovė labai didelė. Galbūt didžiausią įspūdį padarė takai, kurių tinklas nacionaliniuose parkuose labai didelis. Vokiečių tautoje populiaru keliauti pėsčiomis.

Pas mus dar nėra tokios mados. Pamatyti vokiečių šeimą, grupę, keliaujančią su kuprinėmis ar be jų, su vaikščiojimo lazdomis ir nueinančius dešimtis kilometrų yra labai įprastas dalykas. Viename iš nacionalinių parkų darbuotojai paminėjo, kad sąlyginai nedidelėje teritorijoje yra keli šimtai takų. Atrodo, kur tai telpa, bet tie takai nėra tokie, kaip pas mus,  grįsti lentomis, įrengtais tilteliais per įvairias vandentėkmes. Tai yra tiesiog grunto keliukai.

Maršrutai pažymėti spalvomis ant medžių kamienų. Lankytojas gali pasirinkti pagal spalvą sau tinkamo ilgio maršrutą, keliauti tuo taku, priklausomai nuo fizinių galimybių, ar 3 km, ar 30 km. Jeigu žmogus pasirinko raudoną spalvą, gali keliauti visą dieną, o jeigu pasirinko žalią spalvą, tai ta kelionė baigiasi po valandos.

– Ten klausimo, ar šiuo taku galima važiuoti automobiliu, turbūt niekam nekyla?

–  Pas mus grybautojai pratę prie grybo nuvažiuoti automobiliu. Žinoma, yra ir toks dalykas, kaip automobilių turizmas, tačiau yra ir automobilių aikštelės, kuriose tie automobiliai paliekami. Nacionaliniai, regioniniai parkai ir Lietuvoje pirmiausia turėtų būti skirti kelionei pėstiesiems, dviratininkams, keliaujantiems valtimis, o tik po to automobiliams (nors yra įrengti automobilių maršrutai).

– Koks metų laikas tinkamiausias keliauti pažintiniais gamtos takais?

– Galėčiau pasakyti, kad tinkami visi metų laikai, netgi žiema. Žinoma, ne visur tas sniegas nuvalomas, bet ir tokiu metu galima keliauti. Dalis takų atviri lankytojams. Ten nėra darbo valandų ar kažkokių užkardų, galima keliauti.

Pamatysite, kaip gamta keičiasi. Labai gera priemonė yra dviratis, nes su juo galima pravažiuoti didesnį taką. Kad ir Neries regioniniame parke galima pravažiuoti kelių dešimčių kilometrų dviračių taką. Rudenį, ankstyvą pavasarį įspūdžius išsivešime tikrai puikius, galėsime tą gamtą pajusti, keičiantis metų laikams.