Balinis vėžlys – reta rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Baliniai vėžliai gyvena tik pietinėje Lietuvoje. Jie ypač mėgsta gausias vandens augalijos, bet neapžėlusiais krantais balas ir kūdras. Trūkstant tinkamų vietų dėti balinių vėžlių kiaušiniams, patelės dažnai sudeda kiaušinius ant saulės šildomų kelių ir takelių, kur yra nesaugu. Ypač pavojingi yra ir pirmieji išsiritusių vėžliukų gyvenimo metai – kol neturi tvirto kiauto, vėžliukai neretai tampa grobiu įvairiems paukščiams ir žvėrims. Statistika rodo, kad išgyvena vos vienas iš šimto vėžlių jauniklių.

Lietuvos gamtos fondas, vykdydamas projektą ir kurdamas bandomąjį ekologinį tinklą pietų Lietuvoje, kartu su Metelių ir Veisiejų regioninių parkų bei Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojais iš nesaugių vietų surinko kiaušinių dėtis. Iš jų Lietuvos zoologijos sodo inkubatoriuje buvo išperinta apie šimtas vėžliukų. Sustiprėję 1–3 metų amžiaus jaunikliai, dzūkų vadinami „geležinėmis varlėmis“, buvo paleisti atgal į gimtąsias vietas – šiltas Dzūkijos balas.

Šie vėžliai yra ilgaamžiai – jie gali sulaukti net 100 metų. Pajutę pavojų, slepiasi vandenyje. Žiemoja įsirausę į dumblą. Minta vandens ir sausumos gyvūnais, daugiausiai – nariuotakojais. Sausumoje vėžliai praleidžia nedaug laiko, dažniausiai jie kepinasi saulėje ant vandens telkinyje gulinčių rąstų ar kupstų. Nuo savo vandens telkinio vėžliai toli nenueina.

Lietuvoje baliniai vėžliai nyksta dėl tinkamų buveinių trūkumo – nebeganomi smėlėti šlaitai apauga pušaitėmis, kūdros užauga krūmais, keliai atskiria vieną buveinę nuo kitos.