Ne nyksta, o šakojasi

Kaunietė Ambrazina, nuo mažens visų vadinama tiesiog Zina, pasakoja, kad dabar jos žinioje – net septynios skirtingos jukų veislės. O į "Kauno dienos" redakciją ji kreipėsi ypatinga proga: norėjo pasidžiaugti milžine juka, išauginusia beveik 1,5 m stiebą, kuris prieš kelias dienas apsipylė ypatingo grožio žiedais.

Jukos moterį sužavėjo seniai. "Apie 1986-uosius, – pasakoja Ambrazina, – rišau puokštes, labai trūko joms žalumos. Tad nudžiugau viename kioske pamačiusi tokius gražiai žalius lapus. Paėmiau iškart tris tų augalų vazonėlius. Bet skinti lapų pagailėjau – per daug jau gražūs atrodė." Vėliau moteris viename gėlių kataloge rado ir savo įsigytų augalų pavadinimą. Tai ir buvo jukos.

"Lietuvoje dažniausiai visi augina pluoštinę juką, – teigia pašnekovė. – Ji iššauna aukštą stiebą su žiedynu, o kai nužydi – numiršta ir pradeda leisti vaikus. Bet maniškė juka (melsvoji) nemiršta. Kai ji nužydi, nupjaunu kotą. Toje vietoje juka paprastai išleidžia dvi arba tris šakas. Kiek šakelių, tiek ir žiedynų! Nuolat visiems aiškinu, kad mano jukos ne nyksta, o šakojasi."

Augina jukas lauke

A.Griciuvienė gyvena Šilainiuose, nuosavame name. Jukas kieme pasodino taip, kad praeinantys žmonės galėtų jomis pasigrožėti. O gal ir patarimo kokio paklausti ar sodinuko paprašyti.

Anot patyrusios gėlių augintojos, šaltos žiemos jukoms nebaisios. Šie augalai gali drąsiai augti ir lauke. Svarbu parinkti saulėtą užuovėją, lengvą, smėlėtą, laidų vandeniui dirvožemį. Žiemą jukas reikia pridengti eglišakėmis, nors šios gali pakęsti ir 20 laipsnių šaltį.

"Iš tiesų jos bijo ne šalčio, bet prie šaknų ir ant lapų besikaupiančios drėgmės, todėl mūsų žiemomis, kai dažni atlydžiai, virš gėlės reikėtų padaryti dvišlaitį stogelį vandeniui nubėgti", – dalijasi patirtimi pašnekovė.

Sumani moteris šią žiemą savo jukų vaikus štai kaip sugalvojo apsaugoti. Buvusį šiltnamio karkasą apdengė agroplėvele – ne nuo šalčio, bet nuo sniego. Mat prisnigus tarp jukų lapų užsilaiko drėgmė – gali įsimesti puvinys.

Žavi floristika

Tikroji A.Griciuvienės profesija – muzikos pedagogė. Kauno lopšelyje-darželyje "Raudonkepuraitė" ji išdirbo beveik 40 metų, bet visuomet šalia muzikos domėjosi ir floristika.

"Mano mamytė ir mano sesuo labai mėgo gėles, tad natūralu, kad ir aš buvau joms neabejinga. Nuolat ieškojau grožio, kuris buvo ir tebėra mano gyvenimo varomoji jėga. Vos atsibundu iš ryto – pirmiausia einu pasisveikinti su savo augalais. Paskui bandau naršyti apie juos internete, žiūrėti nuotraukas. Tuomet skubu į lauką, kur turiu alpinariumą, taip pat – daugiamečių gėlių darželį. Gėlės ten susodintos pagal žydėjimo laiką", – pasakoja apie savo grožius.

Aistringa gėlių mėgėja džiaugiasi, kad netrukus ims žydėti nuostabieji drugelių krūmai – budlėjos. O kai tai nutiks, jos budlėjas, netgi namų sienas papuoš šimtai drugelių.

Darbo aplink tuos augalus daug – tik spėk suktis. Vien prie jukos penkerius metus reikia triūsti, kad ji pradėtų žydėti.

Negaili patarimų

Paklausta, ar neturi namuose augintinių, kurie kartais apsunkina tiek namų, tiek lauko augalų priežiūrą, A.Griciuvienė purto galvą.

"Kambaryje turiu tik augalų. Sykį, kai suskaičiavau 54 vazonėlius, net pati išsigandau – nusprendžiau jų šiek tiek sumažinti", – šypsosi pasakodama.

Moteris sakosi esanti alergiška katėms ir šunims, bet ne augalų žiedadulkėms. Tiesa, hiacintų, levandų Ambrazina negali auginti. Šie augalai ją alergizuoja, dusina.

Moters vyras prie žmonos užsiėmimo neprisideda. Bet ir neburnoja, kad Ambrazina mažai jam dėmesio skiria.

"Tupinėju kieme aplink augalus, bet ir kitus darbus spėju nudirbti. Nėra jam ko purkštauti", – tikina moteris, dėkinga gyvenimo draugui už tai, kad šis nupjauna kiemo veją, apkarpo gyvatvorę.

Jos įžymybių – tarkim, ką tik pražydusios jukos rekordininkės – vyras nė nepastebi. "Bet savo pareigą – pridengti jukas – atlieka puikiai", – juokiasi augalų šeimininkė.

Didžiulis malonumas – bendrauti su kitomis moterimis, kurios irgi augina jukas. Tai A.Griciuvienė daro savo feisbuko paskyroje, per mesendžerį.

Pasak jukų ekspertės, jai rašo visai nepažįstamos moterys, nežinia iš kur sužinojusios apie jos aistrą augalams. Jos nori gauti vienokių ar kitokių patarimų, ypač tuomet, kai jukos pražysta.

"Tas bendravimas maloniai užpildo dabar jau mano vienodas dienas", – džiaugiasi Ambrazina, auginanti ne tik jukas, bet ir kaktusus iš Madagaskaro salos.

Jie taip pat puikiai žiemoja lauke ir dažnai pradžiugina šeimininkę šimtais smulkių žiedų ir žiedelių.

Naktimis saugojo žiedą

Kadangi moters namuose – du akordeonai, A.Griciuvienė prisipažįsta kartais jais pagrojanti. Kad tik jukoms smagiau būtų… Sykį jai teko dalyvauti tokioje linksmoje fotosesijoje.

"Jūs grokite akordeonu, o jūsų juka tegul skambina varpeliais (mat tuomet pražydusios jukos žiedai labai juos priminė)", – juokėsi pašnekovė, prisimindama senus laikus.

Ar savo augalams ji neužleidžia muzikos: juk sakoma, gėlės girdi ir jaučia? "Kažkaip ne... – susimąsto. – Nelabai spėju. Juk darbo aplink tuos augalus daug – tik spėk suktis. Vien prie jukos penkerius metus reikia triūsti, kad ji pradėtų žydėti."

A.Griciuvienė prisimena, kaip 1986-aisiais, jukai pražydus pirmą kartą, kėlėsi naktį saugoti, kad kas to žiedo nenupjautų. Mat visi, eidami pro jos namus, sustodavo pasigrožėti – toks didelis žiedas buvo sukrautas!

Moteris dievagojasi nė pati nežinanti, iš kur ta jos juka tokia milžinė užaugo. "Nei kuo ypatingu tręšėme, nei ką… Kūrenome beržinėmis malkomis, tad jų pelenais ir barstėme. Kartais dar tręšiau paukščių mėšlo granulėmis. O gal jai labai patiko lengva žemelė su priesmėliu, kurioje augo? Ir saulėta vietelė, be skersvėjų, – spėlioja ji. – Maniškė juka – tarsi poniutė. Nori, kad joks kitas augalas neaugtų šalia ir savo lapais jos neužgožtų."

Pasak A.Griciuvienės, juka dar vadinama laimės medžiu. Ir ji tai jaučianti… Kai juka žydi – moteris gyvena kaip ant sparnų, o kai nužydi – sparnai nusvyra, atrodo lyg kažko trūktų.