Pirmasis fiurerio šuo

Būsimasis nacių fiureris su pirmuoju savo šunimi – foksterjeru Fuču išėjo į Pirmąjį pasaulinį karą, kur visur nešiojo keturkojį augintinį su savimi. Tačiau ilgainiui šuo vis vien kažkur pradingo ir Hitleris labai dėl to išgyveno.

Atėjus Hitleriui į valdžią, Vokietijoje imta veisti ir dresuoti kai kurių veislių šunis kariuomenės ir policijos reikmėms. 1933 m. rudenį buvo priimtas Gyvūnų globos įstatymas, kuris įtvirtino neskausmingą arklių kaustymą, uždraudė kai kurių veislių šunims trumpinti uodegas ir ausis. Fiureris padarė daug reformų, susijusių su gyvūnų skerdimu, medžiokle, uždraudė eksperimentus su gyvūnais. Deja, žmones jis mylėjo mažiau, o eksperimentams buvo naudojami koncentracijos stovyklų kaliniai.

Paskutinis reicho humanistas

Prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią Vokietijoje buvo pradėta kampanija, raginusi visuomenę atiduoti savo šunims armijai. Karo metu mirties lagerių komendantai, aukšti nacių pareigūnai laikė šunis, su jais fotografuodavosi. Kai kurie tokie šunys buvo išmokyti pulti kalinius.

Beje, Kaune gimęs ir augęs, 1930 m. tapęs Prancūzijos piliečiu, pasaulinio garso filosofas Emanuelis Levinas, būdamas prancūzų armijos karininkas, 1940 m. vokiečių kariuomenės buvo suimtas ir pateko į karo belaisvių stovyklą netoli Hanoverio. Ten neblogai maitinami belaisviai padėjo išgyventi lipšniam benamiui šuneliui Bobiui. E.Levinas pavadino jį paskutiniu trečiojo reicho humanistu.

Blondi – M.Bormano dovana

Labiausiai žinomas fiurerio šuo – vokiečių aviganė Blondi, kurią A.Hitleriui 1941 m. padovanojo Martinas Bormannas.

Blondi gyveno su savo šeimininku iki tragiškos abiejų baigties. Tiesa, 1942 m. Hitleris įsigijo dar vieną vokiečių aviganę, bet apie ją beveik nieko nežinoma. Tad grįžkime prie Blondi, kurią anuomet buvo galima laikyti masinės kultūros heroje. Mat šis šuo pateko į nacių propagandinius filmus apie Hitlerio meilę gyvūnams. Fiureris tapo mados laikyti namuose vokiečių aviganių veislės šunis ikona, o vokiečių aviganiai – populiariausia šunų veisle Vokietijoje.

Rašytoja Gertraud Humps Junge, daugelio vadinama Traudl Junge, gana atsitiktinai (tikriausiai dėl bavariškos kilmės) 1942 m. pabaigoje tapo A.Hitlerio asmenine sekretore. Ja buvo iki fiurerio gyvenimo pabaigos. Paskutinę karo dieną ji, sprukdama iš Berlyno, pateko į rusų nelaisvę, bet buvo paleista, parašė prisiminimus, kurie buvo išspausdinti po pusšimčio metų. T.Junge mirė 2002 m., praėjus mėnesiui po jos prisiminimų knygos pasirodymo.

Geriausias poilsis – su šunimi

Kaip rašo savo prisiminimuose T.Junge, įpusėjus karui, atokiame Rytų Prūsijos kampelyje Hitleriui buvo įrengta Vilko irštva. Tai buvo pelkėta vietovė. Hitleris jos nemėgo dėl vasarą čia siautėjusių uodų. Kai būdavo tvanku, fiureris net neidavo pasivaikščioti – užsidarydavo vėsiame bunkeryje. Įkvėpdavo gryno oro tik tuomet, kai išvesdavo savo mylimą vokiečių aviganę Blondi laukan. Tam prie bunkerio buvo įrengta nedidelė aikštelė.

Atlikusi gamtinius reikalus, Blondi turėdavo pademonstruoti savo sugebėjimus. T.Junge tvirtino, kad niekada nebuvo mačiusi kito tokio nuovokaus ir vikraus šuns. Hitleris nepaprastai džiaugdavosi, jei Blondi iššokdavo keliais centimetrais aukščiau ar pora sekundžių ilgiau išsilaikydavo ant siauro buomo. Fiureris tvirtino, kad bendravimas su šunimi jam yra geriausias poilsis.

E.Braun škotų terjerai

Blondi vikriai šokinėjo per padangas, lengvai įveikdavo kelių metrų aukščio medinę sieną. Lipdavo kopėčiomis, o užlipusi į viršų ant nedidelės platformos, stovėdavo ant užpakalinių kojų. Ji klusniai vykdė ją dresavusio šeimininko komandas.

Pasak prisiminimų autorės, nedidelio ūgio, bet nepaprastai dailios figūros ir veido Hitlerio draugę Evą Braun dažniausiai lydėdavo du šunys – juodi škotų terjerai. Hitleris, kartais erzindamas Evą, vadino juos pašluostėmis dulkėms valyti. Eva atsikirsdavo, kad jo Blondi – ne šuo, o veršis. Beje, E.Braun abu savo "škotus" atsivesdavo į vakarėlius.

Eva atsikirsdavo, kad jo Blondi – ne šuo, o veršis.

Iš Vilko irštvos Hitleris išsikraustė 1944 m. rudenį.

Fiurerio gimtadienio žvaigždė

T.Junge aprašo vieną Hitlerio gimtadienį Bavarijos Alpėse, Berghofe – nacių diktatoriaus rezidencijoje-bunkeryje. Balandžio 20-osios išvakarėse susirinko įprasta kompanija. Gimtadienio vakarėlyje buvo leista dalyvauti ir Blondi. "Hitleris visaip su ja žaidė. Ji turėjo patarnauti ir atsitūpti mokinukės poza, t.y. ant užpakalinių kojų ir susidėti ant Hitlerio kėdės atlošo priekines letenas. Bet geriausiai jai sekėsi "dainuoti". Fiureris kuo maloniausiai ir meiliausiai prašė jos: "Blondi, dainuok" ir pats pratisai staugė", – rašė prisiminimuose T.Junge. Beje, kalaitė kartais persistengdavo – "uždainuodavo" per aukštai, ir Hitleris tuomet prašydavo: "Blondi, dainuok žemiau. Kaip Zara Leander."

Beveik visą Hitlerio gimtadienio vakarą kalba sukosi apie Blondi, tarsi tai būtų jos, o ne fiurerio sukaktis. Beje, Hitleris tą vakarą prisipažino svečiams, kad savo kabinete dažnai žaidžiantis su Blondi kamuoliu. Kaip prisimena fiurerio amžininkai, jis buvo pedantiškas švaruolis – niekada nepaduodavo rankos, jei prieš tai bent akimirką lytėjo savo mylimą šunį.

Visi vienoje duobėje

Supratęs, kad karas pralaimėtas ir rusų kariai netrukus bus jo bunkeryje Berlyne, Hitleris apgalvojo ne tik savo ir E.Braun savižudybę. Balandžio 30-osios apie ketvirtą valandą ryto jis iškvietė bunkerio operacinės gydytoją profesorių Haase, padavė jam vieną nuodų ampulę ir kartu su šunų prižiūrėtoju nuėjo prie bunkerio tualetų, kur nedidelėje aikštelėje gulėjo Blondi su savo penkiais šuniukais. Beje, Blondi buvo bunkeryje susilaukusi šuniukų nuo vokiečių aviganio Charaso, kuris priklausė architekto Paulio Troosto našlei.

"Gydytojas pasilenkė prie šuns ir iki mūsų atsklido karčiai saldus migdolų kvapas. Blondi nebejudėjo. Hitleris grįžo. Jo veidas buvo panašus į pomirtinę kaukę", – rašė T.Junge. Kituose šaltiniuose rašoma, kad gegužės ketvirtąją, kai sovietų armija Reichstago sode aptiko duobę su Hitlerio ir Evos sudegusiais palaikais, ten rado ir nunuodytų Blondi bei jos palikuonio Volfo, (kur dingo keturi jos likę šuniukai, istorija nutyli), E.Braun terjerų ir vienos bunkerio tarnautojos nušauto takso palaikus.

Beje, vieną iš paskutinių savo gyvenimo rytų Hitleris ryžosi susituokti su E.Braun, nors aplinkui tvyrojo mirties kvapas. Kaip žinome, balandžio 30-ąją E.Braun ir Hitleris kartu pasitraukė iš gyvenimo. Hitleris nusišovė, E.Braun išgėrė kalio cianido ampulę – tuo pačiu nuodu buvo numarinta mylima fiurerio vokiečių aviganė, jos šuniukas Volfas, Evos terjerai. Tad abu garsieji šunų mylėtojai nusižudė, įsitikinę nuodų veiksmingumu. Visi minėti lavonai buvo rasti vienoje duobėje šalia Hitlerio kanceliarijos.

Gegužės 1-ąją vokiečiai per radiją klausėsi mėgstamiausio Hitlerio kompozitoriaus Richardo Wagnerio kūrinio "Dievų žūtis".