Gamtosaugininkai nutarė konfliktą spręsti pasitelkę specialią techniką – pontonines gaudykles. Tai – nauji įrankiai žvejybai, kurių ruoniai negali įveikti. Tačiau kelias tvaresnės žvejybos link kol kas yra brangus ir praktiškai nepatikrintas.

Pirmieji mėnesiai – išbandymų metas

Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė Vaida Survilienė sako, jog ruoniai baigė veistis maždaug kovo pabaigoje. Taigi metas, kai yra didžiausia tikimybė rasti ant kranto išmestus ruonių pamestinukus, jau praėjo.

„Pamestinukų dar gali pasirodyti, bet jų skaičius turėtų mažėti, nes didžiausias jų pikas – kovo pabaiga– balandžio pradžia. Šis metas sutampa su atjunkymo laikotarpiu, kai jaunikliai paliekami badauti arba pasninkauti. Tai – natūralus reiškinys: pilkųjų ruonių mamos palieka savo mažylius. Apie mėnesį jie gyvena iš sukauptų riebalų, didžiąją laiko dalį praleidžia sausumoje, vystosi jų raumenys,  jie mokosi judėti ir savarankiškai maitintis“, – sako V. Survilienė.

Vis tik itin jaunos arba – priešingai – senos ruonės gali nesugebėti tinkamai išmaitinti jauniklio, arba pasirenka blogas gulyklas pirmiesiems mažylio augimo mėnesiams. Gali būti, jog jauniklis nesukaupia pakankamai riebalų ir todėl, kad mamos veisiasi per vėlai ant nestabilių ledo lyčių.

„Kai kurie jaunikliai suserga, susižeidžia, apsinuodija, kažkur „nublūdija“ ir pasimeta, bemedžiodami įsipainioja į žvejų tinklus. Dar kiti tiesiog nesugeba susirasti maisto esant per mažiems žuvies resursams“,  – apie ruonių jauniklių bėdas pasakoja gamtosaugos specialistė.

Jos teigimu, natūraliomis sąlygomis pirmaisiais metais žūva nuo dešimtadalio iki arti pusės visų gimusių jauniklių.

Ką daryti paplūdimyje pastebėjus ruoniuką?

„Kadangi populiacija Baltijos jūroje yra išaugusi, tikėtina, kad ir pamestų jauniklių skaičius auga. Jei, tarkime, Saremo salose patelės atsiveda apie 3200 jauniklių, vien ten gali žūti nuo 300 iki 1300 ruonių. O visoje Baltijos jūroje jų gimsta dar daugiau. Dalis jauniklių žūva tose pačiose gulyklose, veisimosi vietose, kitiems užtenka energijos plaukti, tačiau beplaukiant jie pavargsta, sušąla ir nugaišta iš alkio“, – sako mokslininkė. Jos teigimu, reikia stengtis, kad ruoniukų bent jau dėl žmogaus poveikio žūtų kuo mažiau.

Ką reikėtų daryti, jei tokį nelaimėlį pastebėsite paplūdimyje?

„Pastebėjus ruonio jauniklį geriausia pranešti Lietuvos jūrų muziejui. Dar geriau – jei pavyksta per atstumą padaryti ruonio nuotrauką (tik ne selfį!) ir ją nusiųsti Jūrų muziejaus Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėjui Arūnui Grušui. Ruonio  nereikėtų trikdyti ir prie jo lįsti. Kartais jauni, nepatyrę, sveiki ruoniai išsilaipina Lietuvos pakrantėje pailsėti. Sulaukę žmonių dėmesio arba susidūrę su naminiais ar laukiniais plėšrūnais jie pasitraukia“, – paaiškina pašnekovė.

Jauni ruoniai apskritai yra tyrinėtojai, panašiai kaip ir jauni žmonės: jie migruoja, išbando naujas ilsėjimosi vietas. Jei vieta tinkama, joje jie gali užsilaikyti ir nutarti, kad čia bus nuolatinė gulykla. Deja, Lietuvos pakrantė yra pernelyg dažnai lankoma žmonių, todėl jei ruoniai joje ir užsilieka, ilsisi ant uosto žiočių molo ar kitų nuo kranto nutolusių struktūrų.

„Jei ruonis pamatęs žmogų nesitraukia, yra mažas, praktiškai nejuda ir nesidomi aplinka, yra didelė tikimybė, kad jis per daug nusilpęs ir jam reikia pagalbos. Per prievartą stumti į vandenį, jei ruoniukas mažas, nereikia. Jei neturi pakankamai energetiniu resursų, vandenyje sušals. Pagrindiniais patarimais, ką daryti radus ruonį dalinasi Lietuvos jūrų muziejus savo „Facebook“ puslapyje. Svarbiausia ruonio nevaryti į jūrą, nešerti, neliesti ir apsaugoti nuo šunų bei įkyrių smalsuolių“, – ragina V. Survilienė.

Tyrimai Šiaurės šalyse: pusė žuvies tiesiog dingsta iš tinklų

Nepaisant visų negandų daugiau nei pusė mielų mažylių užauga į rubuilius pilkuosius ruonius. Ir pradeda krėsti eibes žvejams. Pastarieji ant ruonių pyksta ne be reikalo. Tyrimų, darytų Švedijoje ir Suomijoje, duomenimis, žvejai dėl ruonių prarasdavo iki 60% laimikio ir, žinoma, likdavo su sugadinta įranga.

„Tyrimų metu mokslininkai į tinklus pridėdavo žymėtos žuvies. Beveik 40 proc. žuvies dingdavo be pėdsako. Dėl ruonių daromo poveikio jau užsidarė apie 70 proc. žvejojančių Suomijos priekrantėse įmonių“, – atskleidė V. Survilienė.

Pats ruonis gali suėsti apie 4 proc. savo kūno masės maisto, arba apie 4-8 kg žuvies per dieną. Tačiau diena dienai nelygi. Kaip ir kiekvienas gyvūnas, turėdamas progą ruonis gali suvalgyti kur kas daugiau –iki 20 kg žuvies. Tai reiškia, kad kelias ateinančias dienas jis galės ilsėtis, tačiau tos „nuodėmingos“ dienos žvejų laimikis gali būti sumažėjęs. Padauginkime šį smagurį ruonį iš dviejų ar keturių – kiek jų dažniausiai būna – ir tinklai liks tušti.

Lietuvos gamtos fondas yra gavęs finansavimą iš Europos sąjungos Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo, iš šių lėšų nupirktos dvi iki 20 tūkst. eurų (su įvairiais priedais) kainuojančios pontoninės gaudykles.

„Svarbiausia šių gaudyklių dalis – ruonių draskymui atsparus tinklinis audinys, kuris neapauga dumbliais, patogu jį iškelti virš vandens, gaudyklės pritaikytos transportavimui. Svarbiausias skirtumas nuo statomųjų žiauninių tinklų – kad  žuvis nežūna, o ruonis (ir netgi jūriniai paukčiai) negali ten įlįsti ir įstrigti, negali praplėšti medžiagos ir paleisti žuvies“, – naujos įrangos skirtumą nuo tradicinių tinklų paaiškino V. Survilienė.

Mokamos kompensacijos

Vis tik yra ir tam tikrų iššūkių: Lietuvoje, priešingai nei Skandinavijos šalyse, įranga nebus apsaugota nuo bangų mūšos, o gaudyklės statomos pakankamai giliai, sudėtinga jas stabiliai pritvirtinti prie dugno.

„Tačiau šios įrangos diegimas Baltijos jūroje vyksta jau kelis dešimtmečius, jau teko girdėti, kad Vokietijos žvejai sėkmingai adaptavo įrangą smėlėtoms pakrantėms. Šiuo metu Lietuvos žvejai gali prašyti kompensacijų gaudyklėms įsigyti, tačiau kaina vis tiek aukšta, o klausimas, ar pasiteisins, išlieka. Šio projekto metu stengsimės išsiaiškinti, kaip pritaikyti gaudykles Lietuvoje“, – sakė pašnekovė.

Tačiau kyla natūralus klausimas – jei gaudyklės pasiteisins ir veiks, o ruoniai jau kelerius metus yra įpratę sočiai maitintis tinkluose įstrigusia žuvimi, ar jie nežus iš bado? Mokslininkė nuramina, jog Baltijos jūroje šios gaudyklės naudojamos jau beveik du dešimtmečius.

„Nuo to laiko pilkųjų ruonių skaičius Baltijos jūroje tik augo, tuo metu apie 70% Suomijos žvejybos įmonių užsidarė. Tai reiškia, kad gaudyklės yra tik bandymas išgyventi ir bent šiek tiek apsaugoti savo laimikį nuo ruonių. Gaudyklėje žuvis išlieka gyva, galima atsirinkti laimikį, ir dalį žuvies gražinti į jūrą“, – sako V. Survilienė.

Jos teigimu, žvejų pelnas bet kokiu atveju mažės dėl mažėjančių žuvų išteklių ir konkurencijos.

„Kelios gaudyklės iš ruonių tikrai neatims žuvies, o, reikia tikėtis, paskatins juos ieškoti maisto atviroje jūroje ir mažiau sukinėtis aplink žvejų tinklus, kur ypač jauni ruoniai dažnai ir įkliūva. Atradus būdą, kaip jas tinkamai panaudoti Lietuvos pakrantėje, būtų galima užtikrinti tvarią žvejybą“, – pokalbį užbaigė gamtosaugos specialistė.