Trikertė žvaginė lietuvių tautosakoje įvardijama kaip turinti magiškos galios. O XVII amžiuje Romos gydytojų rašytiniuose šaltiniuose šis augalas aprašomas kaip ypatingas, nes įeina į geriausių gydančių augalų dešimtuką. Tuo metu dabar mes jį mindome, ravime ir stengiamės nepamatyti, sako žolininkas Virgilijus Skirkevičius.

Trikertė žvaginė auga ten, kur dirva yra smėlėta, žvyruota. Pasak V. Skirkevičiaus, lietuviai šį augalą vadina sūriukais, nes jo vaisių sėklos labai panašios į sūrius. „Lotyniškai Capsella bursa-pastoris – piemenų krepšeliai. Mes net istoriškai galime numatyti, į ką jie buvo panašūs, – į piemenų krepšelius. Šis augalas vertingas dėl to, kad stabdo kraujavimą iš visur – iš plaučių, inkstų, šlapimo pūslės, o ypatingai tuomet, kai yra problemų moterims ginekologinėje sferoje. Jis todėl buvo labai vertinamas – paprastas augalas, kuris gali sustabdyti kraujavimą“, – sako žolininkas.

Jo teigimu, netgi gydytojams paskyrus vaistus, nereikėtų užmiršti šio augalo, jį daugeliu atvejų galima vartoti kartu. „Yra įvairių receptų, bet patys pagrindiniai yra naudojant šviežią augalą. Jeigu ant trikertės žvaginės yra baltas žiedas, mes jį galime malti ir išspausti sultis, naudoti kaip sultis, lašus – arbatinis šaukštelis 3–4 kartus per dieną. Jeigu norime ilgiau vartoti, čia yra įvairūs ciklai, 21 dienos ciklas. O sultis galima ir užkonservuoti – pilamas 80 laipsnių spiritas: 3 dalys sulčių ir 1 dalis spirito, ir pasidedame į šaldytuvą. Reikia vartoti po arbatinį šaukštelį 3–4 kartus, kada kraujuojama.

Net ir po gimdymo, kada galimi papildomi kraujavimai, žvaginės arbata tinkama –  užplikomas vienas šaukštas žolių vienai karštai stiklinei vandens, geriama po pusę stiklinės 2 kartus per dieną, taip pat 21 dieną“, – pataria V. Skirkevičius.

Anot žolininko, augalas veikia ir priešuždegimiškai, skatina regeneraciją. „O jeigu yra aukštas kraujo spaudimas, tai kaltininkas gali būti inkstai – šiuo atveju irgi galima naudoti žvaginę. Geriausia tai daryti pagal tokį receptą: į butelį pridedama du trečdaliai žvaginės augalo ir paskui užpilama degtine iki pat viršaus, viskas palaikoma dvi savaites. Po jų galima gerti po valgomą šaukštą 3 kartus per dieną, o po mėnesio reikia nukošti, kad nebūtų per didelės ekstrakcijos“, – sako žolininkas.

Taigi augalo veikimas gana platus. Pasak V. Skirkevičiaus, tai vienas iš augalų, kuris lietuvių tautosakoje įvardijamas kaip turintis magiškos galios.

„Ta magija pasireiškia tuo, kad jis vadinamas pavydžole. Norint, kad žmogus būtų neapžavėtas, reikia gerti šio augalo arbatas kokią savaitę, kad pavydas, kuris griaužia kitą žmogų dėl tavęs, nueitų ir nepakenktų. Dar vienas magiškas augalas –  pavadinimu keridžolė.

Daugelis moterų, pasižiūrėję į šį augalą, pasakys, kokia čia keridžolė, jeigu ji panaši į melisą? Nuspėti, kad tai keridžolė galima iš to, jog tą augalą itin mėgsta katinai. Kvapas iš tikrųjų yra toks pats kaip melisos, tačiau keridžolės apatinėse lapų dalyse ir ant stiebo yra baltų plaukelių. Štai tokie du augalai, kuriems mūsų protėviai suteikdavo maginės reikšmės“, – pasakoja žolininkas.